„Aš staiga pabudau apie 21.30 val. Netoli savo palapinės išgirdau triukšmą. Pagalvojau – kas vyksta? Kažkas mušasi? Šiek tiek pravėriau palapinę ir už 20 metrų pamačiau žmogų su rusišku „Kalašnikovu“. Jis vilkėjo vietine maskuojamąja uniforma.
Tuomet tiesiai prieš savo palapinę išvydau alpinistą iš Lietuvos Ernestą, stovintį kartu su teroristu. Jis kartojo: „Aš nesu amerikietis. Aš nesu amerikietis.“
Iš kitos pusės išgirdau riksmus: „Išeikit. Išeikit. Eikit, eikit.“ Jie bandė ištraukti kinus iš jų palapinių. „Talibanas! Al Qaeda! Pasiduokite!“ Jie bandė pasakyti užsieniečiams, kad šie pasiduotų.
Tada išvydau mano palapinės link einančius du vyrus su dideliu „Kalašnikovu“ ir peiliais rankose. Aš bandžiau pasislėpti. Į mano palapinę jie įkišo šautuvo vamzdį, ir vienas jų pasakė: „Eik! Eik!“ Aš pasakiau: „Aš esu pakistanietis. Aš iš Hunzos. Aš esu izmailitas. Prašau.“ Mėginau prisiminti kalima maldą. Jie pasakė: „Išeik!“ Jie daugiausia kalbėjo urdu kalba (viena iš oficialių Pakistano kalbų). Kartais jie kalbėjo paštūnų kalba (kuria kalbama Afganistane), keliais žodžiais persimetė vietos šina kalba. Aš mėginau išlįsti iš palapinės, tačiau tuomet jie staiga pasakė sustoti. „Ar tu turi pinigų?“ – paklausė jie. Aš pasakiau, kad šiek tiek turiu. Jie pasakė – gerai, duok pinigus. Taigi, aš mėginau vėl lįsti atgal į palapinę ir paimti pinigus, tačiau jie ėmė spardyti mano galvą batais, ir ištraukė iš palapinės lauk. Jie pasakė: „Mums nereikia tavęs, kad paimtume pinigus. Eik.“ Jie nukreipė ginklą į mano galvą, nuvedė prie eilėje sustatytų žmonių ir surišo virve. Mačiau aštuonis ar devynis žmones, surištus virve. Ten buvo ir keli pakistaniečiai. Keli ukrainiečiai. Vargšas Ernestas taip pat buvo surištas. Surištas buvo ir nepalietis. Mane pririšo ukrainiečio dešinėje.
Po trumpo laiko buvo atvesta dar daugiau žmonių. Jie tikrino kiekvieną palapinę. „Talibanas! Al Qaeda! Pasiduokite!“ Jie ieškojo užsieniečių turistų. Jie parodė ginklu į mane ir stovyklos virėją ir pasakė: „Mes žinome, kad jūs kalbate angliškai. Paklauskite, kas iš jų savo palapinėse turi pinigų.“ Jie grasino alpinistams: „Jeigu rasime jūsų palapinėse slepiamus pinigus, nušausime jus.“ Visi buvo išsigandę. Mes visi sakėme – taip, mes turime pinigų. Užsieniečiai sakė – taip, mes turime eurų. Taip, mes turime dolerių. Jie vedėsi kiekvieną alpinistą į palapinę ir susirinko pinigus. Tada jie paklausė, kas turi palydovinių telefonų. Alpinistai atsakė – taip, mes turime telefonų. Jie ir vėl vedėsi juos į palapines ir susirinko telefonus. Tačiau šįkart jie sulaužė visus rastus telefonus. Kai kuriuos jų sudaužė akmenimis. Bet kokius rastus elektroninius įtaisus, tokius kaip nešiojamieji kompiuteriai, jie daužė akmenimis ir trypė kojomis. Dabar jau aš ėmiau maldauti jų: prašau, mes esame musulmonai, izmailitai iš Hunzos. Mes esame pakistaniečiai. Kodėl jūs darote tai?
Tada vienas jų priėjo prie manęs ir pasakė: gerai, jeigu tu esi musulmonas, papasakok apie rytinę maldą. Tačiau mes, izmailitai, meldžiamės kitaip. Taigi, aš buvau bejėgis ir nutilau. Tada kitas žmogus pasakė pirmajam: „Negi tu nežinai, kad izmailitai iš Hunzos meldžiasi kitoniškai?“ Taigi, tas bjaurus žmogus pasitraukė nuo manęs.
Tada kažkas pasakė: „Gerai, atriškite šiuos tris žmones iš Hunzos.“ Jie paleido mus, tačiau liepė: „Nebandykite pakelti akių. Klaupkitės.“
Vienas jų pasakė: „Šiandien nužudydami šiuos žmones atkeršijome už Osamą bin Ladeną.“
Tada vienas žmogus pasakė likusiems surištiesiems – ukrainiečiams, vargšui nepaliečiui, pakistaniečiui, kinams – nusukti veidus į kitą pusę tam, kad galėtų nušauti juos. Aš vis dar galvojau – galbūt jie nesušaudys jų. Galbūt jie tik plėšikai. Jie gavo pinigus ir visa kita. Galbūt jie paprasčiausiai pasitrauks. Kai jie ėmė sukti surištuosius į kitą pusę, aš buvau tiesiog suakmenėjęs. Nebemačiau, kas vyksta. Klūpėjau susilenkęs. Tada prasidėjo šūvių serija. Tris kartus. Brrrr. Brrrr. Brrrr. Taip tris kartus. Tada lyderis, tas kvailys, pasakė: „Nustokit šaudyti. Daugiau į nieką nebešaudykit.“ Tas kalės vaikas vaikščiojo tarp kūnų ir pats šaudė į kiekvieną iš jų. Dun. Dun. Dun. Jis šaudė į kiekvieną kūną. Po to mes išgirdome šūkius: „Allahu Akbar. Salam Zindabad. Osama bin Laden Zindabad.“ O vienas kvailys pasakė: „Šiandien nužudydami šiuos žmones atkeršijome už Osamą bin Ladeną.“
Tada maždaug už 15 metrų jie trumpam susirinko. Vėliau jie ėmė leistis žemyn. Staiga tapo labai tylu. Tai buvo labai tyli akimirka. Mes šiek tiek palaukėme ir nulėkėm į virtuvę, kur virėjas surado peilį, ir galiausiai išlaisvinome rankas.“
Vyras pasakojo, kad jie susirado radiją ir bandė prisiskambinti bičiuliams, esantiems antrojoje stovykloje, tačiau niekas neatsiliepė – visi nusprendė, kad ten esantieji miega. Išgyvenusieji bijojo, kad teroristai sugrįš, taigi jie norėjo trauktis į pirmąją stovyklą, tačiau neturėjo tam tinkamų drabužių. Tačiau jie buvo tokie išsigandę, kad jokiu būdu nenorėjo likti stovykloje – užlipę apie 300 metrų į kalną jie rado olą, kurioje pasislėpę pratūnojo iki pat ryto.
Per ataką vieno aukščiausių kalnų pasaulyje Nanga Parbato bazinėje stovykloje iš viso žuvo 11 žmonių. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė Pakistano Talibanas, kuris teigė taip keršijęs už savo lyderio pavaduotojo mirtį per Jungtinių Valstijų bepiločio lėktuvo reidą praėjusį mėnesį. Žuvusio E.Markšaičio kūnas į Lietuvą parvežamas šį sekmadienį.
