Tad ką daryti – ginkluotis jau dabar ar dar palaukti? – klausia „Lietuvos rytas“. Juk nusikaltimų padaugės, konstatuoja dienraščio žurnalistė. Išleistieji negaus darbo, plėš, vogs ir vėl grįš į kalėjimus. Teisėsaugos specialistai siūlo priimti įstatymus, kurie padėtų veiksmingiau kovoti su nusikaltėliais, be to, aprūpinti policiją nauja technika.
Šiame visuomenę gąsdinančiame chore negirdėti kitokių balsų arba jie per silpni. Ne mažiau dėmesio reikėtų skirti ne tik policijos ginkluotei, bet ir tam, kad išėjusieji į laisvę labiau pritaptų visuomenėje.
Buvęs žmogžudys visuomenėje – nelaukiamas svečias. Radęs darbo, Modestas turi atsakyti į klausimą – ar nebuvo teistas už ypač sunkų nusikaltimą. Atsakius atvirai – taip, kalėjau už nužudymą, sulauki: „Ačiū, viso gero“.Kokia gali būti amnestijos sulaukusių kalinių pirmoji diena laisvėje? Kokios realios pagalbos jie sulaukia? Norėdama tai sužinoti traukiu ne pas valdininkus, bet į Vilniaus nakvynės namus Vilkpėdės gatvėje, – rašo „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste.
Daugelio supratimu, jie turėtų būti niūrūs, perpildyti visuomenės užribyje gyvenančių žmonių: alkoholikų, valkatų, buvusių kalinių. Iškart informuoju – naujas namas šalia vasarą žaliuojančio beržyno atrodo kaip sanatorija.
Žurnalistė pakalbino apie du buvusius kalinius, nakvynės namuose gyvenančius apie metus.
– Modestas, – spaudžia ranką. – Kalėjau už žmogžudystę.
– Valeri, – prisistato juodaplaukis. – Taip pat žmogžudys.
Abu vyrai išėję į laisvę pirma laiko, neiškalėję paskirtų septynerių metų. Ar džiaugiasi, kad galbūt netrukus dėl amnestijos laisvę atgaus būrys buvusių kolegų?
– Naudos iš amnestijos bus mažai. Vyrai tuoj prasižengs – nebus darbo, nebus kur prisiglausti. Tiesa, yra nakvynės namai, bet vyrai paslys tvarkydami popierius, pragers iš kalėjimo atsineštus pinigus. Reikia dar kalėjime žmones ruošti išeiti į laisvę, kitaip bus sprogimas. Ir dėl to negali kaltinti vien kalinių, kurie dešimt metų išsėdėjo ir visiškai atitolo nuo visuomenės, – dėsto Modestas.
Jam iki šiol „žiauriai“ sunku. Buvęs žmogžudys visuomenėje – nelaukiamas svečias. Radęs darbo, Modestas turi atsakyti į klausimą – ar nebuvo teistas už ypač sunkų nusikaltimą. Atsakius atvirai – taip, kalėjau už nužudymą, sulauki: „Ačiū, viso gero“.
Negi jis laukia, kad visuomenė buvusį kalinį sutiks su dūdų orkestru, kai toks nusikalstamumas?
– Ne. Bet ateina kokie „gavrikai“, senelius apiplėšinėję, 10 kartų teisti – bet jų nusikaltimai esą nesunkūs. Jis kaip ir neteistas – darbo gaus lengviau. Nors jau zonoje su draugeliais planuoja, ką laisvėje „užvers“ ir ką apiplėš. Ir dėl amnestijos juos išleis. Nes jie – smulkūs. Nesvarbu, kad tuoj vėl sugrįš. Aš negeriu, noriu dirbti, mano nusikaltimas buvo baisi klaida. Jau pradėjau dirbti – atleido, žmogžudžių nereikia. Požiūris – štai kas sunkiausia laisvėje. O kaliniui kabintis į gyvenimą tikrai duota daug šansų, – tvirtina Modestas.
Kokių? Iškalėjęs ketverius metus Modestas už kalėjimo vartų išsinešė 280 litų. Tiek susitaupė, kai iš jo algos (pasisekė, dirbo, pirmoji alga buvo 7 litai per mėnesį) į neliečiamą fondą buvo pervedami 5 procentai. Jeigu nebūtų užsidirbęs, būtų gavęs pinigų kelionei namo. Pradžia jau yra.
Be šių pinigų kišenėje – pasas ir, kaip sako kaliniai, vilko bilietas. Pažyma, kad kalėjai. Vilko, matyt, todėl, kad su tokia pažyma tiktai į mišką, o ne į darbdavio glėbį. O į moters?
– Kokios ten moterys? – numoja ranka Modestas ir Valeri, abu – išvaizdūs vyrai.
Bet ateina kokie „gavrikai“, senelius apiplėšinėję, 10 kartų teisti – bet jų nusikaltimai esą nesunkūs. Jis kaip ir neteistas – darbo gaus lengviau. Nors jau zonoje su draugeliais planuoja, ką laisvėje „užvers“ ir ką apiplėš. Ir dėl amnestijos juos išleis. Nes jie – smulkūs, – kalba buvęs kalinys Modestas.– Negi nelaukė su cepelinais? Juk vyrai – deficitas, o gerų, vienišų ir gailestingų moterų visada yra, – nusistebiu.
– Ne, – nukerta abu.
Pasirodo, be pinigų moterims jie nereikalingi. Žmonos juos abu paliko, butus pardavė. Valeri kalėdamas lyg ir buvo radęs moterį, susirašinėjo, bet ši nesutikusi laukti 7 metus.
– Pasakė – kai išeisi, paskambink. O kam tokia reikalinga, jei nepadėjo, kai man buvo sunku? – numoja ranka Valeri.
Modestas kovoja su alkoholike žmona dėl dviejų sūnų globos. Apie moterų klastas jie iki kaklo prisiklausė kitų kalinių pasakojimų. Ir žino – iš moterų pagalbos nelauk. Bet juk ne kartą girdėjome, kad yra moterų, kurios susituokia netgi su įkalintais iki gyvos galvos. Yra meilė? Matau – vyrai nusispjautų, jei galėtų.
– Kokia čia meilė, tik pinigai. Moka joms už pasimatymus arba pats kalinys, arba kas nors kitas, – apšviečia mane Modestas.
– Vyrai, paaiškinkite, kodėl laisvėje jums taip sunku pritapti? Atrodytų, kalėjime įpratote kovoti už save, išsikovoti padėtį, ištvėrėte, o laisvėje – jau bejėgiai? Juk pataisos namuose taip pat galioja tam tikros moralinės normos. Ypač smerkiami kai kurie nusikaltimai, – teiraujuosi.
– Šiais laikais jau nebegalioja. Viskas pasikeitę, jokių moralinių nuostatų. Kalėjau kartu su vaikų žagintoju Čekanavičiumi. Niekas jo „nebeauklėja“. Dabar yra taip – turi pinigų, atsipirksi. Niekam tavo nusikaltimas nebeįdomus. Kalėjime, kaip dabar ir laisvėje, tos pačios vertybės. Svarbu viena – pinigai, – nepatenkintas dėsto Valeri.
Ką apie amnestiją ir jos padarinius mano teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
– Jūs pasisakote prieš visuotinę amnestiją. Ar teisingumo ministrui bausmės sušvelninimas beveik trečdaliui kalinių atrodo neteisingas?
– Man atrodo nevisiškai teisingas požiūris į amnestiją plačiu mastu. Sakykim, išauš diena, atsivers vartai, ir žmonės išeis į laisvę. Ar jie pasirengę gyventi laisvėje? Daug daroma, kad geranoriškai nusiteikę asmenys dar įkalinimo įstaigoje galėtų tam pasirengti. Bet abejoju, kad tokių asmenų yra dauguma. Tiktai būtų nemažai tokių, kurie išeitų, buvę draugeliai pasitiktų prie vartų, o vakare drauge eitų „į darbą“.
