Atsisveikinti su netikėtai iš pasaulio išėjusiu 54 metų akademiku buvo galima nuo penktadienio – velionio urna pašarvota Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje. Nors jo gimtinė ir karjeros pradžia – Klaipėdoje, tačiau būtent Kaunas tapo paskutine jo stotele tiek darbuose, tiek gyvenime. Būtent čia, Petrašiūnų kapinėse, šeima nusprendė jį ir palaidoti. Urna iš Vytauto Didžiojo universiteto Didžiosios aulos buvo išnešta šeštadienį, 13 val.
Nors jo gimtinė ir karjeros pradžia – Klaipėdoje, tačiau būtent Kaunas tapo paskutine jo stotele tiek darbuose, tiek gyvenime.
Šeštadienį išlydėti L.Donskį į paskutinę kelionę susirinko daug Lietuvos žinomų žmonių, tarp jų – kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, politikas Vytautas Landsbergis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Egidijus Vareikis ir kiti, taip pat nemažai verslininkų, visuomenės ir kultūros veikėjų.
Pagerbti L.Donskio laidotuvių dieną atėjo poetas Kęstutis Navakas, režisierius Gintaras Varnas, humoristas Haroldas Mackevičius, TV atstovai Marijus Žiedas, Robertas Petrauskas, golfo klubo „Elnias“ prezidentas Vytautas Motiejūnas, dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius ir kiti. Taip pat susirinkusi Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenė.
Atsižvelgdami į šeimos prašymą neužversti gėlėmis, žmonės nenešė daug gėlių, pavyzdžiui, keturiese mirusįjį kukliai pagerbė viena gėle.
Urna buvo išnešta be jokios pompastikos. Priekyje VDU bendruomenės atstovai nešė vainikus, toliau sekė urną nešantys žmonės.
Nebuvo nei muzikos, nei plojimų, nei kalbų, nei raudų. Susirinkusieji L.Donskio atminimą pagerbė stovėdami tylomis. Tiesa, vėjo gūsiai atpūtė kaip tik tuo metu prasidėjusį koncertą prie Kauno pilies, kur šeštadienį vyksta Policijos ir visuomenės dienos šventė. Prieš tai vyko policininkų pasirodymai ir buvo galima girdėti šūvių garsų.
Atsisveikinimo metu vyravo kamerinė aplinka. Susirinko apie kelis šimtus žmonių, bet panašu, kad atsitiktinių žmonių čia nebuvo, o susirinko iš tiesų L.Donskį pažinoję žmonės. Atėjo nemažai profesoriaus studentų, buvusio kurso draugų.
Užsakytu autobusu ir savo mašinomis dalis jų išvyko į kapines.
Ceremonija kapinėse praėjo labai santūriai
Ceremonija kapinėse, kurios metu į žemę užkasta urna, taip pat praėjo santūriai. Artimieji laikėsi stotiškai – nebuvo nei ašarų, nei raudų. Žodį tarė Kauno arkivyskupijos vyskupas Kęstutis Kėvalas, tačiau dvasininkas įprastų krikščioniškoms laidotuvėms apeigų neatliko.
Bene jautriausias laidotuvių akcentas – užkasant urną taip pat žydų kilmės operos solistas Rafailas Karpis užgiedojo hebrajišką giesmę.
Nebuvo nei prašymo persižegnoti, nei tradicijos, kai artimieji prieš užkasant palaikus meta ant jų žemės. Laidojimo atmosfera labiau priminė žydiškų papročių santūrumą, kadangi ir pats L.Donskis yra žydų kilmės. Bene jautriausias laidotuvių akcentas – užkasant urną taip pat žydų kilmės operos solistas Rafailas Karpis užgiedojo hebrajišką giesmę.
Dalis žmonių atsisveikinti su L.Donskiu atvyko tiesiai į kapines, pavyzdžiui, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Tuo tarpu V.Adamkus, atsisveikinęs su visuomenės veikėju šarvojimo vietoje, į kapines nevyko.
Kalbėtojai prie kapo: tik netekę supratome, kas toks jis buvo
Prie kapo kalbą sakęs VDU rektorius Juozas Augutis pabrėžė didžiulį L.Donskio indėlį akademinei bendruomenei.
„Būdamas žymiausias pastarojo laiko Lietuvos humanitaras, filosofas, politikas, kultūros teoretikas ir analitikas, Leonidas įėjo į pasaulio mokslo ir kultūros erdves per savo knygas ir monografijas, kurios buvo išverstos ir išleistos daugelyje pasaulio šalių. Leonidas visada buvo be pykčio, pasiekiamas ir paprastas. Galbūt dėl šio jo kuklumo ir tolerancijos iš dalies tik dabar, jo netekę, supratome, koks iškilus, svarbus ir nepakeičiamas jis buvo“, – kalbėjo akademinės bendruomenės atstovas.
Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius išsakė mintį, kad būtina tęsti jo pradėtus darbus ir išlaikyti aukštai iškeltą tolerancijos kartelę.
„Paradoksas stovėti žmogaus be pykčio kapo ir būti pasipiktinusiam likimu, kodėl taip atsitiko su juo, o ne su mumis. Paradoksas, kad šiandien mes juntame, kas jis toks buvo, tik praradę. Kiek daug mūsų gyvenimo plotmių Leonidas palietė, kiek daug prasmės davė mūsų bendravimui, kad net atsisveikinant, aš įtariu, čia susitinka žmonės, kurie kitaip nebūtų susitikę.
Galvoju, kokia bendroji savybė galėtų Leonidą kažkaip apibūdinti? Leonidas mums nešė kultūros formas susikalbant žmonėms, jis buvo tas, kuris žinojo, kada kas kalba, jis buvo tiek drąsus, kad buvo mandagus ištisinės nemandagybės ir viešųjų ryšių spektaklių atmosferoje. Jis nešė šias formas. Ir jos yra paliekamos. Ar panešime jas mes?“ – emocingai kalbėjo E.Aleksandravičius.
Buvo rodomos nuotraukos, video siužetai apie L.Donskį
Nuo penktadienio ryto ištarti „sudie“ čia rinkosi ne tik profesoriaus draugai, bendražygiai, bet ir buvę studentai bei gyvai jo net nematę, tik iš žiniasklaidoje ir kitur viešumoje jį žinantys bei gerbiantys, žmonės.
Apsilankiusieji galėjo išvysti nuotraukas, video siužetus, kuriuose matyti, kokia įvairiapusė asmenybė buvo iš gyvenimo netikėtai išėjęs akademikas. Čia skambėjo ir jo kūryba – penktadienį ir šeštadienį Didžiojoje auloje L.Donskio kūrinius skaitė poetas Rolandas Rastauskas, režisierius Gintaras Varnas, aktoriai Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Juozas Budraitis, taip pat L.Donskio studentai. Penktadienio vakarą pagroti atvyko pianistas Petras Geniušas.
Dauguma paisė velionio artimųjų prašymo nenešti didelių vainikų, apsiriboti vienu ar dviem gėlės žiedais.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L.Donskis Vilniaus oro uoste sustojus širdžiai mirė trečiadienio rytą. Jam buvo 54-eri.
Per savo mokslinę karjerą L.Donskis dirbo Lietuvos, JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių.
2009-2014 metais L.Donskis dirbo Europos Parlamente, ten daugiausia dėmesio skyrė žmogaus teisių klausimams.