Kol švelniai tariant netobulas valstybės valdymas nemažina jaunų profesionalų emigracijos, o gal kaip tik ją skatina, įtakingi ir turtingi jų tėvai kuria „įmagnetinto“ Vilniaus (ir Kauno) viziją, kad vaikai patys apsispręstų sugrįžti Tėvynėn.
Vienas tokių vizionierių yra finansininkas, Vilniaus klubo tarybos pirmininkas Alvydas Žabolis. Pašnekovą kalbino „Žinių radijo“ žurnalistas Ridas Jasiulionis.
– Pone Alvydai, jūs vadovaujate savo bendrovei „Žabolis ir partneriai“, kuri užsiima investicijomis, konsultacijomis dėl kapitalo valdymo. Galima sakyti, kad jūs esate kapitalistas?
– Kapitalistas? Čia kaip ir garbė. Gal nesu kapitalistas, mes tik esame tarnai tų žmonių, kurie turi kapitalą ir turi atsakomybę kapitalą panaudoti bendram visuomenės gėriui. Mes padedam investuodami kapitalą ten, kur jo tuo metu labiausiai reikia.
– Nuo jūsų patarimų priklauso, kur teka tas kapitalas?
– Taip. Tikimės, kad mūsų patarimai veikia.
– Esate ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vienas vadovų. Štai antraštė iš aktualiosios spaudos: „Lietuva gali įstrigti vidutinių pajamų spąstuose“. Lyginama vidutinė alga – Estijoje 1200 eurų, o Lietuvoje 850 eurų, tai yra maždaug 40% mažiau. O prieš dvidešimt metų, kai buvote pradedantis investicinis bankininkas ir lazerių gamintojas, jūs vertinote, kad Estija daug mažiau nei Lietuva išsivysčiusi šalis, nes joje nėra pramonės, o Lietuvoje kaip tik pramonės įmonių vertybiniai popieriai yra likvidžiausi. Kas per tą laiką atsitiko?
– Nieko per daug nepasikeitė, neabejoju, kad Lietuvos potencialas yra didelis ir neišnaudotas, tik dar vis reikia laiko jam atsiskleisti. Kuo skiriasi Lietuva nuo Estijos? Lietuvoje žymiai daugiau vietinio kapitalo, vietos verslininkų, ir ilgąja prasme tai kraštui duos naudą. Tik žmogus, čia gyvenantis, čia kuriantis, anksčiau ar vėliau grąžins savo kraštui.
Labai gerbiu užsienio investicijas, jų trokštu, bet turi būti balansas. Kiekviename krašte turi būti užsienio kapitalo, bet turi būti ir vietinio. Niekada neateis užsienio kapitalas, jei čia nebus vietinio verslo.
– Estijoje mažai vietos kapitalo?
– Mažiau. Skiria mus ir tai, kad mes esame katalikai, o jie yra protestantai, labiau pragmatiški, greičiau padarantys sprendimus. Bet greiti sprendimai ne visada duoda naudą. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje nebuvo nacionalinių konfliktų, nes mes niekada nebuvome pragmatiški, anais laikais neskubėjome įsivežti daug darbo jėgos iš svetur. 20 metų dar yra per mažai šiam laikotarpiui įvertinti, manau, kad sėkmę galėsime matuoti, kai praeis dar 30 ar daugiau metų.
– Bet jeigu dabar darytume momentinę nuotrauką, išeitų, kad vietiniai kapitalistai, kurių Lietuvoje daugiau, labiau kaupia kapitalą, negu Estijoje veikiantys užsienio kapitalistai, kurie tiek nekaupia ir daugiau skiria atlyginimams, ar ne?
– Ne visai. Mes akcentuojame atlyginimus. O kodėl neakcentuojame darbo našumo? To, kiek sukuriame produkto? Atlyginimų negalima vidurkinti. Tokiu būdu vertiname ir labai didelį valstybės sektorių. Aš didžiuojuosi, kad Lietuvoje turime daug verslų ir įmonių, kurie moka atlyginimus, atitinkančius Vokietijos inžinierių atlyginimus.
Iš „Western Union“ vadovų teko girdėti, kad į laisvą programuotojo arba IT inžinieriaus vietą yra 10 norinčių dirbti, iš kurių 4 užsieniečiai – iš Vokietijos, Prancūzijos. Lietuvos lazerių pramonėje gali dirbti ir inžinieriai iš Vokietijos. Mūsų kvalifikuoti inžinieriai uždirba panašiai, kaip vokiečių įmonėse, o įvertinant mūsų pragyvenimo kaštus, situacija, ko gero, nėra nė kiek ne blogesnė.
Mes linkę, ir jūs, Ridai, vis esat linkęs pabrėžti vidutinį atlyginimą. Bet statistika nėra viskas. Turime pamėginti Lietuvą išdalinti. Yra blogų dalykų, bet yra ir gerų dalykų. Nepamirškime apie gerus. Atrodo, kad su žodžiu „kapitalistas“ jums yra susijęs kažkoks nusivylimas?
– Ne, noriu tik sužinoti, kaip šiandien jaučiasi kapitalistai Lietuvoje?
– Jaučiasi blogai. Kiekvienas žmogus, nors truputį pamąstęs, susivokęs, supranta, kad negali būti turtingas, jeigu kiti aplinkui neturtingi. Negali būti laimingas, jeigu kiti aplinkui nelaimingi. Tu labai priklausai nuo visuomenės, kuri yra aplinkui. Nežinau, kam patogi ta eskalacija, kam patogus tas nuolatinis konfliktas, bet bent jau savo aplinkoje, tarp verslininkų, aš nežinau nė vieno, kuris būtų suinteresuotas ta nelygybe.
– Bet ji Lietuvoje auga. Socialinė atskirtis didėja. Nepaisant kylančios ekonomikos ir geresnio ūkio vystymosi, vystosi ir nelygybė.
– Yra resursų nelygybė. Bet baisiau už ją yra galimybių nelygybė. Resursų nelygybė yra pasekmė galimybių nelygybės. Jeigu mes, visa bendruomenė negalime tolygiai paskirstyti resursų, gal pirma susirūpinkime galimybių lygybe.
– Švietimu?
– Ne tik švietimas, dar daugiau. Visuomenėje turime daug atskirų cechų, bendruomenių, kurios tarpusavy nebendrauja. Jos bendrauja tik per žiniasklaidą. Dialogo nebuvimas sukuria tam tikrą priešpriešą, kuri trukdo sukurti tą galimybių lygybę. Žmogus dažnai atsisako savo galimybių savanoriškai, jis pats save apriboja, kai, neturėdamas dialogo, negaudamas argumentų, vietoj vilties jis pradeda maitintis neviltimi. Tada jis nustoja save įgalinti, apriboja pats save, ima prarasti savo galimybes.
Yra resursų nelygybė. Bet baisiau už ją yra galimybių nelygybė. Resursų nelygybė yra pasekmė galimybių nelygybės.
Vilniaus klube turėjome diskusiją: „Ar galime turėti pasaulinio lygio universitetą?“ Dėl ko jis svarbus? Kad kiekvienas lietuvis galėtų gauti tokias pačias galimybes, kaip bet kuris kitas pasaulio pilietis. Mes lyginamės savo materialine būsena, kas visiems yra labai aktualu, nors laimė nėra tik materialiniai dalykai. Lyginamės su Europos išsivysčiusiomis šalimis.
Visų pirma taip yra dėl to, kad mes neturime tokių pačių galimybių. O universitetas yra tokia galimybė. Noriu paklausti, tai negi kapitalistai tam kažkaip priešinasi, negi jie kalti dėl to kad, šiandien neturime švietimo? Manau, kad tai platesni klausimai, ir negalima visų Lietuvos problemų suvesti į vieną konfliktą – visuomenės ir verslo konfliktą.
– Kaip kapitalistas jūs esate Vilniaus universiteto Neliečiamo kapitalo fondo vienas įkūrėjų. Fondas įkurtas tam, kad universitetas geriau dirbtų?
– Fondas turi aiškią viziją, kad mes, norėdami turėti aiškią ateitį, kuri būtų matuojama ne tik po 30 metų, bet ir po 50 metų, turime kažką konkretaus padaryti šiandien. Ateitis nekuriama svajonėmis, ji kuriama veiksmais – aš tikiu priežasties ir pasekmės dėsniu. Mes negalime visko padaryti, bet galime rasti svarbiausius pokyčių elementus.
Manau, kad aukštasis mokslas ir konkrečiai universitetas yra tas pokytis, kuris gali sukelti visą bangą ir padaryti mūsų šalį konkurencinga Europoje ir pasaulyje. Mes fonde buriame ne tik finansinį, bet dar svarbiau – ir socialinį kapitalą, kad atsirastų valia, kad VU taptų pasaulinio lygio universitetu. Jo buvimas leis turėti ir pasaulinio lygio miestą, ir pasaulinio lygio verslą, ir pasaulinio lygio pajamas.
– Galimybių lygybė turbūt yra ir tai, kad dauguma gabių mokinių Lietuvoje galėtų gauti išsilavinimą, kad kokybiškas mokslas būtų prieinamas ne tik turtingų šeimų vaikams. Lietuva turėtų būti šalis, kurioje gimęs bet kokioje šeimoje, galėtum daug pasiekti?
– Taip. Manęs klausia, kodėl tuo užsiimi? Aš sukrėtimą patyriau, kai mėginau savo sūnui parodyti Amerikos Masačiusetso Technologijos institutą (MIT), ten buvo atvirų durų dienos. Jie pradėjo pareikšdami, kad mokslas mūsų institute kainuoja be galo brangiai. Norėdamas 3 metus pas mus mokytis, turi turėti 250 000 dolerių. Mes negalime pigiau paruošti XXI a. žmogaus. Mes turime turėti profesorių, įrangos, ne šimtą studentų vienam profesoriui, o dvylika. Bet jūs mažiausiai jaudinkitės dėl tų kainų. Jaudinkitės tik dėl to, kad jūsų pastangos, gebėjimai padėtų jums išlaikyti egzaminus. Jeigu išlaikysite egzaminą, kiekvienam iš jūsų bus suteikta galimybė mokytis, tuo pasirūpins MIT Endowment fondas.
Tai ir mūsų fondo idėja. Turime neišvengiamai kelti mokymo kokybę, dėl to jis kainuos daugiau, bet neliečiamas fondas suteiks visiems lygias galimybes. Jeigu tu mokeisi, stengeisi, esi gabus, finansiniai resursai neturi tavęs apriboti. Ir tai ne valstybės, tai privati iniciatyva.
– Jau yra milijonas tame fonde?
– Jau yra ir daugiau, – 1,3 mln. Manau, kad per artimiausius dvejus metus turėsime dešimt milijonų, o mūsų vizija yra keli šimtai milijonų. Reikia pasakyti, kad neradau nė vieno kapitalisto, kuris nesuprastų, nepatikėtų arba atstumtų šitą idėją. Manau, kad pavyks suburti labai didelį visuomenės ratą tam. Dar labiau nei finansinio, reikia socialinio kapitalo, nes vienas verslas tokio didelio kalno neišjudins.
– Paminėjote, kad lazerių pramonė yra viena iš didžiausią pridėtinę vertę kuriančių gamybos šakų, Jūs prieš keliasdešimt metų buvote lazerininkas, kūrėte tuometinę „Eksmą“. Esate fizikas, bet iš fotonikos srities perėjote į finansus. Kodėl, kaip?
– Reikėtų žiūrėti iš anksčiau. Universitete aš gavau dvigubą išsilavinimą. Gavau, reikia prisipažinti, nelabai stiprų fizikos išsilavinimą, bet labai stiprų FiDi (Fizikų dienos) išsilavinimą.
– Pramogų verslo išsilavinimą?
– Tai ne pramogų verslas. Ne. Fizikos fakultetas tuo metu buvo žymiai daugiau, negu tiktai mokslas. Tai buvo ir minties laisvės, kitokios kultūros vieta. Kiekvieno galimybių išlaisvinimo vieta. Pažiūrėkite, kiek mūsų fakultetą baigusių alumnų yra srityse nuo politikos iki verslo. Ten aš įgijau įgūdžių kaip organizuoti, kaip iškelti tikslą, idėjas. Buvau netgi Fizikų dienos šventės finansininkas. Ten prasidėjo įgūdžiai, kurie paskui man pravertė tuometiniame Fizikos institute. Institutas norėjo pokyčio, nebūti tik akademine įstaiga, bet ir komercializuoti savo išradimus, mokslinius tyrimus. Tuometinis Fizikos instituto direktorius Vitas Mačiulis iškėlė idėją, kad reikia surinkti visus Fizikų dienos organizatorius, ir jie kažką tokio padarys.
Taip ir gimė pirmas komercinis lietuviškas lazeris, kuris į Vokietiją buvo parduotas 1986 m. Jaunuoliai „fidistai“ sakė, o ką galime padaryti daugiau? Dar perestroika nebuvo prasidėjusi, dar apie Berlyno sienos griuvimą negirdėjome, bet jau išsikėlėme sau viziją, kad padarysime lazerį, kuris būtų parduotas Japonijoje. Iš mūsų juokėsi, raitėsi visa akademinė bendruomenė, bet pirmas lietuviškas lazeris buvo parduotas Japonijoje 1991 m. Vos po penkerių metų, kai mes, būdami dar visiškai žali, paskelbėme tą idėją.
– Tuo metu – sovietmečio pabaigoje – FiDi buvo viena triukšmingiausių ir spalvingiausių švenčių Vilniuje?
– Taip, prisimenu tą be galo ilgą stalą dabartiniame rektorate, kurio viename gale sėdi prorektorius B.Sudavičius ir užduoda man klausimą – kaip tavo veikla, ūkinės-finansinės veiklos organizavimas, suderinamas su tarybinio studento vardu? Aš kažką veblenau, suprasdamas, kad mane tuoj išmes. Nes buvo nupjautas stulpas.
Mes fizikai tada labai norėjome kažkuo išsiskirti, parodyti, kad esame nepėsti ir suplanavome kad akademikas J.Požėla ir mūsų dekanas į FiDi nusileistų sraigtasparniu. Rusų karinio dalinio pilotas pasakė, – negaliu nusileisti. Klausėme, kodėl? Jis sako, stulpas trukdo. Mes – rytoj jo nebus. Pavakarę tą stulpą ir nupjovėme.
Tai buvo žibintas, apšviečiantis kelią. Tai sukėlė labai didelį skandalą. Pilotas nusileido, viskas mums pavyko, studentams buvo daug džiaugsmo, kad sugebame čia, prie Fizikos fakulteto nuleisti sraigtasparnį. Tai buvo mūsų tapatybės suvirpinimas, džiugesys. Man pasisekė, kad fakulteto dėstytojai užstojo mane, ir man viskas pasibaigė gana lengvai, tik sakė, į partiją niekada nebūsi priimtas. Ir ačiū Dievui, sakau dabar.
– Baigęs universitetą, dalyvavote lietuviškų lazerių kūrime, kurie buvo pradėti eksportuoti gana greitai. Bet vėliau pasukote į investicinę bankininkystę?
– Pasukau dėl to, kad atėjus rinkos ekonomikai, kažkam iš jaunuolių, pradėjusių kurti Lietuvoje lazerių industriją, reikėjo pradėti rūpintis lazerių finansais. Nesunkiai žvilgsnis nukrypo į mane, tada pasirodė, kad galbūt per maži vandenys, pradėjome dirbti su valiuta, spekuliacijos, naujos galimybės. Bet lazerininkų bendruomenės gyvenime tebedalyvauju, esu akcininkas, gali būti, kad tai geriausia mano gyvenimo patirtis.
– O iš kur jūsų polinkis tai „ūkinei – finansinei“ veiklai, kaip smerkiančiai tada išsireiškė tas prorektorius?
– Nežinau, kiekvienas esame į kažką linkęs. Svarbu polinkius savyje atrasti ir pajusti. Žymiai geriau sekasi daryti dalykus, į kuriuos turi polinkį. Tavo galimybės prasideda tada, kai mėgini ne tik intuityviai, bet ir sąmoningai atrasti tą polinkį.
– Kai stojote į fiziką, jau buvot jį atradęs?
– Nežinau. Tikriausiai ne. Galbūt tiesiog nesupratau jo aiškiai, nes norėjau stoti į ekonomiką, bet tėvukas pasakė – ką, nori būti kokiu sekretoriumi? Ekonomika tada buvo stipriai politizuota, tai atbaidė mane nuo tos srities, stojau į fiziką. O fizika, pasirodo, tapo geriausia ekonomika. Teko dirbti ir studentų statybos būriuose, ten susiformavo mano verslumas. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, įvykus pokyčiams politinėje sistemoje galimybės atsivėrė, ir tada verslas tapo nauja aistra.
Tavo galimybės prasideda tada, kai mėgini ne tik intuityviai, bet ir sąmoningai atrasti tą polinkį.
– Tuo metu buvo verslininkų, kurie per vieną naktį, per vieną sandorį, veždami iš Rusijos metalą į Vakarus, tapo milijonieriais.
– Tai buvo labai nesunku, tokių verslininkų buvo labai daug. Daugumą jų, taip pat ir mane, ta lengva sėkmė paveikė labai neigiamai. Dėl to lengvumo tu nesupratai, kad sėkmė turi būti sisteminio darbo rezultatas. Laikas atfiltravo visus tuos žmones, nes visi stebuklai, „loterijos laimėjimai“ buvo trumpalaikiai. Tik tas, kas suprato, kad tik verslo kaip įmonės, kaip sistemos kūrimas gali turėti ateitį, išliko iki dabar.
– O dabar turite kokių patarimų? Yra juk įvairiausių knygų, mokančių kaip užsidirbti pirmąjį milijoną ir panašiai. Ar jūs turite kokių receptų kaip sukalti kapitalą?
– Receptas tik vienas – turi daryti tai, kam jauti begalinę aistrą. Bet kokioje srityje vien racionaliu mąstymu ir labai logiškais veiksmais negali pasiekti tikslo, nes mes turime ribotą supratimą apie prielaidas. Be to, ką nors bedarant pasikeičia sąlygos, ir visam tam įveikti reikia faktiškai ligoto maniakiškumo ir aistros. Tai, ką darai, yra vos ne vienintelis dalykas tavo gyvenime. Pažiūrėjus, kas sukūrė verslą, matai, kad jie turėjo už tai kažką paaukoti. Verslininkai, kurie kažkur daug pasiekė, dažnai nebūna labai malonios asmenybės.
– O ar verta dėl to aukoti žmogiškuosius ryšius, santykius?
– Čia yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tai kiekvieno kelias, turbūt galima tai padaryti ir neaukojant, bet ne kiekvienas tai sugeba. Bet visuomenei reikia tokių žmonių, kurie būtent tą prisiimdami padeda kitiems gyventi. Taip yra ne vien versle. Ar žinote nors vieną mokslininką, menininką, kunigą, kuris viską padarė labai harmoningai, sąmoningai, subalansuotai? Jie turėjo kažko atsisakyti. Bent jau mano tokia patirtis, aš tokius žmones matau aplinkui, matau ir istorinių pavyzdžių.
Jeigu darysi tai, kam turi polinkį, ir tai darysi viskuo, savo protu, širdimi, rankomis, tai pinigai tau bus šalutinis produktas. Turi patenkinti kažkieno poreikius, turi rasti nišą, išgirsti tai, kas yra. Kapitalas – tai šalutinis projektas. Nemanau, kad tie naujųjų skaitmeninių verslų atstovai, kuriuos dabar matome, labai skaičiavo pinigus, jie tiesiog pamatė atvirą erdvę ir į ją ėjo, o dabar jau jie viską racionalizuoja, turi daug patarėjų, imasi valdyti. Pradžia jaunam žmogui – daryk su aistra tą, kas tau patinka.
– Lietuva dabar laikoma ne tik fotonikos, bet ir fintech’o šalis, čia turime savo talentų.
– Jeigu esi aplinkoje, kur daugiau žmonių tą patį daro, tau lengviau su aistra veikti ta kryptimi. Labai sunku, kai nėra aplinkos. Žmonės eina į klasterius, į grupes. Turim turėti savo autentiškumą – kokia šalis esame, kuo mes geresni negu kiti. Labai gražu turėti biotechnologijas, fotoniką, elektroniką, fintech’ą, etc.
Bet tai, ką darome, turime daryti geriausiai. Pasaulyje daryti kažką vidutiniškai reiškia gyventi blogiau, negu vidutiniškai. Netgi gerai daryti nepakanka, turi viską daryti labai gerai. Mes juk esame globalioje konkurencijoje – 7 milijardai žmonių varžosi dėl to paties.
Mūsų valstybė ir mūsų miestas varžosi dėl pagrindinio XXI a. resurso – žmogaus, piliečio. Kaip miestas, kaip Vilnius čia turime konkuruoti. Turime padaryti kažką labai labai gerai, kad kažkas iš tų 7 milijardų pasirinkdami, būtų užkabinti, kad žmonės pasirinktų Lietuvą, matytų čia būsimą savo valstybę. XXI a. bus atvirų valstybių ir miestų laikas.
– Sakėte, kad versle reikia turėti aistrą, ir stengtis daryti tai, kuo degi. Bet juk versle yra ir konkurentų, kurie taip pat dega, o tu juos turi nugalėti. Ar čia nėra kovos, kur tolerancijai nevieta, juk turi tapti geležinis kovotojas?
– Ne, didžiausia sėkmė, kai nereikia kovoti. Turi kovoti nekovodamas, turi išvengti kovų. Labai svarbu nusiteikimas, aistra ir tas tikslas. Jeigu tikslas nebus apimantis didelio vartotojų, klientų kiekio, bendraminčių, tikslas neveiks. Jeigu jis apima didelę aplinką, tikslas tampa save išpildančiu. Negali verslo daryti vienas. Turi verslo partnerius, kurie yra ir tavo darbuotojai, ir tavo kolegos, ir tavo akcininkai. Gali pasiekti pranašumą, jeigu visi tavo komandoje bus įgalinti ir save įsigalinę. Verslas yra žmonių bendras žaidimas.
Kiekvienas turi turėti savo galią. Su tų žmonių galia, jų kūrybingumu ir pastangomis tu tampi konkurencingas. Norėdamas save įvertinti, turi vertinti temperatūrą aplinkos, su kuria kažką mėgini padaryti. Organizacijos tikslas iš esmės yra pati organizacija. Ji pati turi sukurti save stiprią, tokią, kad atlaikytų konkurencijos iššūkius, besikeičiantį pasaulį, kad turėtų tokius gebėjimus, kurie veiktų ne tik lokalioje, bet ir globalioje aplinkoje.
– Ar buvo jūsų karjeroje įtampos, streso?
– Aišku, labai daug. Manau, kad aš ne kartą ir ant bankroto slenksčio buvau. Mano karjeroje buvo ir darbas Lietuvos akciniame inovaciniame banke, iš kurio išėjau dar prieš problemų prisidarymą ir jo bankrotą, nujausdamas, kad ten kažkas negerai. Bet visa ta patirtis, tai, kad nemažai žmonių prarado savo lėšas, sukėlė labai didelius pokyčius ir manyje, ir mano aplinkoje.
Mūsų partnerystės organizacijoje pirmas dalykas yra atsakomybė už patikėtą kapitalą, ir pirmasis mūsų principas, kad mes nekenkiame kitiems ir sau. Pirma turi išmokti neprarasti, tik tada gali uždirbti. Tai sukelia apribojimų. Ta atsakomybė liko labai stipri, tą patirtį bent jau aš asmeniškai nešiojuosi kaip labai didelį randą.
Bet negi aš turėčiau dabar kalbėti, sakyti, kad verslo padaryti neįmanoma? Manau, kad Lietuvoje reikia kuo daugiau žmonių patraukti, kad jie imtųsi atsakomybės už savo likimus. Verslumas yra kai supranti, kad pats turi kažką padaryti, prisitaikyti, pajusti aplinką, kurti rezultatą, nes tau niekas jo neatneš. Neturi būti prašantysis, turi būti duodantysis.
Gali būti versliu darbuotoju, nes dirbant bet kur galima duoti. Verslininkas pirma turi duoti, tam kad gautų. Jis negali pirma gauti, paskui duoti. Tu pirmiausia kažką duosi, investuosi, ir paskui gausi.
– Gal saugiau negalvoti ką aš čia galiu duoti, o galvoti – gausiu kažkiek, ir gerai.
– Gal, bet toks saugumas yra iliuzija. Turime kalbėti apie tvarų saugumą. Jeigu noriu savo saugumą sukurti dėl to, kad mane kažkas apsaugos, mano tvarumas priklauso nuo to, kas mane apsaugos. Jeigu imuosi atsakomybės pats, žinau, kad tai priklauso nuo mano pastangų.
– Bet gali, kaip sakote, gauti randų.
– Randų gausite, bet tai ir yra tavo patirtis. Esmė ne ta, kad padarysi klaidą, o ta, kad ją padaręs, žinai, kuo ji kvepia, žinai, kad galbūt gali neužlipti ant grėblio kitą kartą. Kodėl kalbame, kad svarbu, jog kuo daugiau investicijų valdytojų būtų išgyvenę krizes? Nes tik krizės patikrina. Tik sukrėtimai patikrina, nes žmogus būna išmėgintas. Kaip sakoma, aš tikiu, bet ar tu buvai gundytas? Ar tu buvai tikrintas? Verslininkas turi praeiti patikrinimus.
Mano draugas Petras Narbutas, jis turėjo gal du bankrotus, bet sugebėjo prisikelti po kiekvieno, ir šiandien turi jau labai sparčiai augantį verslą. Jis žinomas Europoje, jo vizija būti Europos baldų gamintojų dešimtuke labai greitai. Jį traukia ta vizija, o tos klaidos, tie suklupimai jo nesužlugdo. Tai skiria verslų žmogų nuo kitokio.
– Jūsų vizija yra milijoninis Vilnius?
– Nebūtinai milijoninis. Esu Vilniaus klubo tarybos pirmininkas. Mūsų „vargas“ klube yra tam, kad galėtume įmagnetinti miestą, kad jis trauktų. Nesvarbu, ar jis milijoninis ar mažesnis, svarbu, kad jis nuolat trauktų. Kad pasaulio, Europos žmogus, arba išvykęs iš Lietuvos, susidūręs su mūsų miestu užsikabintų.
Turime vieną milijoną bendratautiečių, gyvenančių užsienyje. Visus juos galime patraukti, tą ryšį suaktyvuoti. Turime ruošti Vilnių ir Kauną – miestus, į kuriuos grįš 10-15 proc. išvažiavusiųjų iš to milijono. Įsivaizduokite, kokie tai miestai bus, koks patirties įgavęs žmogus pradės judėti, koks bus ekonominis pakilimas, kurį seks ir kultūrinis ir kitoks pakilimas.
Manau, esame tam beveik pasmerkti, tik nuo mūsų priklauso, kada Vilniaus ir Kauno regionas taps žymiai didesnio regiono traukos centru. Dabar Vilnius ir Kaunas yra beveik vienas miestas, vienas regionas, mūsų varžybos, kurios tarp jų vyksta, yra labiau humoristinės. Tai unikali situacija.
Dabar galime tapti svarbiu ekonominiu centru, kuris ištrūks iš tų vidutinių pajamų spąstų. Nieko daugiau žmonija neišrado geresnio, negu miestą, nes mieste gali būti specializacija, miestas yra kultūros, aukštos pridėtinės vertės šaltinis, ir į tokį miestą kartu su tais žmonėmis atvažiuos ir kapitalas, tai turbūt vienintelis kelias mūsų valstybei.
– Ar ši vizija skirta ir tam, kad ir jūsų visa šeima gyventų tam vienam mieste?
– Ir dėl to vargstu, kad šis magnetizmas paliestų kitus. Vieną vakarą susėdome su gal dešimčia draugų šeimų, ir radome, kad visų tų šeimų vaikai yra vienaip ar kitaip išvykę. Čia yra ambicija – ar galime ką nors padaryti, kad mes juos trauktume.
– Kada matote savo viziją įgyvendintą?
– Manau, kad kai eini, svarbu eiti ir nesustoti, neišvengiamai tikėti, kad ateisi į tą tašką. Vis tiek ateisi. Manau, kad skaičiuoti, kada ateisi, dažnai trukdo. Bet kuri kelionė prasideda nuo atskirų žingsnių. Reikia eiti, ir tada neišvengiamai ateisime.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“.
