Interviu BNS diplomatas pabrėžė, kad Lietuvai būtina apsišarvuoti kantrybe, siekiant sutarimo istoriniais klausimais.
R.Norkus taip pat teigė, kad Lietuvai nerimą kelia Rusijos karinių pajėgų stiprinimas Vakarų kryptimi, ir paragino Maskvą dvišalėje darbotvarkėje neeskaluoti klausimo dėl Lietuvos vykdomos energetinės reformos, kuriai prieštarauja „Gazprom“.
– Kaip šiandien apibūdintumėte Lietuvos ir Rusijos santykius politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityse?
– Savo santykius su Rusija grindžiame 1991 metų sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Tikrai esame suinteresuoti palaikyti ir plėtoti konstruktyvius, principingus ir abipusiai naudingus ryšius, kurie remtųsi tarpusavio pagarba ir istorine tiesa. Svarbu siekti konkrečių bendradarbiavimo rezultatų, kurie būtų abipusiai naudingi Lietuvai ir Rusijai, Lietuvos ir Rusijos gyventojams.
Lietuvos ir Rusijos santykių įvairovė ir turinys yra per platūs, kad galima būtų apibūdinti atsakant į jūsų klausimą vienu kokiu nors epitetu. Sakyčiau, kad santykių būklė yra kompleksiška. Ryšių ir bendradarbiavimo krypčių yra be galo daug.
Reikia pripažinti – turime skirtingą požiūrį į praeities istorinius procesus, tačiau turbūt būtų neišmintinga žiūrėti vien atgal. Rusija yra mūsų kaimynė, todėl turime palaikyti gerus, kaimyninius santykius. Be abejonės, Rusija yra viena svarbiausių mūsų ekonominių partnerių. Turime bendrą sieną, egzistuoja platūs žmogiški ryšiai, didžiuojamės ir bendruomenių abejose šalyse veikla ir gebėjimu integruotis į šalies kasdienį gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Taip pat paminėčiau ir kasdieniniame gyvenime verdančią intensyvią kultūrinę veiklą.
Visi šitie veiksniai turbūt sudaro tą mūsų santykių kompleksiškumą. Pamatinis mūsų abiejų tautų interesas – surasti būdą, kaip gyventi taikiai, pragmatiškai ir abipusiai naudingai bendradarbiauti.
– Jau užsiminėte, kad yra skirtingas požiūris į istoriją. Nors vyksta bendras istorikų darbas, neseniai vėl pasirodė Lietuvą žeidžiantis Rusijos diplomatų pareiškimas apie okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. Kokios vis dėlto perspektyvos rasti sutarimą ir skaudžiausiais istoriniais klausimais?
– Tai svarbus bendradarbiavimo aspektas. Kaip ir minėjote, veikia abiejų šalių istorikų komisija, kuri gvildena šiuos istorinius klausimus. Mano vertinimu, tai teisinga vieta atviroms diskusijoms istoriniais, tarp jų – sudėtingais ir jautriais klausimais.
Deja, taip, tenka pripažinti, pastaruoju metu yra pasirodę keletas tekstų apie Sovietų Sąjungos istoriją, kuriuose skelbiama netiesa apie kaimynines šalis – ne tik apie Lietuvą, bet tarp jų ir apie Lietuvą. Ko gero, nestebina šių tekstų turinys – juk Rusijoje, kaip ir kitose šalyse, egzistuoja įvairių radikalių judėjimų, įvairių nuomonių. Tačiau kelia nerimą tokių tekstų kilmė, kuri veda į oficialias institucijas.
Be abejonės, visos mūsų šalys Rytų Europoje, kaip ir Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, bando atsakyti į visus istorinius klausimus. Natūralu, kad šie atsakymai negali sutapti su tokiomis pseudoistorijomis, kurios kartais pasirodo mūsų kaimynės vertinimuose.
Vis dėlto pasakius tai, ką pasakiau, esu įsitikinęs, kad turime būti kantrūs, suprasti, kad pačioje Rusijoje vyksta sudėtingi istorinės sąmonės bei identiteto pokyčių procesai. Ir aš tikiu, kad sulauksime laikų, kai Rusijoje istorija nebebus laikoma sovietinių ideologų rašyta propaganda, ir tikiu, kad daug žmonių Rusijoje jau šiandien žino tiesą. Tai mūsų visų darbas, taip pat ir ambasados, diplomatinės tarnybos darbas, kad tokių žmonių daugėtų.
Mes esame pasirengę savo veikla aktyviai prisidėti formuojant bendrą ES ir NATO politiką Rusijos atžvilgiu, atstovaujant, žinoma, savo nacionaliniams interesams bei darant įtaką procesams Rusijoje, kurie vestų link tiesos ir teisingumo įvertinimo bei demokratiškai mąstančios visuomenės švietimo. Ši veikla, kantri veikla, išsamus, sistemingas darbas, manau, sudarys palankesnes sąlygas siekti istorinio teisingumo ir derėtis dėl okupacijos žalos atlyginimo.
– Lietuva neseniai minėjo Sausio 13-osios agresijos metines. Koks gali būti diplomatų vaidmuo siekiant istorinio teisingumo šiuo atveju?
– Sausio 13-osios byla išliks visada dvišalėje darbotvarkėje. Bylos progresui, mano nuomone, būtinas abiejų šalių dialogas, kuris įmanomas esant politinei valiai ir geranoriškumui. Tikimės, kad ši politinė valia Rusijoje atsiras.
Skaudi byla, skaudžių, jautrių klausimų blokas, ir vėlgi, turime kantriai nagrinėti, diskutuoti, sprendimų ieškoti nenuleidžiant rankų, imantis įvairių kultūros, švietimo projektų Rusijoje, stengiantis pakeisti visos visuomenės požiūrį. Tačiau pridėčiau – neperspaudžiant šito klausimo.
Paraleliai turi būti vykdomi aktyvūs teisiniai veiksmai, numatyti dvišalėse, tarptautinėse sutartyse. Šiuo požiūriu diplomatų vaidmuo gal ir nėra pats ryškiausias ir svarbiausias, tačiau visos tarptautinėje teisėje numatytos galimybės turi būti išnaudotos. Diplomatinė tarnyba yra vienas iš instrumentų, vienas iš įrankių.
– Lietuvos vadovai perspėja dėl Rusijos ginkluotės telkimo vakarinėje dalyje, prie Lietuvos sienos. Kas bus daroma siekiant įtikinti Rusiją, kad ji atsisakytų tokių planų, ypač dėl Karaliaučiaus krašto militarizavimo?
– Esu įsitikinęs, kad Rusijos saugumą geriausiai užtikrintų atvirumas, bendradarbiavimas, skaidrumo ir pasitikėjimo priemonių įgyvendinimas su visomis kaimynėmis, ir šiame kontekste su NATO organizacija, o ne karinių pajėgų stiprinimas. Siekiant kurti tą tarpusavio pasitikėjimą, euroatlantinėje erdvėje buvo sukurtos tarptautinės organizacijos, viena iš jų – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, taip pat NATO ir Rusijos taryba, kur pasitikėjimo priemonės gali būti ir yra aptariamos bei įgyvendinamos lygiateisiškumo pagrindais. Šiuose forumuose Lietuva kaip tiesioginė dalyvė ir siekia aptarti visus saugumo stiprinimo klausimus, įskaitant įprastinių ginklų kontrolės, taktinių branduolinių ginklų Europoje mažinimo klausimus.
Šioje vietoje prisiminčiau NATO strateginę koncepciją, kuri nedviprasmiškai nurodė, kad NATO nekelia grėsmės Rusijai. NATO pateikė konstruktyvius pasiūlymus Rusijai dėl bendradarbiavimo, įskaitant ir bendradarbiavimą priešraketinės gynybos klausimais. Deja, tenka apgailestauti, kad Rusijos ir Vakarų pozicijos šiuo metu šiuo klausimu skiriasi.
Taip, mums kelia nerimą Rusijos karinių pajėgų stiprinimas Vakarų kryptimi, karinių išlaidų didinimas, didelio masto karinės pratybos, naujos ginkluotės instaliavimas Kaliningrado srityje. Tačiau reikia pakartoti – mūsų tvirtu įsitikinimu, nėra grėsmių, kurioms atremti šios priemonės būtų reikalingos. Reikia dialogo, daugiau susikalbėjimo.
Tačiau dvišaliame kontekste, ko gero, šį klausimą gvildenti ir spręsti būtų sudėtinga. Tam ir yra tie forumai, kuriuos minėjau ir kur Lietuva veikia aktyviai. Manau, kad parodys ateitis ir bus rastas racionalus bendradarbiavimo mechanizmas, kuris galbūt šiek tiek sumažins tą retoriką, kuri šiuo metu tvyro.
– Rusijos premjeras Vladimiras Putinas Lietuvos žingsnius dujų sektoriuje yra pavadinęs „banditizmu“. Kaip dvišalius santykius veikia Lietuvos vykdomos energetinės reformos, kurioms prieštarauja Rusijos valdžia, ginanti „Gazprom“ interesus?
– Lietuva vykdo reformas energetikos sektoriuje, kurios yra ne šiaip išimtos iš konteksto, bet nuosekliai įgyvendinamos, siekiant įgyvendinti ES priimtus teisės aktus, vadinamus Trečiuoju energetikos paketu. Lietuva pasirinko tą įgyvendinimo variantą, kuris labiausiai atitinka Lietuvos ekonominius interesus. Tai mūsų konkretus, aiškus, pragmatiškas požiūris ir, mūsų supratimu, užtikrina patį efektyviausią būdą energetikos rinkos atvėrimui ir energijos šaltinių diversifikavimui, dėl ko energetiniai ištekliai turėtų pigti.
Šiuo metu Lietuva, dar neturėdama išvystytų alternatyvų, yra priversta mokėti už dujas gerokai didesnę kainą nei tos ES valstybės, kurios tokias alternatyvas turi, todėl, manau, visiems suprantamas Lietuvos siekis kuo greičiau tokias alternatyvas susikurti ir diversifikuoti tiek pačius energetinius produktus, tiek jų importo geografiją.
Ne kartą esame minėję, kad reformos tikrai nėra nukreiptos prieš „Gazprom“, o jeigu Rusija ir „Gazprom“ vadovybė siekia konstruktyviai spręsti bendradarbiavimo klausimus, iškylančius reformos eigoje, tai jie geriausiai sprendžiami kompleksiškai, konsultuojantis su Europos Komisija.
Ilgalaikėje perspektyvoje reformos turbūt bus naudingos visoms pusėms. Tikrai nemanome, kad tokie klausimai galėtų būti veiksmingai išspręsti juos eskaluojant dvišaliuose santykiuose. Atvirkščiai, tam yra numatyti forumai, yra ES, Europos Komisija ir čia manau, kad mūsų pozicija ir toliau liks gana aiški. Tikėsimės, kad bendromis pajėgomis pavyks rasti bendrų sąlyčio taškų, kurie atves į tam tikrą geresnį ir dvišalio bendradarbiavimo susikalbėjimą, geresnę atmosferą.
Apie Renatą Norkų
Prieš paskyrimą į Rusiją R.Norkus ėjo Lietuvos nuolatinio atstovo prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pareigas.
Anksčiau diplomatas yra dirbęs įvairiuose Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų padaliniuose, taip pat Lietuvos atstovybėje JAV bei misijoje prie NATO.
2003 metais R.Norkus apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje postas neužimtas nuo praėjusių metų balandžio vidurio, kai tuometinis ambasadorius Antanas Vinkus buvo išrinktas Neringos meru.
