D.Katkus kartu su Seimo nariu konservatoriumi Arvydu Anušausku ir istoriku Bernardu Gailiumi antradienį „Natų knygyne“ Vilniuje vykusios diskusijos metu pateikė alternatyvas Rusijos transliuojamai propagandai ir jos formoms. Tai – Lietuvos žiniasklaidos kanalais transliuojama rusiška informacija, švietimas ir parama režimui oponuojantiems menininkams bei jų kūrinių eksponavimas Lietuvoje.
Rusija kovoja prieš kultūrą
„Rusijos kultūra yra fantastiška, turinti savo istoriją, vertybių skalę, bet pažiūrėkite, ką daro Rusijos valdžia – ji visada kovojo prieš savo kultūrą. Jūs pažiūrėkite – literatūra bėga iš Rusijos ir ji bėga ne su Rusijos ideologija. Ji bėga su Rusijos kultūra. Iškelia Aleksandro Puškino vėliavą ir bėga“, – sako D.Katkus.
Šiandien mes gyvename beveik ne Lietuvoje. Bet ir ne Rusijoje. Kultūrinių madų vertę, kalbu galvodamas apie muziką, nustato Niujorke arba Londone – pasako, kad štai šis dalykas yra fantastiškas, tada jis ateina pas mus.
Diskusijos dalyviai išskiria dvi Rusijos kultūras – „autentiškąją“, apie kurią ir kalba dirigentas, bei „pornografinę“, kurią tokia įvardija A.Anušauskas. Pastarajai grupei priskirtina ir populiarioji banalių tekstų rusiška muzika, kuri, D.Katkaus žodžiais, veikia Lietuvos visuomenę ir formuoja jos suvokimą. Vis dėlto tokiai muzikai yra atsvara.
„Ačiū Dievui, turime leidinius, kultūrinę bendruomenę, kuri orientuoja į tam tikras vertybes – ne į ideologiją. Vertybių sistema veikia kaip savisaugos instrumentas, – sako Šv. Kristoforo orkestro vadovas, tačiau dvejoja ar Lietuvos visuomenė svetimoms įtakoms atspari. – Šiandien mes gyvename beveik ne Lietuvoje. Bet ir ne Rusijoje. Kultūrinių madų vertę, kalbu galvodamas apie muziką, nustato Niujorke arba Londone – pasako, kad štai šis dalykas yra fantastiškas, tada jis ateina pas mus.“
A.Anušaukas: pinigai – neadekvatūs
A.Anušauskas antrina dirigentui ir, nepaisydamas Rusijos pastangų, informacinei kampanijai skiriamų lėšų, teigia, kad visos kortos yra mūsų rankose.
„Ir tos kortos yra švietimas. Kitas dalykas, kaip mokame, ar galime tuo pasinaudoti, ir ar pasinaudojame? – svarstė jis. – Turiu pasakyti, kad pinigai, kurie tikslingai skiriami informacinės erdvės Lietuvoje formavimui, yra minimalūs – neadekvatūs situacijai. Jeigu nori daryti realią įtaką, pinigų reikėtų su daugiau nulių. Dabar jų yra šeši – Lietuvai tai nėra daug.“
A.Anušausko teigimu, Lietuvos visuomenės informavimo priemonės turėtų mokytis iš Estijos ir pasiūlyti alternatyvią informaciją rusų kalba: „Nebūtinai rusams ar lenkams, bet rusų kalba. Pusė šių tautinių bendrijų puikiai naudojasi lietuviškais kanalais“.
O kol tokios alternatyvos, kuri sudomintų rusų auditoriją, Lietuvoje nėra, anot istoriko Bernardo Gailiaus, rusiško informacinio lauko įtaką patiria ir lietuviškoji auditorija. Tokiam teiginiui pritaria ir A.Anušauskas.
D.Katkus: grynuolių pasaulyje nėra
Rusijoje pažįstu labai daug menininkų, pavyzdžiui, Vladimirą Fedosejevą. Jis yra orkestro vadovas. Jis dirba ir Vienoje, ir gali sakyti – eikit jūs visi... (nesakysiu) – bet jis nesako. Jis lenda į užpakalį, nes nori išlaikyti savo orkestrą.
„Jeigu įsijungsite „Lietuvos ryto“ televiziją, Baltijos televiziją, spėkite, kokius serialus pamatysite. Mentų, prokurorų serialai – tai kultūros dalykai ar ne?“ – domisi jis, o D.Katkus tuoj pat atsako kad tai – propaganda.
„Žmonės dalyvauja ir kultūrinėje pornografijoje, kurios pilna mūsų televizijoje, ir, matyt, tuose procesuose, kuriuos mes suvokiame kaip kultūros reiškinius“, – apie rusų konformizmą kalba A.Anušauskas.
„Grynuolių pasaulyje nėra, – į tokius Seimo nario žodžius reaguoja D.Katkus. – Rusijoje pažįstu labai daug menininkų, pavyzdžiui, Vladimirą Fedosejevą. Jis yra orkestro vadovas. Jis dirba ir Vienoje, ir gali sakyti – eikit jūs visi... (nesakysiu) – bet jis nesako. Jis lenda į užpakalį, nes nori išlaikyti savo orkestrą.“
Menininkai legitimuoja režimą
Kodėl menininkai, savo sričių specialistai, tampa propagandinės kultūros ruporais? – klausia viena diskusijos stebėtojų.
„Laisvoje demokratinėje visuomenėje menininkui nereikia kautis, nereikia užimti politinės pozicijos, kad galėtum išgyventi“, – sako D.Katkus.
Laisvoje demokratinėje visuomenėje menininkui nereikia kautis, nereikia užimti politinės pozicijos, kad galėtum išgyventi.
A.Anušauskas į klausimą atsako teigdamas, kad rusų menininkai yra naudingi režimui, nes deklaruodami palankumą jį legitimuoja.
„Ne menininkui reikia režimo, o režimui reikia menininko – tai suteikia tam tikrą legitimumą“, – sako jis.
Kitas diskusijos klausytojas, reaguodamas į dalyvių teiginius, pateikė konkrečius pasiūlymus, kuriuos galima būti realizuoti siekiant tautinę rusų mažumą supažindinti su „autentiška rusų kultūra“. Jo teigimu, reikia stebėti kultūrinius reiškinius, kurie Rusijoje sulaukia pasipriešinimo, ir juos eksponuoti bei transliuoti Lietuvoje.
„Yra toks filmas „Matilda“, kurio niekas nematė, bet jau kelis mėnesius jį puola stačiatikių aktyvistai, nes filmas pasakoja apie neprideramus Nikolajaus II-ojo santykius su balerina ir taip neva diskredituoja Nikolajų II-ąjį.
Prieš tai buvo „Leviatanas“ – irgi buvo puolimas. Vienas iš veiksmų, ką galėtume daryti, paimti ir parodyti tą „Matildos“ filmą. Surenkime premjerą, – siūlo jis, – atvežkime kompozitorių, muzikantų, kurie negroja per oficialius Vladimiro Putino renginius. Parodykime, kad tai yra tinkama kultūra. Eksponuokime ir komunikuokime ją teisingai.“
