Partijos vicepirmininkas Kęstas Komskis teigia, kad jaunas politikas įsižeidė, nes nebuvo pasiūlytas į vidaus reikalų ministrus.
Apie įtampą partijoje ir pašlijusius partijos pirmininko santykius su tėvu ir sūnumi Mazurioniais – pokalbis su „Tvarkos ir teisingumo“ vicepirmininku K. Komskiu, pirmininku Rolandu Paksu ir A. Mazuroniu.
– Pone Mazuroni, ilgai svarstėte šį žingsnį, nors viskas buvo aišku. Kodėl?
– Viskas gal ir nebuvo taip aišku. Buvo takoskyra esminiais valstybės valdymo klausimais, dėl euro įvedimo, energetinė politikos, požiūrių skirtumai dėl skalūnų dujų paieškos, įvykių Ukrainoje.
– Tačiau nesutarimai partijoje liečia ir jus asmeniškai?
– Tai jau antraeilis dalykas. Pirmiausiai yra mano paminėti dalykai, kurie yra labai svarbūs. Labai gaila, kad ta takoskyra pastaruoju metu pradėjo smarkiai aštrėti, partijos pozicija tapo itin radikali ir kategoriška. Jei pažvelgtumėte į partijos pirmininko kalbą, pasakytą partijos kongrese, tai pamatytumėte, kad išsakytos mintys ne tik kategoriškos ir radikalios, bet, mano manymu, jos kertasi su nacionalinio saugumo sąvoka. Toks požiūris man ne prie širdies.
– Kalbate apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje?
– Ir narystę, ir euro įvedimą, ir Konstitucijos perrašymą ir vos ne naikinimą. Buvo daug išsakyta įvairių idėjų. Galima paimti kalbos stenogramą ir viską pamatyti. Tai ir buvo esminiai dalykai, nulėmę mano sprendimą. Esu ne kartą išsakęs savo nuomonę ir dėl rinkimų, kandidatų kėlimo. Mano manymu, kai kurie sprendimai buvo neracionalūs, nelogiški ir netgi žalingi partijai.
– Dabar ilgai svarstysite prie ko jungtis – prie liberalų ar socialdemokratų?
– Padaręs šį sprendimą svarstau, ar liksiu politikoje. Tikrai nesimaivau ir labai rimtai svarstau galimybę visai išeiti iš politikos.
Man 35 metai ir aš dar neįpratęs nuo normalių dalykų pavargti. Jei ir esu pavargęs, tai tik nuo makaronų kabinimo ant ausų, – sakė A.Mazuronis.
– Tačiau tuo pat metu kalbate ir su liberalais, ir su socdemais?
– Sąžiningai pasakysiu – nekalbėjau nei su vienais, nei su kitais. O kad Seime sveikinamės ir koridoriuje susitikę pasikalbame, tai nėra tai, ką vadinate kalbomis.
– Pone Komski, jums patinka, kaip krypsta reikalai?
– Manyčiau, kad nieko nauja neįvyko, nes buvo tendencingai einama šia kryptimi. Kolega nuolat laikėsi kritikavimo pozicijos ir kai pamatė, kad nuomonės daugeliu atveju nesutampa, priėmė sprendimą. Normalus žingsnis.
– Andrius Mazuronis dar nėra ypatinga politinė asmenybė, bet jo tėvas V. Mazuronis yra svarbi politinė figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Jis irgi greičiausiai išeis iš partijos. Tai jau būtų praradimas partijai. Ar ne?
– Kiekvienas partijos narys yra praradimas. Europarlamentaras V. Mazuronis yra ryški politinė figūra ir man būtų gaila, jei jis pasitrauktų. Tačiau tik jis gali pasakyti, kokie bus jo žingsniai.
– Pone Paksai, ar jau susitaikėte, kad ir V. Mazuronis paliks partiją? Jums tai būtų praradimas?
– Įgyvendinti savo siekių, ambicijų, programų žmonės į partiją ateina savanoriškai. Taip pat savanoriškai jie ir palieka partiją. Tai yra savanoriškas būrys – čia nėra nei mamų, nei tėčių, kurie laikytų už rankos, temptų atgal ir panašiai. Jei kalbame apie A. Mazuronį, jis yra jaunas, gražus žmogus, galėjęs ir galbūt galintis turėti gražią perspektyvą. Šiek tiek gaila, kad žmogus pasirinko tokį kelią, tačiau nuoširdžiai noriu palinkėti jam sėkmės. Manau, ateitis parodys, ar tas pasirinktas kelias nebuvo klaidingas. Šiandien kalbame apie Andrių, ne apie Valentiną. Aš neturiu informacijos, kad V. Mazuronis darytų tokius veiksmus.
– Kodėl pastaruoju metu nesusiklostė jūsų ir Mazuronių santykiai?
– Nenorėčiau leistis į sąmokslo teorijas, interpretacijas. Kiekvienas renkasi kelią savarankiškai. Gal truputį pavargo, nes nėra lengva laikytis mūsų partijos pozicijos, kuri yra tautinė, nacionalinė, kovojanti už lietuvių kalbą, papročius, už tai, kad Lietuvos balsas būtų girdimas. Galbūt patogiau būti globalistu? Tačiau tai tik interpretacijos, nesiimu spręsti.
– O jūs pats ar esate girdimas politikas Europos Parlamente?
– Dabar ne apie mane kalbame. Bet galiu priminti rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus, kai mūsų partija gavo kur kas daugiau balsų negu prieš penkerius metus. Tai kažką reiškia. O svarstyti, kas labiau girdimas ar negirdimas, čia jau žurnalistų reikalas.
– A. Mazuronis: Man 35 metai ir aš dar neįpratęs nuo normalių dalykų pavargti. Jei ir esu pavargęs, tai tik nuo makaronų kabinimo ant ausų. Ir dabar, pasiklausęs partijos pirmininko, tai išgirdau. Buvo minėta, kad istorija parodys, dėl ko, kaip ir kada įtampos prasidėjo. Tikrai tikiu, kad artimiausiu metu atsiras žmonių iš labai artimos aplinkos, puikiai žinančių realią situaciją, kurie parašys memuarus, ir mes galėsime apie tai pakalbėti. Seimo vicepirmininkas, ponas Komskis, taip pat apie tai puikiai žino.
– Pone Komski, ką jūs manote apie partijos pirmininko ir Mazuronių santykius? Kodėl jie nesusiklostė?
– Tiek Andrius, tiek Valentinas politiniame partijos valdyme pastaruoju metu nedalyvavo. Ir nėra taip, kad visi partijoje vykdo R. Pakso valią ir tik jo yra viena tiesa. Daugiausia diskusijų vyksta tol, kol priimamas sprendimas. Esu ir pats ne kartą prieštaravęs dėl daugelio dalykų. Kai V. Mazuronis tapo ministru, jam liko mažiau laiko, o A. Mazuronis beveik nedalyvaudavo frakcijos gyvenime, neprisimenu, kada jis dalyvavo partijos prezidiumo ar valdybos posėdžiuose.
– A. Mazuronis: Prisimenu, kai paskutinį kartą valdyba susirinko neva svarstyti kandidato į vidaus reikalų ministrus klausimo, jau prieš valandą buvo pasirašytas dekretas dėl ministro skyrimo. Jeigu jūs kalbate apie dalyvavimą tokiuose posėdžiuose, į kuriuos einama tik dėl pliusiuko – taip, aš juose nedalyvavau ir nedalyvausiu. Manau, tai tik laiko gaišimas, nes juose tik imituojamas sprendimų priėmimas.
– K. Komskis: Matyt, jautiesi įsižeidęs, kad tavęs nepasiūlė į ministrus, nes visi nesusipratimai prasidėjo nuo to.
– Tačiau netgi premjeras yra viešai pasakęs, kad būtų teikęs A. Mazuronio kandidatūrą į ministrus, bet jos nenorėjo R. Paksas?
– K. Komskis: Politikai turi pasitikėti vieni kitais. Kai Andrius bus su socialdemokratais, šie galės jį ir siūlyti. O dabar tokio pasitikėjimo nebuvo, todėl ir nesiūlė, buvo pasirinktas kitas kandidatas. Manau, nėra čia ko įsižeisti.
– A. Mazuronis: Netapęs ministru neįsižeidžiau. Man skaudu dėl kvailų sprendimų, kurių partijoje yra labai daug.
– Pone Mazuroni, ar partijoje yra jus palaikančių?
– Taip, tiek Seime, tiek partijoje yra palaikančių. Tačiau paskutinis partijos kongresas parodė, kad turintys kitą nuomonę ir nebijantys ją išsakyti yra baudžiami ir netoleruojami. Kalbu apie parlamentarę Jolitą Vaickienę, kuri nebijodavo išsakyti savo nuomonės ir buvo pašalinta iš visų partijos valdymo organų. Tai yra precedentas kitiems partijos nariams, kad kita nuomonė yra netoleruojama.
