„Manau, kad šie mokymai turėtų būti suprantami bet kokiam žmogui. Todėl
skatinčiau, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su šia informacija – kuo daugiau žinosime apie savižudybių problemą, tuo didesnė tikimybė, kad ji kažkaip spręsis“, – po pirmosios mokymų dalies sakė A.Mamontovas.
Pusantros valandos gyvo eterio – su žmogumi, ketinančiu nusižudyti
Muzikantas pasakoja, jog buvo paauglys, kai pastebėjo, kaip iš gretimo namo į krūmus šlumštelėjo vidutinio amžiaus moteris. Ji buvo visiškai girta.
„Nepatikėjau savo akimis. Išbėgau į lauką, iškviečiau greitąją“, – prisimena jis.
Moteriai nepavyko nusižudyti, ji pakibo krūme ir tai sulaikė smūgį į daugiabučio kiemo grindinį. Vėliau sekė dar viena patirtis.
„1992-aisiais aš dirbau radijo stotyje „M-1“ ir turėjau naktinę laidą. Ji vadinosi „Nakties balsai“. Laidos sumanymas buvo, kad bet kas skambina į eterį ir kalba ką nori. Buvo vienas skambutis, kur žmogus prisipažino: „Dabar pasikalbėsiu su jumis ir nusižudysiu“, – jį sukrėtusią darbo naktį prisimena A. Mamontovas.
Iš psichologinės knygos ar straipsnio muzikantas tuo metu prisiminė tik vieną patarimą – su nusižudyti ketinančiu asmeniu kalbėtis kuo ilgiau.
„Tai buvo laikai, kai radijas nebuvo toks komercinis, todėl mes apie pusantros valandos kalbėjome tiesioginiame eteryje. Apie viską. Bet ką. Tada jis padėjo ragelį. Nerimavau, kaip jam baigėsi, bet po kelių savaičių jis pats man paskambino ir pasakė, kad pokalbis jam padėjo“, – prisimena pašnekovas.
Kupiškio pavyzdys įkvepia
Peržvelgęs kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos savižudybių statistiką, A. Mamontovas sako, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą buvome šalis, pirmavusi pagal mažiausią savižudybių skaičių. Apsisprendusių atimti sau gyvybę žmonių skaičius itin išaugo sovietiniais metais.
„Kodėl sovietiniais metais ši problema nebuvo keliama? Okupacijos metais niekas garsiai nekalbėjo apie savižudybes, todėl gali susidaryti įspūdis, kad jų buvo mažiau. Ne. Valstybės mastu nebuvo ir vis dar nėra daromi žingsniai, kad ši statistika gerėtų“, – kalbėjo atlikėjas.
A.Mamontovo nuomone, Lietuvoje nuvertinama psichikos sveikatos svarba, o kai kurie psichiatrai, susidūrę su savižudybės rizika, vis dar svarsto: kalbėtis su šiuo žmogumi ar tiesiog duoti antidepresantų tabletę? Tarsi į sieną atsimuša ir specialistų, psichologų rašomi planai kaip konkrečiai, sumažinti Lietuvoje įvykstančių savižudybių skaičių.
„Politikams ši tema yra baisi. Nes ir žmonėms ji baisi, todėl kai politikas pradeda apie tai kalbėti, rinkėjai nuo jo nusisuka. Todėl patenkame į tokį amžiną ratą“, – svarstė A.Mamontovas.
Vis tik gerų pavyzdžių yra ir Lietuvoje. A.Mamontovas džiaugiasi garsių psichologų ir psichiatrų įgyvendinta iniciatyva, kuri neoficialiai vadinama „Kupiškio projektu“.
„Pagrindiniai šalies psichologai (Paulius Skruibis, Dainius Pūras ir kiti – red. past.) susirinko ir nusitaikė į Kupiškį. Kadangi šis miestelis visuomet buvo pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių, jie nusprendė padaryti viską, kad jis nebebūtų toje pirmoje vietoje, – pasakojo A.Mamontovas. – Buvo tiriama, ar čia yra kur gauti psichologinės pagalbos, apmokytos visos tarnybos, kurios gali susidurti su savižudybės atvejais. Neįtikėtina, bet pernai Kupiškyje 4 ar 5 mėnesius iš eilės niekas nenusižudė. Žinoma, statistika turėtų pasikartoti kelerius metus iš eilės, kad galėtume daryti išvadas.“
Svarbiausia – atpažinti siunčiamus ženklus
Dalyvaujant iniciatyvoje prieš savižudybes „Nebijok kalbėti“ Andriui Mamontovui teko apsilankyti Kopenhagoje, psichologų kongrese ir Lietuvos patirtį pristatyti kitų šalių profesionalams. Ten jį sukrėtė buvusio Danijos premjero Paulo Rasmusseno patirtis. Vos tapus premjeru, nusižudė jo dukra. Užtat šis įvykis lėmė žaibiškus pokyčius: iškart buvo įkurtas fondas remti nukentėjusiems nuo savižudybių (jų šeimų nariams, giminaičiams), samdyti psichologinės pagalbos specialistams. A. Mamontovas svarsto, jog P.Rasmusseną kada nors norėtų pasikviesti skaityti paskaitos Lietuvoje.
„Be visų iniciatyvų, mokymų ir paskaitų vis tik valstybė turi visus įrankius, kurie išjudintų šiuos ledus. Mes prarandame po 1000 žmonių per metus. Mes juos prarandame tik todėl, kad nieko nedarome. Mokymai, kuriuose dalyvauju, skirti atpažinti nusižudyti ketinančio žmogaus siunčiamus ženklus. Egzistuoja keli paprasti žingsniai, kad tam žmogui galėtume padėti. Tiesa, savižudybė yra dalykas, kuris greičiausiai niekada neišnyks. Tačiau po šių mokymų kiekvienas gali pastebėti “, – sakė A.Mamontovas.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
