Miesto vadovas taip pat pasidžiaugė, kad gaisrą devynias dienas jau gesinantiems ugniagesiams surinkta net 130 tūkst. eurų.
„Žiūriu į skaičius. Galvoju apie visus žmones, kurie juos paaukojo. Taip. Tikrai yra dalykų, dėl ko gyvenime verta stengtis. Nes žinai, kad atsitikus bėdai – vienas tikrai neliksi“, – rašo feisbuke N.Cesiulis.
Ketvirtadienio vakarą savo žinutę feisbuke jis iliustravo dviejų suodinų ir pavargusių, bet besišypsančių ugniagesių nuotrauka: „Mano vyrai. Dainius ir Tomas. Pavargę, purvini ir nepaisant visko – su šypsena. Ir dar po 24 valandų nuolatinio darbo spėja ir selfiuką su šypsena pasidaryti!
Jūs neįsivaizduojat, kiek neįtikėtinų žmonių per šį suknistą gaisrą sutikau. Kas vietoj šilto kabineto – kiauras paras žarną laikė. Kas po atidirbtos pamainos – arė čia juodai iki nukritimo. Kas saugojo, kasė, griovė, lupo, pjaustė, vadovavo, strategavo, ieškojo... Šimtai žmonių. Ir kiekvienas su savo istorija.
Aš klausiu, vyrai, kodėl jūs čia? Galit juk namo važiuoti, ne darbo laikas jūsų. O kas, jei ne mes, – atsako man. Kas dėl motinų, kas dėl savo vaikų, o kas dėl anūkų. O kas tiesiog dėl to, kad myli savo miestą, darbą, ir gerbia kolegas. Šiandien ponas Jakilaitis man sako: „Man toks įspūdis, kad jūs čia visi dirbot. O kažkas už tai algą gavo.“ Manau, kad taip. Tiesos yra. Bet gavau ir aš. Po 9 dienų šitam pragare su šitais žmonėmis aš jaučiuosi paaugęs visom prasmėm. Ir net neabejoju, kad šita katastrofa vienaip ar kitaip pakeitė mus visus. Ir tik į gera.
Kad ir kaip bežiūrėtum, visai neblogai viskas išėjo. Dabar visa Lietuva atsinaujina – kas suskubo taisyti savo ekstremalių situacijų planus, kas apskritai pirmą kartą sužinojo, kad tokie yra. Ir man neblogai. Žiūriu, kostiume išdegę skylės. Striukėje irgi. Vadinasi, reiks atsinaujinti ir man, kai pakvies aiškintis ten kažkur Vilniuje. O kad kvies – tai faktas. Kažkam juk reiks pistoną į užpakalį įstatyti.“
