– Ar jaučiatės spaudžiamas Lenkijos politikų? Ar Lietuvai vykdomas spaudimas?
– Su Lenkija, kaip ir su bet kuria kita kaimyne, palaikome normalius santykius. Kalbant apie investicijas, Lenkija yra antroji po Švedijos. Vykdome daug sėkmingų projektų – pavyzdžiui, energetikos tinklų sujungimo. Tačiau taip pat yra reikalų, į kuriuos kai kada reaguojame emocijomis. Kartais kyla nedidelė karštinė, tačiau tai yra įprasta. Su broliais latviais dėl jūrinės sienos diskutuojame jau 20 metų.
– Kai kurie ekspertai tvirtina, kad Europos Sąjungoje (ES) nėra blogesnių santykių nei tarp Lenkijos ir Lietuvos. Ar tai galima vadinti tik nedidelės karštinės išsivystymu?
– Nežinau, apie kuriuos ekspertus kalbate, tačiau natūralu, kad santykiuose tarp valstybių būna pakilimo ir nuosmukio laikotarpių. Kai Lenkija ir Lietuva stojo į ES ir NATO, santykiai tarp visų regiono šalių buvo stipriausi. Dabar, būdami ES ir NATO nariai, gyvename įprastą gyvenimą. Ir mūsų darbotvarkės gali skirtis. Lietuvai labai svarbus Baltijos šiaurės regionas; glaudžiai bendradarbiaujame su Estija, Latvija ir Skandinavijos šalimis. Kalbant apie Lenkiją, svarbiausi yra visoms šio regiono valstybėms bendri klausimai: infrastruktūra, energetikos tinklai, dujotiekių, kelių ir geležinkelių jungtys. Tai yra, kad būtume sujungti su Vakarų šalimis.
– Bet ar normalu, kad į Lenkijos ir Baltijos šalių vadovų susitikimą, skirtą bendrai strategijai prieš gegužę vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Čikagoje, neatvyko Lietuvos prezidentė? Ar saugumo srityje Lenkijos ir Lietuvos nesieja bendri interesai?
– Aišku, saugumo klausimai labai svarbūs, tačiau jie svarstomi visos NATO. Tikimės, kad viršūnių susitikimas Čikagoje bus labai sėkmingas.
– Tačiau tarp NATO narių vyksta ginčas. Neaišku, kiek rimtai bus vertinamas Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, kuriame kalbama apie užpultos šalies narės kolektyvinę gynybą. Iki šiol mūsų regiono šalys, tarp jų Lenkija ir Lietuva, labai jautriai vertino šio straipsnio reikšmę. Ar tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė balandžio 17 dieną neatvyko į susitikimą Varšuvoje, nereiškia kokio nors pokyčio bendroje kovoje, kad NATO išliktų tokia, kokia buvo pradžioje?
– Kalbant apie 5-ąjį straipsnį, neturime jokių abejonių ir nemanome, kad šia tema reikia daug diskutuoti. Kaip sakiau, dabar labai svarbūs regioninio bendradarbiavimo klausimai. Pasiekus mūsų politinius tikslus – tai yra, įstojus į ES ir NATO, reikia siekti vystyti infrastruktūrą, kad Baltijos šalys būtų sujungtos su Europa – per Lenkiją ir kartu su Lenkija.
– Manote, kad nieko nenutiko, jog prezidentė neatvyko į Varšuvą susitikti su Lenkijos, Latvijos ir Estijos prezidentais?
– Nesu linkęs komentuoti prezidentų susitikimų. Svarbu, kad aš į Varšuvą atvykau.
– Galbūt prezidentė D.Grybauskaitė neatvyko, nes Lenkija grasino pasitrauksianti iš Baltijos šalių, neturinčių savo kovinės aviacijos, oro erdvės apsaugos rotacijos arba pasitrauks ir Lietuvos bazės prie Šiaulių, kur šie lėktuvai dislokuoti?
– Vėl užduodate klausimą, kuris skirtas ne man, o turėtų būti adresuotas poniai prezidentei. Esame dėkingi, kad daug NATO narių saugo Lietuvos oro erdvę. Džiaugiamės, kad mūsų kaimynė Lenkija prie to prisideda. Tačiau Lenkija savarankiškai sprendžia – dalyvauti ar ne.
– Panašu, kad vyksta ginčas, kas turi finansuoti šią misiją. Ar jūs kaip premjeras žinote apie tokias diskusijas?
– Tai NATO organizacijos sprendimas; kolektyvinis sprendimas. Ir kaip kiekviena kolektyvinė misija, ji finansuojama kolektyviai. Dėl finansavimo reikalų visada kyla diskusijų, tačiau tai normalu.
– Ar nejaučiate jokio spaudimo; nenorite pasiskųsti Lenkijos valdžia?
– Jeigu jau juokaujame, pasakysiu, kad galiu pasiskųsti opozicija Lietuvos parlamente. Lietuvos Seime jaučiu tikrą spaudimą.
– Ar Lietuva jaučia grėsmę iš Rusijos?
– Jaučiame, o veikiau žinome, kad yra sričių, kuriose reikia siekti kuo didesnės nepriklausomybės nuo monopolinių struktūrų. Kol kas 100 proc. dujų galime pirkti tik iš „Gazpromo“. Be to, pagal susitarimą su ES, uždarius atominę elektrinę, net 75 proc. elektros energijos taip pat perkame iš Rusijos. Tokia padėtis mūsų negali tenkinti, todėl kartu su regiono šalimis vykdome daug projektų, kad tai pakeistume.
– Jeigu Ignalinos atominė elektrinė taip ilgai neveikia, galbūt nauja nėra išties reikalinga?
– Antrasis atominės elektrinės blokas buvo uždarytas tik 2009 metų pabaigoje. Kaip sakiau, 75 proc. energijos perkame iš Rusijos, ir šioje blogoje priklausomybės nuo energijos importo konkurencijoje esame pirmaujanti Europos šalis. Prognozuojama, kad 2020 metais energijos deficitas pasieks jau 1,5 gigavato. Atominės jėgainės statyba galėtų panaikinti šį deficitą visam Baltijos regionui.
– Kada šis deficitas baigsis?
– Pirmasis šios priklausomybės etapas baigsis 2015 metais, kai bus nutiesti pirmieji elektros jungčių su Švedija tinklai, ir 2016 metais, kai bus pastatyti tinklai, jungiantys su Lenkija. 2020 arba 2021 metais turi būti pastatyta nauja elektrinė Visagine, ir tai išspręs antrą problemą – energijos gamybos. 2014 metų pabaigoje Klaipėdoje bus parengtas suskystintų dujų terminalas.
– Sakėte, kad Lietuvos užsienio politika gręžiasi į šiaurę – į kitas Baltijos šalis ir Skandinaviją. Ar tai simbolinis nusigręžimas nuo Lenkijos?
– Šiaurės Baltijos regione yra daug bendrų bruožų ir bendrų interesų. Mūsų ekonomikos turi daug panašumų. Kitaip negu Vidurio arba Vakarų Europos šalys, neturime daug sunkiosios pramonės, kasyklų. Dėl to natūralu, kad visas regionas orientuojasi į aukštąsias technologijas, į technologines inovacijas. Pastaruoju metu įvyko mums labai vertingi Šiaurės šalių politikų susitikimai – vienas Londone, o kitas Stokholme.
– Jūs gretinate ekonomikos ir technologijų bendrumą. Tačiau kur yra politinis bendrumas, susijęs su saugumo politika? Šiose srityse Lenkija būtų artimiausia partnerė. Ir buvo anksčiau.
– Aišku, saugumo klausimai labai svarbūs visam regionui. Tačiau nenorėčiau supriešinti technologinio ir ekonominio vystymosi su klausimais dėl saugumo ir bendradarbiavimo su tokiomis šalimis kaip Lenkija, kuris yra glaudžiausias regione.
– Kadangi Lenkija yra didžiausia regiono šalis, paklausiu, ar Lietuvai priimtina, kad Lenkija taip pat būtų šio regiono lyderė Europos Sąjungoje ir NATO?
– Nėra reikalo duoti sutikimą, kad kas nors taptų lyderiu. Lyderiu tampama dėl nuveikto darbo. Visada skatinau, kad tai vyktų įgyvendinant svarbius regioninius projektus. Savaime suprantama, kad be Lenkijos vadovavimo nepasieksime labai svarbaus tikslo: partnerystės infrastruktūroje. Per pastaruosius 20 metų pavyko pasiekti politinę ir ekonominę integraciją, tačiau mums stinga infrastruktūros integracijos – kelių, geležinkelių.
– Neįmanoma nepaklausti apie lenkus Lietuvoje, kurių likimas tapo didžiausia Lenkijos ir Lietuvos santykių problema. Daug kartų kalbėjomės, ir žinau, kad nesutarsime dėl jų padėties vertinimo. Nenorėčiau vėl diskutuoti, ar lenkiškų mokyklų per daug, ar per mažai. Užduosiu klausimą, ar įstatymų lygmenyje galima kokia nors permaina į gera, vertinant iš lenkų mažumos pozicijų? Ar įmanoma pakeisti lenkų ginčijamą švietimo įstatymą, pagaliau įstatymiškai išspręsti lenkiškų vardų rašybos arba kokias nors kitas prieštaravimus kurstančias problemas?
– Galiu pasakyti, kad Lietuvos ir Lenkijos mokyklų reikalų ekspertų grupė, pradėjusi darbą pernai rudenį – ir, gaila, sustabdžiusi darbą – padarė išvadą, kad svarbiausias ne pats švietimo įstatymas, o šio teisės akto įgyvendinimo pereinamasis laikotarpis. Lietuvos švietimo ministras nurodė, kad bus pereinamasis laikotarpis baigiamajam valstybinės kalbos egzaminui; aštuonerius metus galios palengvinimai mažumų mokykloms. Jeigu pažvelgtume į šią problemą atsiribojant nuo politikos, šis pereinamasis laikotarpis išsklaido visus nuogąstavimus, atsirasdavusius dėl švietimo įstatymo, dažnai nepagrįstus. Ir kiek žinoma, mūsų švietimo ministras praeitą savaitę išsiuntė Lenkijos švietimo ministerijai pasiūlymą atnaujinti ekspertų grupės darbą.
– Nežinau, ar ką nors nuraminote šiuo pasisakymu. Ar kitose, išskyrus švietimą, lenkų mažumos problemose įsivaizduojate kokių nors pokyčių – tačiau įstatymų lygmenyje, kurie sulauktų palaikymo Lietuvos Seime?
– Visų pirma reikia įžvelgti tikras problemas ir jas spręsti. Nes kitaip prasideda amžinos diskusijos, kurios niekur neveda. Pateiksiu pavyzdį. Kai mano vyriausybė pradėjo darbą 2008 metais, ji surado tikrą neišspręstą problemą – žydų turto. Ir po ilgų diskusijų bei rimto darbo Seimas priėmė įstatymą dėl kompensacijos už žydų turtą. Tai pavyko pasiekti konstruktyviu dialogu su Lietuvos žydų bendruomene ir pasaulio žydų organizacijomis. Kalbant apie švietimo įstatymą, jis sudaro geresnes galimybes įgyti išsilavinimą etninių mažumų vaikams. Mano giliu įsitikinimu, geras valstybinės kalbos mokėjimas yra papildoma nauda, o ne bausmė.
– Ar ponas premjeras teigia, kad lengviau susikalbėti su žydų bendruomene, o ne su Lietuvos lenkais?
– Tik norėjau pasakyti, kad matau rezultatą. Buvo problema, ir vyriausybei pavyko ją išspręsti dialogu. Tačiau dialogui reikalinga kita pusė, reikalingas partneris.
– Pakalbėkime šia tema. Lietuvoje artėja rinkimai. Tarkime, kad lenkų partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija – peržengia 5 proc. slenkstį, turi apie dešimt deputatų 141 vietą turinčiame Seime. Ar įsivaizduojate, kad LLRA dalyvautų Lietuvos vyriausybėje – visateisiškai, su keliais ministrais? Galbūt tada būtų įmanomas šis dialogas?
– Bet juk LLRA yra rimta politinė jėga. Turi galimybes dalyvauti rimtame dialoge. Iki 2008 metų buvo kitų koalicinių vyriausybių partnerė. Tačiau ji neįžvelgia problemų, svarbių Vilniaus krašto gyventojams – rajonams, kuriems atstovauja. Tie rajonai yra šalia didžiausio Lietuvos miesto ir turėtų būti labiausiai išsivystę. Taip nėra – yra atvirkščiai, kas ypač matyti, lyginant Vilniaus kraštą su rajonais aplink kitus didelius miestus, Klaipėdą arba Kauną. Atsilikimas nuo kitų rajonų ekonomikos ir socialinėje srityse, potencialo, kurį turi šis šalia didžiausio miesto esantis regionas, neišnaudojimas – tai tikros problemos, kurias turime įžvelgti ir spręsti dialogo būdu. Tai didele dalimi priklauso nuo savivaldos lyderių ir LLRA.
