Ketverius metus Dzūkijos sostinės kursą laikęs miesto meras ir jo komanda, susibūrę viename miesto restorane, rinkimų naktį buvo tylūs. Savo darė ir vėlyvas metas, nuovargis, bet labiausiai – lūkesčių nepateisinę rezultatai. Nuo praėjusių rinkimų mandatų taryboje skaičius susitraukė keturis kartus, taip pat prarasta mero pozicija.
Apie priežastis, kodėl taip įvyko, paklausėme paties V.Grigaravičiaus, kai buvo aiškūs daugiau nei pusės apylinkių balsai.
– Ką galvojate apie pirminius rezultatus?
– Apie galutinius rezultatus dar kalbėti anksti, bet tendencijos jau aiškios. Na, kaip čia pasakius... Man atrodė, kad žmonėms labai svarbu tai, kas yra daroma mieste, kas padaryta, kad visi procesai vykdomi skaidriai, be šešėlinių dalykų. Turiu omeny, konkursus į pareigas. Pradėję dirbti sulaukdavom daug skambučių ar vizitų – ar gali koks tai žmogus dalyvauti rinkimuose. Kaip tai, kodėl, man kildavo klausimas – juk skelbiamas konkursas, tai, be abejo, kad visi, kurie atitinka reikalavimus, gali pretenduoti.
Taip pat ir miesto tvarkymas – jokių pažinčių, jokių: „Gal šitą gatvę pirmiau išasfaltuokit?“ Buvo tokių kreipimųsi, ateidavo ir kolektyviai. Bet mes padarėme žvyruotų gatvių studiją, pagal kriterijus padarėm eiliškumą ir pasakiau, kad šiuos ketverius metus mes laikysimės sąrašo kaip įstatymo. Jis buvo viešai įdėtas į internetą. Ir visa eilė kitų darbų – mes norėjom, kad žmonės matytų, jog tai yra švaru, skaidru, kad tariamės su žmonėmis. Niekas kitas iki šiol nedarė tokių susitikimų – tarėmės su jais, kur jiems būtų patogiau turėti vaikų žaidimo aikštelę arba kaip sutvarkyti automobilių stovėjimo aikšteles. Man atrodė, kad tai turėjo palikti pėdsaką gyventojams, rinkėjams ir todėl, nepaisant to, kad aš pasitraukiau iš politikos, komanda toliau galės tęsti darbą.
Ar užtenka, galima inicijuoti darbą, kad tu čia dirbi visus tuos keturis metus, ir paskui prasidėjus rinkiminei kampanijai garsiau šaukti, rėkti ir žadėti neįgyvendinamus dalykus.
Ir dabar žiūriu, kad yra kažkaip ne taip, tie rezultatai kitokie. Ir pradedi savęs klausti, kodėl. Svarbiausi ne tie darbai, rezultatai, ką mes padarėm, galų gale pritrauktos naujos investicijos, gamyklos šiais metais atsidarys, naujos gatvės suremontuotos. Gal ne to reikėjo gyventojams? Ir man kol kas klausimas be atsakymo.
Ar užtenka, galima inicijuoti darbą, kad tu čia dirbi visus tuos ketverius metus, ir paskui prasidėjus rinkiminei kampanijai garsiau šaukti, rėkti ir žadėti neįgyvendinamus dalykus. Gal čia yra sėkmės receptas kaip laimėti rinkimus. Nežinau.
Nesitikėjau, kad miesto gyventojų balsai pasiskirstys būtent taip. Buvau ramesnis dėl rinkimų rezultatų, kad jie bus kitokie.
– Atrodo, esate nusivylęs.
– Kol kas taip. Nesitikėjau, kad miesto gyventojų balsai pasiskirstys būtent taip. Buvau ramesnis dėl rinkimų rezultatų, kad jie bus kitokie.
– Jeigu būtumėte žinojęs, kad rezultatai bus tokie, kokie yra šiuo metu, galbūt būtumėte siekęs antros kadencijos?
– Savivaldoje, kaip niekur kitur, yra labai svarbus kolektyvinis darbas, čia dirba komanda, labai daug įvairių sričių specialistų, politikų. Ne vieno žmogaus darbas. Man atrodo, nereikia daryti kulto iš vieno žmogaus, kad turi būti vienas lyderis, vienas stiprus žmogus ir kiti dirbs paskui jį. Kaip tik galvoju, kad turi būti stiprus kolektyvas, pati komanda. Ir tuomet lydės sėkmė ir darbuose, ir rinkimuose. Kol kas tokios savo filosofijos neatsisakau. Tad tas mano nekandidatavimas... Aš jau 2015 m. eidamas į rinkimus pasakiau, kad dirbsiu tik vieną kadenciją, tą visi žinojo. Aišku, pasimetimas yra. Žmonės žinučių rašė, gatvėje užkalbina: „Na tai mere, kodėl jūs neinat, mes jus išrinktume“.
Man keista, kad žmonės žiūri į vieną žmogų, ne į visa komandą. Aš, ko gero, šito neįvertinau – kad vis tik labai svarbu lyderis, o komanda jau paskui, antram plane.
– Bet ir jūsų komanda – galbūt galima taip teigti – nesusiformavo iki galo. Kadencijos metu nemažai „piliečių“ atkrito, buvęs vicemeras Tautvydas Tamulevičius išėjo dirbti viceministru. Vyko kaita, kuri neleido sukibti. Sutinkate?
– Sutinku. Tas yra ir tas trukdo. Kita vertus, Kauno pavyzdys – „Vieningas Kaunas“. Man yra tekę bendrauti su Visvaldu Matijošaičiu, kalbėjomės ir asmeniškai, ir su dalimi komandos. Jie pasakoja, kad turi didesnį veiklos stažą ir tai visko buvo, vyko labai panašūs procesai, kol atsisijojo. Kaip V.Matijošaitis sako: „Liko 300“. Tai gali suprasti 300 spartiečių. Ir mes, sako, nebesistengiame priimti naujų, žiūrime labai atsargiai. Ir jie jau susiformavo, ir dirbo dar ankstesnėje kadencijoj, dirbo kaip opozicija, o šioje – besibaigiančioje – padėties šeimininkai. Tai tokia patirtis.
Kaip tik galvoju, kad turi būti stiprus kolektyvas, pati komanda. Ir tuomet lydės sėkmė ir darbuose, ir rinkimuose.
O mes – mums dar laiko trūksta. Kiekvienas, pažiūrėjus, yra gana stiprus, bet kaip kolektyvas – reikia dar daug barjerų įveikti, kad būtų kaip darnus mechanizmas. Čia mūsų silpnoji vieta buvo. Aišku, ir šiuose rinkimuose mūsų kolektyvas pasikeitė. Rotacija yra gerai, kaip ir mero, ar Seimo narių, bet ar ne per greitai, ar ne tokiomis proporcijomis.
Kita vertus, mūsų užsibrėžimas buvo, kad pas mus nebūtų žmonių, kurie jau yra buvę kitose partijose, ragavę kitokios duonos ir galbūt tam tikra prasme pagadinti. Tada sudėtingiau ir tą kolektyvą suburti didesnį. Ir šios kadencijos tokia bėda buvo – atsarginių suoliukas gana trumpas. Ir jeigu vyksta pasikeitimai – kažko paprašėm pasitraukti, kai kas pats išėjo – žiūrime, kad mūsų vis mažiau ir mažiau.
– Iš jūsų kalbos suprantu, kad jūs negalvojote, jog „Alytaus piliečiams“ yra jau pabaiga.
– Ne. Vėlgi priklauso nuo pačių mūsų, entuziazmo, ar nebus tam tikra prasme smūgis. Gal pagalvos, kad esame nebereikalingi miestui ir išsivaikščioti. Bet manau, kad neturėtų taip nutikti, nes kažkaip... Man toks įspūdis, kad šįkart laimėjo tie, kurie garsiau rėkia, įžūlesni ir taip labiau sugebėjo atkreipti daugumos miesto gyventojų dėmesį, o šie pasidavė įtakai. Emocionaliai, vaizdinei, visokiai agitacijai – juk ką reiškia turėti savo privačią televiziją (turima omeny Tomo Pačėso šeimai priklausančią „Dzūkijos TV“, – aut. past.) ir kiekvieną dieną mėginti daryti įtaką žiūrovams. Pamažu, pamažu ir pradedi formuoti nuomonę, kuri tau reikalinga, o ne tą, kurią žmogus pats galėtų susiformuoti nepriklausomai.
Ir aš, tapęs meru, mėginau kalbėti su visomis politinėmis jėgomis, mėginau siūlyti dirbti bendrai tuos projektus, kurie, matome pagal programas, yra reikalingi.
– Kai jūs kalbate apie šį rinkimų komitetą, naudojate „mes“. Jaučiatės jo dalimi?
– Taip.
– Planuojate ir toliau tęsti su jais politinę veiklą?
– Jeigu pats jausiu, kad yra toks poreikis, jei kolegos jaus, kad reikia mano pagalbos – taip. Aš politikoje ir nebuvau. Ir tarp kitko, kai dabar važiavau į Alytų iš Vilniaus, per „Žinių radiją“ buvo kalbinamas Ramūnas Karbauskis. Ir jis sakė tą, ką aš kalbėjau tik tapęs meru – Alytuje, Prienuose, Marijampolėje ir bet kur tos tikrosios politikos nėra, čia yra ūkiniai klausimai, masė problemų, kurias reikia spręsti. Ir tas žaidimas politikų smėlio dėžėje...
Viena, vertus, juokinga, kita vertus, daro žalą pačiai savivaldai, nes reikia ne politikuoti, o spręsti problemas. Ir aš, tapęs meru, mėginau kalbėti su visomis politinėmis jėgomis, mėginau siūlyti dirbti bendrai tuos projektus, kurie, matome pagal programas, yra reikalingi. Tai ir šiandien (interviu dieną, ankstyvą pirmadienio rytą – aut. past..) R.Karbauskis sakė tą patį: „Šiandien mes matome darbą savivaldybės tik tokiu principu“. Čia politikos nėra. Tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius irgi sutiko.
Bet vėlgi – kalbant su įvairių partijų atstovais, tie, kurių buvo išrinkta mažiau, sakė: „Būsime opozicijoje. Negalime dirbti kartu, įsilieti, paskęsime, visi laurai bus jums. Geriau būsime opozicijoje, jus kritikuosime“. Gerai, sakau, bet pasibaigus rinkimams ką pasakysite rinkėjams – kad tik kritikavote visą laiką? Ką gero miestui padarėte, be kritikos? Bet nepakeitė savo nuomonės.
Jaučiau, kad žmonės mane palaikys ir būsiu išrinktas į tarybą, būsiu meru, ir kad aš mėginsiu sujungti politines jėgas, ir padarysim miestui daug gerų darbų, žmonėms, bet ne visi taip galvoja.
To nesuprantu ir niekada nesuprasiu – jeigu tu pasirinkai politiko kelią ir ateini į savivaldą dirbti, turi dirbti, o ne gadinti, ne ardyti, griauti...
– Ar yra dar kokių priežasčių, kodėl jums nepasisekė visų sujungti?
– Jos įvairios. Vieniems ambicijos – nežinau, gal jie įvardintų kitaip tai. Pavyzdžiui, ar ten buvęs meras, ar kandidatas į merus ir patekęs į tarybą – sumenko jo įvaizdis, padėtis taryboje, tai gal dėl to.
Turėjome tokią labai įdomią situaciją: iki kadencijos pabaigos liko pusmetis ir gaunu raštą, pasirašytą reikiamo kiekio tarybos narių, kad reikia sušaukti neeilinį posėdį, kadangi skelbiamas nepasitikėjimas abiem mano pavaduotojais (T.Tamulevičiumi ir Vale Gibiene – aut. past.). Tai čia man buvo stiprus smūgis.
Sakau kodėl, liko pusė metų, norite išbalansuoti darbą, kuris dabar sklandžiai vyksta? Buvo padaryta labai didelė žala: sulėtėjo įvairūs darbai, verslininkai, su kuriais vyko derybos dėl atėjimo į Alytų, iš karto vieni sustojo, kiti iškart išvažiavo ir lig šiol nesirodo, pamatę, kad čia nėra stabilu. Pamato, kad nestabilu – ir pasitraukia. Taip negalima daryti, žaisti tokiais dalykais be aiškios priežasties. Toks pavyzdys, kad noras kenkti, o ne noras bendrai veikti. To nesuprantu ir niekada nesuprasiu – jeigu tu pasirinkai politiko kelią ir ateini į savivaldą dirbti, turi dirbti, o ne gadinti, ne ardyti, griauti...
– Ką planuojate veikti baigęs savo kadenciją?
– Planų turiu daug. Galvoju kurį planą geriau pasirinkti – yra pasiūlymų grįžti į verslą, užuominų sugrįžti į valstybės tarnybą. Dar nežinau. Pirmiausia noriu kurį laiką pailsėti, pabūti pats su savimi. Ir žurnalistai mane kalbino, ir siūlėsi padėti, ir šiaip kolegos šiandien sako: „Rašykit knygą, rašykit knygą“. Tai turėjau tokių minčių ir norų, paskui vidinis balsas sustabdo, o gal dar pagalvosiu...
Pirmiausia noriu pailsėti, pagyventi su šeima, su žmona. Mūsų – vaikų, jų marčių ir jų vaikų – labai draugiški santykiai, galvoju kiek tai laiko jiems skirti. Galų gale per šiuos ketverius metus aš nė karto nežvejojau. Jeigu lieka kiek laisvo laiko, jį taip brangini, norisi pabūti su šeima, anūkais.
Tai niekaip negaliu prie to priprasti, nes jeigu tu davei žodį – aš apie save kalbu – kad kažką padarysiu ar elgiuosi taip, tai aš taip ir elgiuosi, tą ir darysiu.
Nors buvo toks susitikimas su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, per atlaidus Pivašiūnuose jis su žmona buvo, tai turėjome galimybę pasikalbėti atskirai. Šiaip jis buvo prieš, nepatarė man, sako: „Jums dar per anksti eiti žvejoti“. Nors apie žvejybą dar nė nebuvo jokios kalbos. Sakė dar pabūti politikoje. Bet man...
Aš negaliu suprasti, negaliu pateisinti tokių dalykų, kaip ta interpeliacija, kai kažkur sutarei – darysime tą, priiminėsime kažkokius sprendimus, praeina kelios dienos, kitą kartą naktis ir paskui žiūri, kad jau ne taip, kad kažkas jau kitaip balsuoja, kad jis jau nepritaria, nors sutarimas buvo. Tai niekaip negaliu prie to priprasti, nes jeigu tu davei žodį – aš apie save kalbu – kad kažką padarysiu ar elgiuosi taip, tai aš taip ir elgiuosi, tą ir darysiu. Negali būti, kad aš persigalvojau, kad gal įtikino. O politikoje tai dažnas reiškinys – man nepriimtina.
Į merus ėjau dėl to, kad man buvo skaudu dėl miesto, jo įvaizdžio, dėl įvairių skandalų, kurie buvo iš kadencijos į kadenciją.
– Jeigu dabar įvertintume visas žinias ir patyrimą, sukauptus per šią kadenciją, ir grįžtume atgal prieš jos pradžią – ar vis tiek būtumėte ėjęs į politiką?
– Į merus ėjau dėl to, kad man buvo skaudu dėl miesto, jo įvaizdžio, dėl įvairių skandalų, kurie buvo iš kadencijos į kadenciją. Ir kai mane pakvietė, kad dalyvaučiau mero rinkimuose, aš iš pradžių atsisakiau vieną, antrą, trečią kartą. Kalbino ir kai kurios partijos. Sakau, kad ne.
Bet paskui kalbėdami, įtikinėdami užmynė ant jautrių vietų... Ir galbūt buvo toks taškas, kuris persvėrė – įsijungiu Andriaus Tapino tekstą, kur jis kažkur skrido, buvo oro uoste ir išgirdo kažkokį konfliktą, kad vyras garsiai keikiasi. Ir rašo: „Pagalvojau, kad vėl Alytaus meras“. Ir tas man taip... Nu kiek galima? Kiek galima apie tą Alytų taip? Ir šitas nulėmė, kad vis tik reikia eiti, pamėginti įrodyti, kad miestą galima valdyti kitaip, dirbti be skandalų, su kitokia kultūra. Taip aš čia ir atsiradau.
Aš bijau, kad istorija nepasikartotų, kad neateitų tie laikai, kai mūsų miestas, Alytus, vėl bus linksniuojamas ne iš pačios geriausios pusės.
– Bet šiandien matome, kad gal alytiškiams to nereikia?
– Gal, gal nereikia. Nes tiek daug darbų padaryta, tiek įdėta to triūso. Iš tiesų, atrodo, kad gal ir nereikia... Šiek tiek skaudu, šiek tiek skaudu.
Miesto gyventojai yra padėties šeimininkai, jie išsirenka valdžią, kurios jiems reikia. Ir jeigu jie tokią išsirinko, jiems, matyt, tokia yra priimtinesnė, negu buvusi.
– Kaip jūs dabar matote miesto ateitį, remiantis rinkimų rezultatais?
– Aš bijau, kad istorija nepasikartotų, kad neateitų tie laikai, kai mūsų miestas, Alytus, vėl bus linksniuojamas ne iš pačios geriausios pusės. Aš labai bijau, kad vėl nebūtų įvairių skandalų, kurie garsintų miestą iš blogosios pusės. Nenoriu būti blogas pranašas, bet... Gal to ir nebus. Gal tie žmonės, kurie yra čia buvę, kurie ateina, galbūt pasimokė, gal padarė kokias išvadas, gal taip nesielgs, bet žinant tai, kad čia yra daug įvairių pagundų...
Jeigu žmogus yra neatsparus ir jeigu pats ieško ir nori kažkokiu būdu pasigerinti savo asmeninę situaciją, tai tuomet gali būti įvairių momentų, kurie Alytų vėlgi garsins ne iš pačio geriausios pusės. Aš galvoju tik viena – įdomu, kaip tie žmonės, kurie dabar balsavo, kurie turi tam tikrus lūkesčius, ar ta viena ar kita politinė jėga pateisins jų lūkesčius, ar stengsis pateisinti. Čia man yra didelis klausimas.
