– Šios dienos paskutinės prieš naują darbą Maskvoje, kaip jas leidžiate?
– Leidžiu labai intensyviai, nes diplomatinis atstovavimas yra interesų gynimas Maskvoje, norisi susitikti su kuo daugiau verslininkų, organizacijų, kad išsiaiškinčiau problemas, nusistatyčiau prioritetus. Kiekviena institucija turi vienokio ar kitokio pobūdžio bendradarbiavimą. Norisi iš pirmų lūpų išgirsti, kuo diplomatinė atstovybė gali padėti Maskvoje.
– Užsienio reikalų ministerijos paskelbtos gyventojų apklausos duomenimis, daugumai gyventojų – daugiau nei 58 proc. – užsienio politikoje labai svarbios vertybinės nuostatos. Kokioms vertybinėms nuostatoms atstovaujate jūs?
– Piliečių interesų gynimas, nes mūsų piliečiai į užsienio politiką žiūri taip: kiek jie gali netrukdomai keliauti, pradėti verslą, ir panašiai. Mano nuostata yra tokia – kiekvienam Lietuvos gyventojui, kuris kreipiasi į ambasadą, padėti, kad ir kokia tai būtų problema.
– Šią savaitę per iškilmingą Seimo posėdį Sausio 13-osios proga buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas išreiškė viltį, kad ateis laikas, kai Rusija Vilniuje atsiprašys už sovietinę okupaciją. Ar jūs taip pat tuo tikite?
– Manau, kad klausimas yra labai jautrus. Šiomis dienomis susitikau su Rusijos diplomatais ir užfiksavau, ką jie neformaliai šnekėjo, pasitarėme dėl bendradarbiavimo. Mūsų pozicijos sutampa, kad turime artinti santykius, turi vykti dialogas.
Jie sako, kad krovinių strigimas ir kita nėra sisteminiai dalykai. Aš pasakiau, kad norime aiškumo, kad gautume raštu žaidimo taisykles. Jie kalbėjo, kaip buvo diplomatinėje tarnyboje sovietmečiu... Nors Rusija yra juridinių teisių perėmėja, kai kurie diplomatai smerkia tą praeitį, bet nenori prisiimti atsakomybės. Man sunku pasakyti. Nesusidaro įspūdis, kad visi yra tokie, atšilimo ženklų mes matome.
– O kur jūs pats buvote ir ką darėte per sausio įvykius?
– Buvau Vilniuje ir mes su žmona buvome atvykę prie parlamento, palikę miegantį trejų metukų vaiką. Tėvai pyko, kad nepagalvojome apie vaiką. Tuomet buvo visuomenės solidarumas, tos dienos turėtų būti pavyzdys jaunajai kartai.
Gavau atsakymą iš Ypatingojo archyvo, kad su niekuo aš nebendradarbiavau. Man buvo skaudu, nes mano motinos šeima buvo ištremta į Sibirą, jie buvo represuoti.
– 2008-aisiais politikams buvo kilę klausimų dėl galimo jūsų bendradarbiavimo su KGB, jūs pats tada kreipėtės į archyvus prašydamas informacijos apie save. Kaip manote, kodėl tokių klausimų išvis kilo? Ar nebijote, kad Maskvoje bus rasta kokių nors jus kompromituojančių dokumentų iš sovietinės praeities?
– Tikrai nebijau, dėl to ir kreipiausi. Mes nesame atsilikę jokiose srityse, tačiau, sakysiu drąsiai, politinės kultūros prasme šiek tiek esame atsilikę. Aukštas pareigūnas, kuris per spaudą paleidžia žinią, turi kreiptis į archyvą.
Gavau atsakymą iš Ypatingojo archyvo, kad su niekuo aš nebendradarbiavau. Apie mane nebuvo kalbama, kad atlikau liustraciją, negalėjau jos atlikti, nes nei bendradarbiavau, nei žinojau, kaip veikė tos struktūros. Man buvo skaudu, nes mano motinos šeima buvo ištremta į Sibirą, jie buvo represuoti. Tai yra subtili, žeidžianti problema. Jūsų priminimas žeidžia ir mano artimuosius, nes tai yra subtilūs dalykai. Mūsų kartai bendradarbiavimas atrodo kaip žmonių išdavimas.
– Politikos kuluaruose apie jus kalbama, kaip apie komjaunuolį iš įsitikinimų. Ar tikrai toks buvote, o gal tylomis dar ir esate?
– Visada yra tam tikras lietuviškas charakteris, pavydas, kai norima žmogui ką nors prikabinti. Esu reiklus sau, reiklus komandai, gal ne visada yra patenkintų. Žmonės kartais klausia: kodėl tam sekasi, jiems atrodo, kad paskyrimas į rimtas pareigas yra sėkmė, tačiau tai ir atsakomybė.
– Ar didelė patirtis administraciniame valstybės valdymo aparate ir gerokai kuklesnė patirtis diplomatinėje tarnyboje jums nebus kliūtis įgyvendinant strateginius Lietuvos interesus?
– Visiškai nesutikčiau, kad yra kuklesnė diplomatinė patirtis, tai turėtume suprasti plačiąja prasme. 1997–2001 metais vadovavau Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, dalyvavau tarptautinėje veikloje. URM valstybės sekretoriumi esu buvęs. Draugai ir kolegos sako, kad esu kuklus, bet kad paklausėte, tai atsakau – aš turiu labai daug diplomatinio darbo patirties.
Aš vykstu į Rusiją, nesu įgaliotas ir kaip ambasadorius nenorėčiau kalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
– Klausiamas, kodėl taip greitai buvote patvirtintas Rusijoje, gyrėtės, kad ten turite daug pažinčių. Gal galite pavardinti tų draugų pavardžių?
– Nesigyriau, diplomatijoje tikslumas svarbus. Aš sakau, kad nesu naujokas diplomatinėje tarnyboje, o ta pažintis nebūtinai turi būti artima. Diplomatų pažįstu daug.
– Taip pat jūs vylėtės, kad jums nebus užduotas klausimas dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymo, kad Rusija – teroristinė valstybė. O ką atsakysite, jei tas klausimas vis dėlto nuskambės? Ar jūs irgi manote, kad Rusija – teroristinė valstybė?
– Aš kalbėjau dėl to, kadangi turiu diplomatinio darbo patirties, žinau, kaip vyksta paskyrimai. Manau, kad Vladimiras Putinas (Rusijos prezidentas, – red. past.) pirmą kartą mato kandidatą, paspaudžiama ranka. Aš akcentavau etikos prasme. Tokią dieną, kai šventė... Yra protokolinė etika.
Gyvenimas eina į priekį, tai buvo seniai, per tą laiką įvyko daug kitų įvykių. Manau, kad tiesmukiško klausimo nebus. Pasakyčiau, kad Lietuva turi ne tik savo poziciją, Lietuva yra ES narė, ir visos pozicijos yra aptariamos Europos Vadovų Taryboje, kitose tarptautinėse institucijose.
Ukrainą vertiname kaip vieną artimiausių Rytų kaimynių, mums ne tas pats, kas ten vyksta, todėl emociškai ir diplomatiškai kitaip siekiame to rezultato. Turime išsakyti savo poziciją. Diplomatas yra atstovas, ryšininkas tarp valstybių. Ministras Linas Linkevičius yra politikas, diplomatai – ne politikai. Ambasadoriai yra tam, kad būtų dialogas tarp politikų, jis gali būti ir aštrus.
– Kaip jūs pats vertinate Rusijos veiksmus Rytų Ukrainoje? Ar Rusija, jūsų nuomone, vykdo karinę agresiją prieš Ukrainą? Ar išdrįsite tai pasakyti V.Putinui į akis?
– Yra diplomatinė retorika. Mes pasakytume, kodėl mes turime interesą. Aš vykstu į Rusiją, nesu įgaliotas ir kaip ambasadorius nenorėčiau kalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje.
– Gali būti, kad Rusijos vadovai jūsų klaus ir dėl Lietuvos ketinimų blokuoti jų televizijos kanalus. Kaip tai paaiškinsite?
– Perduosime politikų ir institucijų poziciją, kai kurie sprendimai priimami politikų. Pasakysime Lietuvos poziciją.
– Nuolat pabrėžiate, kad vykstate rūpintis praktiniais reikalais – bendradarbiavimu sienų apsaugos srityje, muitais, teisiniu bendradarbiavimu. Kol kas šiose srityse tikrai daug skylių. Štai, pavyzdžiui, Rusija nepadeda Lietuvai gaudyti kontrabandininkų, slepia Lietuvos ieškomus nusikaltėlius. Kaip tokioje politiškai įtemptoje situacijoje ketinate juos įtikinti, kad reikia pokyčių?
Rusijos sankcijos turėtų baigtis vasarą. Žinoma, kai kurie dalykai yra švelninami, manyčiau, kad dėl to pati Rusija taip pat kenčia.
– Nepabrėžiau, kad tai praktiniai reikalai, tai jūs sakote. Tai gana rimti dvišalio politinio, ekonominio bendradarbiavimo reikalai, to negalima supaprastinti. Nesu informuotas ir nežinau, kokios pavardės, nuvykęs išsiaiškinsiu, pažadu kiekvieną interesą ginti sąžiningai.
– Ar ketinate spausti Rusiją, kad ji nutrauktų neseniai atnaujintą po nepriklausomybės paskelbimo atsisakiusių tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje lietuvių medžioklę? Kaip tai darysite?
– Na, žinoma, turime apie tai kalbėti susitikimuose, kad tie žmonės buvo jauni, pasikeitusi situacija, jie nieko pikto negalvojo. Aš manau, kad tie žmonės yra nekalti, pasikeitė aplinkybės ir jie elgėsi teisėtai. Bandysime tai išaiškinti, jei tai daugiau tęsis.
– Šią savaitę kalbėdamas su verslininkais suteikėte jiems viltį, kad Rusijos sankcijos ilgai nesitęs. Kaip manote, kada Rusija jas galėtų nutraukti ir kas priverstų ją tai padaryti?
– Rusijos sankcijos turėtų baigtis vasarą. Žinoma, kai kurie dalykai yra švelninami, manyčiau, kad dėl to pati Rusija taip pat kenčia, visuomenė ne visada patenkinta, turizmo srautai sumažėjo. Ir ne dėl politinių tikslų – mažėja perkamoji galia.
– Ką jūs pats ruošiatės konstruktyvaus nuveikti, kad geopolitikos nulemti apribojimai Lietuvos vežėjams Rusijoje būtų panaikinti?
– Pirmiausia nėra labai aišku, neturime konkrečių paaiškinimų, kokios pagrindinės to priežastys. Žinome embargą, dar keletą aplinkybių. Analizė rodo, kad taip galėjo nutikti dėl švenčių, kita analizė rodo, kad psichologine prasme vežėjai bijo, ieško kitur.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ruožtu verslininkams siūlo ne laukti, kol Rusija vėl atvers sienas, o ieškoti kitų rinkų. Jūs tam nepritariate?
– Žinoma, šis kelias labai svarbus. Gal dalis mūsų verslo, vežėjų orientavosi į šią rinką. Nėra paslaptis, kad kokybės reikalavimai yra žymiai žemesni, dėl to tai buvo patogiau, verslas bus priverstas pasitempti. Mūsų institucijos dirba šioje srityje. Jei aplinkybės bus palankios, verslininkai vėl investuos į Rusiją.
***
Kitą savaitę dirbti į Maskvą išvykstantis R.Motuzas yra išreiškęs viltį, kad įteikdamas skiriamuosius raštus Rusijoje nesulauks reikalavimo pasiaiškinti dėl Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimo, kad Rusija – teroristinė valstybė.
Jis pripažino, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai šiuo metu yra įtempti, tačiau griežtai prieštaravo idėjai, kad siųsti į Maskvą ambasadorių yra beviltiškas reikalas.
R.Motuzas tikisi, kad jam dirbti Rusijoje praktiniais klausimais nebus sunku, nes dar nuo darbo Stokholme laikų turi nemažai pažinčių Maskvoje.
R.Motuzas savo karjerą pradėjo mokytojaudamas, buvo Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto konsultantas švietimo ir mokslo klausimais, švietimo ministras.
Švietimo klausimais jis patarinėjo Lietuvos prezidentui Algirdui Brazauskui, vadovavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui.
2001–2002 m. buvo Lietuvos nuolatinės atstovybės prie Europos Tarybos ministras, vėliau Užsienio reikalų ministerijos Administracinio departamento direktorius ir Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius.
2006–2011 m. R.Mozutas buvo Lietuvos ambasadorius Švedijoje.
2011–2012 m. vadovavo URM Pirmininkavimo Europos Sąjungai departamentui, vėliau buvo Lietuvos Respublikos vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas.
