I. Išeinu pro Seimo rūmų duris. Ausis užgula nuo pypsėjimo, būgnijimo ir šauksmų „Gėda“. Keli šimtai žmonių. Einu link artimiausios grupelės. Riksmai suintensyvėja.
„Sakėt, norite pasikalbėti, išsakyti savo poziciją...“
„Kam įdomu su tavimi, kiaule, kalbėtis? Išsipūtei už mūsų pinigus...“
„Na, bet, sakėt, kad norit kalbėtis?“
„Lauk iš Seimo tu p..., mūsų prakaitu gyveni...“
Supratau, kad gal žmonės pavargę, nenori šiuo metu kalbėti, patraukiu link automobilio, kuris šalia. Priešais išdygsta gana jaunas vyriškis su vėliava ir užstoja kelią. Einu toliau, jis bando sąmoningai į mane atsitrenkti ir sušunka, kad aš jį stumdau, tačiau neįtikina net pats savęs. Atsisėdu į automobilį. Tada vyriškis su vėliava ima viską koordinuoti: „Apsupkite mašiną, kad tas niekšas neišvažiuotų.“
Prisipažįstu, sunku patikėti savo akimis, nes man už automobilio pastatomas ketverių (bent taip pasirodė) metų vaikas – kaip gyvas barjeras. Galvoju, kas dedasi to vaiko motinos galvoje, tačiau šias mintis nutraukia švilpimas, riksmai. Prasideda kokį pusvalandį trukęs spektaklis. Per tą laiką tyčiojamasi, kad per savaitę automobilyje numesčiau svorio. Kažkas pasisiūlo man nupirkti kebabą. Dar keli jaunuoliai darosi selfius su įkalintu parlamentaru. Koks keliasdešimt žmonių viską uoliai filmuoja ir, regis, tai suteikia jiems pranašumo pojūtį. Viena moteriškė demonstratyviai rodo „faką“, keli rusakalbiai jaunuoliai pažada, kad dar gerokai teks paverkti. Keli susirinkusieji demonstratyviai fotografuoja automobilio numerius. Tada vienas vaikinas paskelbia viktoriną ir balsavimą, ar aš begemotas, ar šernas? Kiek supratau, tinka abu variantai. Viena moteris pradeda man rėkti, kad, jei pasmerksiu viešai skiepus, jie manęs nelies.
Skambinu į policiją ir papasakoju situaciją. Jie sako, kad užfiksavo skambutį. Pro šalį eina gerai pažįstama senjorė iš labai populiarios Vilniaus bažnyčios. Ji su fotoaparatu, nes garsėja pomėgiu fotografuotis. Prieš metus labai įkalbinėjo pasidaryti nuotrauką bažnyčioje, kur jis savanoriauja. Šiandien ji apsimeta, kad manęs nepažįsta ir į minios patyčias nereaguoja. Žaviuosi jos krikščioniška ištverme.
Vis dar tikiuosi, kad pavyks gal bent suprasti priežastį, ką reikia padaryti, jog pasikalbėtume ar leistų išvažiuoti. Tačiau matau, kaip policija veda Sergejų Jovaišą atgal į Seimą, šalia mano automobilio buvęs jaunuolis sviedžia jam į nugarą Lietuvos vėliavą. Miniai tai atrodo patrauklu. Lietuvos vėliavos juk tam ir skirtos, ar ne?
Automobilį po truputį pradeda sūpuoti. Suprantu, kad tai nebe dialogas, bet bandymas įsiaudrinti. Atsikvepiu lengviau, pamatęs du policininkus, kurie pasisiūlo mane palydėti atgal į Seimą.
Minia klykia: „Gėda“.
II. Ne, ne į visus taip reaguoja minia. Opozicija (ne socialdemokratai) sutinkami pagarbiai. Beje, kol neišėjo Valkiūnas ir nepradėjo glėbesčiuotis su susirinkusiais, vis dar turėjau vilčių užmegzti kontaktą su susirinkusiais, Bet Voldemaras, kiek išgirdau, paaiškino, kad aš „baisuoklis“. Veikiausiai dėl to ir automobilis netrukus pradėjo siūbuoti.
Priešingas pavyzdys – Tomas Tomilinas. Kai mane puolė keli susirinkusieji, dar prieš įlipant į automobilį, Tomas labai drąsiai pareikalavo: „nepulkite žmogaus“. Tikrai esu Tomui dėkingas. Beje, įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, jei minios herojai parlamentarai būtų paprašę laikytis tvarkos, o ne kurstę susirinkusius?
III. Kaip suprasti, kad kita pusė nori dialogo? Ryte tau pastato kartuves, per pietus per Gražulį atsiunčia laidojimo vainiką, o vakare bando paimti įkaitu ir koliojasi iki ekstazės... Atsiprašau, nors šiuos ženklus matau, tačiau nemoku dalyvauti tokiame dialoge.
IV. Esu labai dėkingas Seimo apsaugos komandai ir policijos pareigūnams, kurie buvo šalia. Dialogas tikrai vyko su apsauginiais. Jie labai šaunūs, pilietiški ir gerai išmano savo darbą.
V. Iš Seimo išvažiavau, kai minios dėmesys susitelkė ties įvažiavimu iš kiemo ir ten kaupėsi įtampa. Pavijimui girdėjau švilpimą. Viltingas dialogo ateičiai ženklas?