– Vakar Pasaulis, Europos Sąjunga minėjo Europos dieną. Ta proga mūsų prezidentei buvo įteiktas Karolio Didžiojo apdovanojimas, kaip metaforiškai sakoma – politikos Oskaras. Jūs taip pat toje ceremonijoje Achene dalyvavote. Ar gražus Prezidentės medalis?
– Ir medalis gražus, ir ceremonija, svarbiausia tai, kad tai yra įspūdingas įvertinimas. Neveltui tai vadinama politikos, Europos oskaru, ir turbūt kito tokio Europoje nėra. Įvertinimas „krizių valdytoja“ yra viso Lietuvos pasiekimo pastarąjį laikotarpį įvertinimas. Labai džiugu girdėti aukštą Lietuvos, Lietuvos vadovės vertinimą. Smagu būti tokioje iškilmingoje ceremonijoje seniausioje Acheno katedroje. Ceremonija pradėta iškilmingomis Mišiomis. Vėliau – Europos Parlamento pirmininko Martino Šulso giriamoji kalba rotušėje, dalyvaujant Europos Tarybos pirmininkui, buvusiam Centrinio banko pirmininkui, ir daugeliui kitų aukščiausių vadovų. Taigi toks aukštas įvertinimas yra labai smagus.
– Kalbos apie tai, kad mūsų Prezidentė galėtų būti Europos Sąjungos prezidentė, jums kaip politikui atrodo pakankamai pagrįstos? Ką Europoje kalba apie tai? Galbūt apie tai kalbėjote su aukštais politikais?
– Tikrai apie tai nesikalbėjome. Tokie įvertinimai, kokius gavo prezidentė, šiaip sau nėra dalijami. Jau pats apdovanojimas, žiūrint į tą politikos Oskarą gavusiųjų sąrašą, yra labai aukšto lygmens. Tokį įvertinimą turint tapti kuo nors iš Europos Sąjungos vadovų nebūtų labai nuostabu. Nežinau nei pačios prezidentės planų, nei svarstymų įvairiuose ES formatuose, aišku, kad tie svarstymai gali prasidėti artėjant Europos Parlamento rinkimams. Manau, kad Lietuva kaip viena naujųjų šalių, nedidelių šiaurės šalių, turinčių pasižymėjusią moterį, lyderę, turi daug privalumų konkurencijoje dėl aukščiausių būsimų ES postų.
– Šiaip kriterijus atitinka visus, pagal kuriuos renkamas ES prezidentas, išskyrus tai, kad gali lemti įvairiausi politiniai užkulisiai.
– Politinius užkulisius visada yra labai nesunku dėlioti. Kiek man yra tekę dalyvauti, visų pirma svarsto vadinamos Europos politinės partijos, tai yra, Liaudies partija, arba, kitaip sakant, konservatoriai-krikščionys demokratai, kaip didžiausia lig šiol jėga Europos Parlamente; taip pat socialistai. Bet nebūtinai turi lemti kokia nors labai griežta partnerystė, o išties, ką teko ir vakar girdėti, kad Europa Baltijos valstybes mato kaip labai stiprų pavyzdį, įskaičiuojant ir Lietuvą. Vakar labai daug buvo kalbama apie Lietuvoje suvaldytą krizę, tai matoma kaip pavyzdys kitoms Europos valstybėms, kaip politinė valia ir gebėjimas tvarkytis labai sudėtingos krizės sąlygomis; taip pat kaip pavyzdys valstybių, kuriose dominuoja europietiškos nuostatos už vieningesnę, efektyvesnę Europą. Galbūt ir tai gali lemti, kad būsimojo Europos vadovo būtų ieškoma tarpe tų, kurie yra įrodę, kad europietiško solidarumo idėjoms gali būti dirbama iš visų jėgų. Taigi visko gali būti.
– Grįžkime prie kitų aktualijų. „Darbo partijos“ ir „Tvarkos ir teisingumo“ jungtuvės, paprastai tariant, sustojo. Kaip vertinate tokį faktą?
– Negaliu pasakyti, nes nežinau pačios virtuvės. Aiškus dalykas, kad jungimasis buvo skatinimas tam tikrų juridinių dalykų, „Darbo partijos“ bylos ir noro pabėgti nuo gresiančios atsakomybės. Ta problema, bent jau juridine prasme, išsisprendė apsijungus su savo dukterine Leiboristų partija. Tai, kad garsiai ištrimituotas susijungimas nevyksta, manau, rodo, kad abi partijos, pasiskelbusios apie jungtuves ir nesugebėjusios to pasiekti, šiame epizode yra pralaiminčios. Kas daugiau patirs nuostolių iš žlugusio susijungimo, sunku prognozuoti, tačiau aš vertinčiau, kad toks staigus ketinimas jungtis ir staigus iširimas aiškiai rodo, kad partijos gilesnio turinio nelabai turi.
– Premjeras Algirdas Butkevičius šią savaitę „Žinių radijui“ sakė, kad darbo grupė, kuri kūrė mokesčių reformą, specialistų darbo grupė, toliau bus kaip ir nebereikalinga, nes dabar reforma perduodama Finansų ministerijai. Man teko bendrauti su politikais iš Seimo, Biudžeto komiteto pirmininku, sako, kad jie, politikai, perims tolesnį mokesčių formavimą. Politikams nepatiko valdančiosios daugumos parengta mokesčių reforma. Ką apie tai galvojate, kas bus toliau, nes specialistų patarimų kaip ir nereikia?
– Sunku kažką pasakyti, kaip bus. Bus turbūt, kaip ir šiol buvo, daug chaoso, daug darbo grupių, kurių svarbą premjeras, kol jos dirba, labai sureikšmina. Kai jos baigia darbą, į jų išvadas nelabai kreipia dėmesio. Man atrodo, panašiai buvo ir su energetikos darbo grupe, panašiai gali būti ir su mokesčių darbo grupe. Įdomu, kad abi grupės buvo pateikusios gana racionalias išvadas. Ir dėl mokesčių darbo grupės galėčiau sakyti, kad vertinimai, kur mūsų mokesčių sistemoje yra vienokių ar kitokių problemų, į kurią pusę reikėtų ieškoti sprendimų, gana racionalūs.
Politinius užkulisius visada yra labai nesunku dėlioti.
Žinoma, mes iš karto pastebėjome dvi pagrindines darbo grupės išvadas dėl mokesčių. Pirmoji – kad reikia mažinti mažai uždirbančių darbo apmokestinimą, antroji – kad PVM lengvatos yra kenksmingos bendrai mokesčių sistemai. Turiu pasakyti, kad mes pozityviai vertinom darbo grupės išvadas, nes jos visiškai atitinka mūsų rinkimų programą. Mes sakėme lygiai tą patį – reikia mažinti mažai uždirbančių darbo apmokestinimą. Siūlėme tą pačią priemonę, kurią pasiūlė ir darbo grupė, t.y. – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Lygiai taip pat pasisakėme ir prieš PVM lengvatas. Kitos partijos, didžiosios šiandieninės valdančios koalicijos partijos, – socialdemokratai ir „Darbo partija“, – siūlė visiškai priešingas priemones. Nepaisant to, kad tokia darbo grupė buvo sudaryta Premjero sprendimu ir jis ilgą laiką kalbėjo, kad viską apie būsimą mokesčių pertvarką pasakys darbo grupė, politikams, kurie prieš rinkimus kalbėjo viena, o dabar gauna ekspertų išvadą, kad tai, ką jie kalbėjo, švelniai tariant, buvo nelabai išmintinga, darbo grupės išvados nelabai patinka. Ir todėl neatmesčiau, kad tos darbo grupės išvadas bus bandoma pamiršti, jas padedant į labai gilų stalčių. Na, o toliau politikai vėl imsis ieškoti galimybių įgyvendinti savo populistinius pažadus ir lengvatas įvairiose srityse.
– „Darbo partija“ sakė dėl mokesčių sudariusi savo darbo grupę, kuriai vadovauja V.Baltraitienė. Pavyzdžiui, jie sako – geriau nedidinti neapmokestinamųjų pajamų dydžio, o didinti minimalią algą. Kaip Jums tokie pasiūlymai? Partija nieko naujo nepasako, jų programinėje nuostatoje yra minimalios algos didinimas iki 1500 litų. Gal čia jie laikosi tokios politikos toliau?
– Tiesą sakant, nesu skaitęs tų jų pasiūlymų, iš klausos būtų sunku vertinti. Tačiau neapmokestinamas pajamų dydis ir minimali alga yra skirtingi dalykai. Jie atlieka skirtingas funkcijas. Man atrodo, dėl minimalios algos didinimo valdžia jau turėjo pasimokyti iš pastarojo atvejo. Nelabai protingai ir išmintingai per vienerius metus pakėlus 25 proc., matome pasekmes, dėl kurių mes perspėjome. Jeigu per pastaruosius dvejus metus (2011-2012 metais) bedarbystė Lietuvoje mažėjo viena iš sparčiausių ES ir nukrito nuo 18 proc. iki 11 ar 12 proc., tai dabar Statistikos departamento teikiamuose duomenyse matome labai aiškiai kitokią tendenciją. Bedarbystės mažėjimas sustojo jau 4-5 mėn. Tai, dėl ko perspėjome – kad didinant minimalią algą taip drastiškai, verslas gali pradėti kur kas atsargiau pradėti kurti darbo vietas, dabar ir matome. Taigi šioje vietoje pasiūlymai dar didinti minimalią algą gali duoti dar skaudesnių socialinių pasekmių. Kitaip sakant, tariamas rūpestis žmogumi, kuris uždirba tik minimalią algą, ją didinant neapgalvotai ir neapskaičiuotai, galų gale atsisuka prieš jį patį – vargingiausiai gyvenantį žmogų, nes jis iš viso gali likti be darbo.
– Vakar verslininkai, investuotojai, susitikę su vadžios atstovais, sakė, kad jiems atrodo, jog Lietuva neprogresuoja, o regresuoja, turint omenyje investicijas ir verslo aplinką.
– Aš galėčiau irgi prisijungti prie dabartinės valdžios vykdomos politikos kritikos, sakydamas, kad štai atėjo nauja valdžia, ir daug kas regresuoja arba neina į priekį. Tikrai sutinku, kad reikia veržtis į priekį ir negalima sustoti. Mūsų ekonomikos modernizacija, siekis dalyvauti globalioje konkurencijoje tiek eksporto rinkose, tiek pritraukiant užsienio investicijas reikalauja nuolatinių pastangų, ir tų pastangų niekada nebus perdaug. Man atrodo, šiai valdžiai sunkiai sekasi dinamiškai pradėti dirbti, ji yra vis dar pradinėje apmąstymų ir darbo grupių stadijoje. Bet nesutikčiau, kad Lietuva yra regresuojanti valstybė. Galų gale ir vakar Achene klausydamas kalbų apie Lietuvos dinamizmą, gebėjimą įveikti ekonomikos krizes ir pasiekimus, kai apie tai kalba rimti žmonės, negali sakyti, kad jie tiktai mandagiai giria Lietuvą. Mes kartais patys save ne visada sugebame objektyviai įvertinti. Mes turime įveikti nepasitikėjimo savimi ligą.
