Išgirdęs, esą Lietuvos tarnybos viešai svarsto galimybę, jog An-2 pilotai neturėjo nei gelbėjimosi valties, nei specialių kostiumų, reikalingų išgyvenimui šaltame vandenyje, K.Brattforsas įsiuto. Jis tokią versiją 15min.lt įvertino vienu riebiu anglišku žodžiu.
„Bullshit!“ – pareiškė K.Brattforsas.
„Negaliu suvokti, kaip žmonės gali kažką tokio sakyti“, – pridūrė jis.
Gelbėjimo operaciją vykdęs Jūrų gelbėjimo koordinacinio štabo viršininkas komandoras Artūras Andriušaitis penktadienį Vyriausybėje pasidalijo įtarimais, kad į Baltijos jūrą nukritusiame laive galėjo nebūti būtinų saugumo priemonių – „išgyvenimo“ kostiumų, o gal ir plausto. „Pagal pirminę informaciją, įgula turėjo gelbėjimosi liemenes, „išgyvenimo“ kostiumus (survival suit – anglų k.) ir plaustą. Kaip paaiškėjo operacijos eigoje, išgyvenimo kostiumų lėktuve nebuvo, nors tokia informacija iš pradžių buvo“, – kalbėjo A.Andriušaitis.
K.Brattforsas patikino pats matęs tiek plaustą, tiek „išgyvenimo“ kostiumus.
„Mačiau plaustą. Klausiau A.Mačiulio: gal nori pasiskolinti plaustą ar kostiumus? Sako, ne – viskas yra. Visa įranga. Mačiau savo akimis“, – tęsė K.Brattforsas.
Mačiau plaustą. Klausiau A.Mačiulio: gal nori pasiskolinti plaustą ar kostiumus? Sako, ne – viskas yra. Visa įranga. Mačiau savo akimis.
Pašnekovas patikino esąs tikras tiek dėl plausto, tiek dėl kostiumų. „Turiu septynis – kabo čia visą laiką. Jie pasakė: ne, nereikia nieko. Jie turėjo viską. Viską“, – kartojo aviatorius.
Ne sykį su An-2 įgula bendravęs aviatorius teigė, jog lietuviai pilotai saugumu rūpinosi. Jis patikino nė karto nematęs, kad orlaivyje trūktų ko nors iš pagrindinės gelbėjimosi įrangos.
„Jie visą laiką turėjo plaustą. Visada“, – prisiminė K.Brattforsas.
Lietuvos tarnybų pareiškimo, esą paieškos operacija pradėta tinkamu laiku – praėjus pusvalandžiui po planuoto An-2 nusileidimo, pašnekovas smerkti neskuba. Vis dėlto jis neslepia manantis, kad buvo pagrindo ankstesniam sprendimų priėmimų.
„Galima, bet neprivaloma laukti iki 30 minučių po (numatyto nusileidimo laiko – aut. past.). Po to jie privalo skelbti aliarmą, kad nėra ryšio su orlaiviu“, – procedūras aiškino K.Brattforsas.
Pašnekovas pateikė ir savo vertinimą. Pasak jo, An-2 įgula reguliariai kontaktavo su antžeminėmis tarnybomis, ir ilgesnis šio kontakto nutrūkimas jau galėjo būti traktuojamas kaip pagrindas imtis paieškos ir gelbėjimo operacijos.
Jie visada raportavo. Jeigu tai nevyksta 40 minučių – mano manymu, reikia skelbti aliarmą, – mano K.Brattforsas.
„Jie visada raportavo. Jeigu tai nevyksta 40 minučių – mano manymu, reikia skelbti aliarmą“, – sakė K.Brattforsas.
Susisiekimo ministerijos skelbiamais duomenimis, paskutinis kontaktas su An-2 fiksuotas šeštadienį, 16.21 val., o 20 min. vėliau ryšio su orlaiviu jau nebuvo.
Taigi, pagal K.Brattforso pateiktą reagavimo variantą, paieška galėjo būti skelbiama apie 17.20 val., o gal ir anksčiau. Karinių jūrų pajėgų tarnyboms informacija apie dingusį lėktuvą perduota 18.09 val. Pirmas operacijos sraigtasparnis iš Lietuvos teritorijos pakilo 18.55 val.
„Klaipėdos avialinijose“ – policijos ir Darbo inspekcijos pareigūnai
15min.lt susisiekė ir su An-2 eksploatavusios bendrovės „Klaipėdos avialinijos“ vadovu Viktoru Šišniausku. Jis patikino, esą gelbėjimo įranga lėktuve buvo, o tai patvirtinti gali ne tik K.Brattforsas.
„Tą gali pakartoti ir vieno iš lakūnų žmona, ir tas pats Kjellas pakartojo. Tą patį inžinierius gali pakartoti“, – teigė V.Šišniauskas.
Tokių versijų kėlimą dabartinėje tyrimo stadijoje bendrovės vadovas vadina neatsakingu. „Makabriška“, – atsiduso V.Šišniauskas.
Be to, penktadienį „Klaipėdos avialinijose“ lankėsi policijos tyrėjai ir Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai. „Iš policijos, Darbo inspekcijos. Dabar poėmis dokumentų visų yra“, – teigė V.Šišniauskas.
Stebisi pareigūnų pareiškimais ir prašo supratingumo
Penktadienį „Klaipėdos avialinijos“ išplatino pranešimą, kuriame įmonė dar kartą atmeta versiją apie saugumo reikalavimų nesilaikymą ir prašo žiniasklaidos bei visuomenės supratimo. Pateikiame įmonės pranešimo tekstą:
Gegužės 16 d. į Baltijos jūrą, likus maždaug 100 km iki Lietuvos krantų, avariniu būdu leidosi „Klaipėdos avialinijų“ lėktuvas An-2, kurį pilotavo Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis. Be žinios dingo – dar vis negalime ir nenorime ištarti žodžio „žuvo“ – mūsų bendradarbiai, kolegos, draugai.
Adolfas ir Alvydas – vieni labiausiai patyrusių lakūnų Lietuvoje ir vieni labiausiai gerbiamų An-2 pilotų pasaulyje, ore praleidę tūkstančius valandų, matę patyrę pačių įvairiausių išbandymų. Tai tikri profesionalai, kurie niekados nerizikuotų saugumu.
Todėl mus, jų draugus ir kolegas, ypač žeidžia šiandien paskelbta melaginga informacija neva lėktuve galėjo nebūti reikalingos gelbėjimo įrangos. Ši dezinformacija pateikiama kaip nuskambėjusi iš „Klaipėdos avialinijų“ atstovų lūpų.
Norime aiškiai ir garsiai pasakyti: tai melas. Lėktuve buvo ir gelbėjimosi liemenės, ir plaustas. Tai patvirtina ne vienas liudininkas, tarp jų ir lakūnų šeimų nariai.
„Noriu paneigti informaciją, pasklidusią spaudoje, kad lėktuve nebuvo gelbėjimosi įrangos. Kalbėjome su pilotais ir aš žinojau, kad gelbėjimo įranga paruošta, o vyrai ją pasiėmė. Todėl nuoširdżiai nesuprantu, kaip galima skleisti tokią dezinformaciją bei teigti, jog iš mano lūpų buvo ištarti tokie žodžiai“. – sako „Klaipėdos avialinijų“ direktorius Viktoras Šišniauskas.
Tai, kad lakūnai į Lietuvą skrido visiškai pasiruošę patvirtina ir Švedijos Kattleberg aerouosto direktorius Kjell Brattfors, išlydėjęs lakūnus. „Adolfas Mačiulis yra mano senas geras draugas. Kadangi jis ne pirmus metus skraido tarp Lietuvos ir Švedijos, turi patirties su skrydžiais virš vandens ir žino, kokie yra saugumo reikalavimai. Ir jei pakalbėtumėte su bet kuo, kas jį pažįsta, jie patvirtintų, kad Adas niekada neskristų be gelbėjimo įrangos. Kai vyrai ruošėsi išvykimui, aš jų paklausiau, ar reikia duoti gelbėjimo įrangą. Man buvo atsakyta, kad nereikia, nes viskas yra lėktuve. Paprašiau parodyti, nes visada prieš išleisdamas lėktuvus pats savo akimis turiu pamatyti ir būti tikras, kad viskas yra vietoje. Lėktuve buvo speciali plausto pakuotė su plaustu ir gelbėjimo liemenės, buvo ir gelbėjimui skirtas prožektorius“.
Virginija Selmistraitienė, piloto Alvydo Selmistraičio žmona matė, kaip lakūnai ruošėsi skrydžiui.“Aš visada labai jaudindavausi, kai vyras turėdavo kažkur išskristi. O jis man visada sakydavo, kad nieko jam negali nutikti, nes juk lėktuve yra gelbėjimo įranga. Tą dieną, kai jis turėjo išskristi, aš iš darbo namo grįžau anksčiau, kad galėčiau jį išlydėti. Ir jis specialiai prie mano akių į mašiną viską dėjo, kad tik būčiau ramesnė. Kadangi vyras lakūnu dirba jau daugybę metų, žinau, kaip įpakuotas gelbėjimo plaustas ir liemenės. Jis viską su savimi išsivežė. Mačiau tai savo akimis“.
Gelbėjimosi įrangą lėktuve prieš skrydį matė ir kartu su lakūnais į Daniją vykęs „Klaipėdos avialinijų“ technikas Borisas Grechniovas: „Plaustą ir gelbėjimo liemenes veżėmės kartu su savimi. Net akyse stovi, kur jos buvo lėktuve padėtos – dešinėje pusėje, tik išėjus iš pilotų kabinos. Ant plausto buvo sudėtos liemenės. Galiu garantuoti 150 proc.“
Suprantame, kad lėktuvo ir jo įgulos paieškos operacija buvo labai sudėtinga ir galbūt nevyko idealiai. Tikimės, kad nepriklausomas tyrimas nustatys visas katastrofos aplinkybes bei įvertins institucijų padarytą darbą.
Tačiau norėtume „Klaipėdos avialinijų“, lakūnų Adolfo Mačiulio ir Alvydo Selmistraičio kolegų ir draugų vardu, paprašyti visų skelbti tik teisingą ir tikrą informaciją bei vengti spekuliacijų ir dezinformacijos, kuri tik skaudina.
