Neliko nepastebėtas ir prieš šį kongresą Vilniuje įvykęs Tibeto prezidento tremtyje apsilankymas Lietuvos Respublikos Seime, jo susitikimas su prof. Vytautu Landsbergiu, spaudos konferencija bei tūžminga Kinijos Liaudies Respublikos ambasados reakcija.
Apie 7-ojo pasaulio parlamentarų kongreso reikšmę Tibeto laisvės byloje, vis agresyvėjančią Kinijos politiką bei demokratinio pasaulio pasirinkimus, pokalbis su šiame kongrese dalyvavusiu LR Seimo laikinosios solidarumo su tibetiečiais grupės vadovu Andriumi Navicku.
– Gal galite plačiau papasakoti apie šį susitikimą. Kuo ypatingas yra šitoks susitikimo formatas?
– Tai jau septintasis tokio pobūdžio tarptautinis sambūris, vykstantis už okupuoto Tibeto ribų. Beje, antrasis kongresas, dar XX a. pabaigoje, vyko Vilniuje. Kadangi tokio pobūdžio renginyje dalyvavau pirmą kartą, man sunku palyginti, ar ir ankstesni kongresai buvo panašūs arba kiek įprastai dalyvauja parlamentarų iš kitų svečių.
Man asmeniškai buvo svarbu įsitikinti, kad, skirtingai nei bando įteikti kinų propaganda, tremtyje veikia skaitlinga, gerai organizuota ir kompetentinga tibetiečių politinė struktūra.
Rygoje susirinko kiek daugiau nei šimtas žmonių. Tiesa, parlamentarų iš įvairių valstybių buvo tik dvidešimt penki. Šis skaičius, tikiu, galėtų būti didesnis. Kita vertus, vertinant ne kiekybiškai, bet kokybiškai, susitikimas Latvijos sostinėje buvo itin svarbus. Kai sutinki žmones, kurie į Rygą atvyko iš tolimojo Nepalo ar Taivanio, klausaisi itin aukšto lygio pranešimų tarptautinės teisės tema, kuriuos skaito visame pasaulyje pripažinti autoritetai, gali neformaliai pabendrauti su kitų valstybių parlamentarais ir palyginti situaciją Lietuvoje ir jų valstybėse, tai ne tik labai įdomu, bet ir įkvepia nenurimti.
Kai vyksta susitikimai su Dalai Lama, jo vizitai į įvairias pasaulio valstybes, taip pat neišvengiamai kalbama politinėmis temomis, tačiau vis tiek daugiausia akcentuojamas dvasinis, religinis turinys. Rygoje Dalai Lamos nebuvo, jis tik kreipėsi į susirinkusiuosius vaizdo pranešimu. Kongrese „pirmuoju smuiku“ griežė Tibeto politiniai lyderiai – tiek jų parlamento tremtyje pirmininkas ir kiti nariai, tiek Dalai Lamos įgaliotiniai įvairioms pasaulio valstybėms, tiek Labsang Sangay, Tibeto prezidentas tremtyje.
Man asmeniškai buvo svarbu įsitikinti, kad, skirtingai nei bando įteikti kinų propaganda, tremtyje veikia skaitlinga, gerai organizuota ir kompetentinga tibetiečių politinė struktūra.
– Kokie esminiai klausimai buvo keliami šiame kongrese? Ar jo pabaigoje priimta deklaracija gali turėti kokios nors įtakos padėčiai Tibete, ar, vis dėlto, tai labiau vertintina kaip solidarumo gestas?
– Iš anksto buvo numatyta, kad kongreso pabaigoje bus priimta bendra deklaracija. Tai dokumentas, kuris bus išplatintas visame pasaulyje ir turėtų būti vertinamas kaip dar viena pastanga pralaužti vis stiprėjančią informacinę blokadą.
Tenka pripažinti, kad šiais laikais yra daug žmonių, kuriems kita informacija užgožė Tibeto laisvės bylą. Neabejoju, kad jei žmonės skirtų daugiau laiko informacijos apie tai, kas vyksta Tibete, analizei, įsiklausytų į tai, ką pasakoja Dalai Lama ar Labsang Sangay, dabartinis abejingumas dingtų ir būtų aktyviai reikalaujama, kad pasaulio politiniai lyderiai darytų spaudimą Kinijai, reikalautų keisti politiką Tibeto atžvilgiu.
Ar kokia nors deklaracija gali realiai pakeisti situaciją? Puikiai suprantame, kad ne.
Deja, daugumai žmonių Tibetas tėra egzotiškas žodis, ir tiek. Nemanau, kad yra daug žmonių, kurie bijotų Kinijos, veikiau jiems nesuprantama, kam komplikuoti santykius su didžiule galybe, nutraukti ekonomiškai naudingą bendradarbiavimą? Esą visos didelės valstybės turi vidinių įtampų ir tegu pačios jas sprendžia.
Ar kokia nors deklaracija gali realiai pakeisti situaciją? Puikiai suprantame, kad ne. Tačiau tai dokumentas, kuris reikalingas patiems kovotojams už laisvą Tibete, nes galima susidėlioti prioritetus, struktūruoti ir strateguoti veiksmus.
Kiek ši deklaracija gali būti svarbi Lietuvos politikams? Dabartinėje situacijoje veikiausiai niekas jos neskaitys, tačiau su nauju Prezidentu, su nauja dauguma po kitų Seimo rinkimų, būtinai reiks vėl bandyti įtraukti įtakingus politikus į pokalbį apie Tibetą, ir čia visos deklaracijos, surinkti ir surūšiuoti faktai gali padėti.
Klausiate, kokios temos vyravo kongrese? Natūralu, kad daug laiko buvo skirta pakartoti svarbiausius nerimą keliančius faktus apie dabartinę situaciją Tibete. Taip pat įvairių valstybių parlamentarai papasakojo apie tai, kaip jų valstybėse suvokiamas Tibeto klausimas. Ne viename pasakojime buvo girdėti apie Kinijos diplomatinio korpuso pastangas, jog kuo mažiau žmonių susirinktų į kongresą. Didžiosios Britanijos parlamentaras pasakojo apie skambutį iš Kinijos ambasados ir paraginimą geriau atsisakyti kelionės į Rygą. Deja, spaudimas žmogaus teisių gynėjams labai stiprėja ir tose valstybėse, kur seniau parama Tibetui buvo itin stipri. Pavyzdžiui, Čekijoje ar Vengrijoje.
Taip pat derėtų išskirti dvi pamatines diskusijų temas: Tibeto okupacijos fakto pagrindimas ir ekologinės katastrofos grėsmė. Labai svarbų pranešimą skaitė profesorius iš Nyderlandų Michael Van Walt Praag. Jis, pasitelkdamas tarptautinės teisės principus, aiškiai parodė, kad Tibeto okupacija, teisės požiūriu, niekuo nesiskiria nuo Baltijos valstybių užgrobimo. Profesorius ragino aktyviau kelti klausimus savo valstybių politikams, mokslininkams apie tai, kodėl Tibeto atveju nepaisome pačių pasitvirtintų tarptautinės teisės normų.
Kadangi Tibetas labai toli nuo Lietuvos, mes retai susimąstome apie Tibeto okupacijos ekologinius padarinius, kurie jau dabar aktualūs Nepalui, Indijai. Kongrese buvo pateikta daug grėsmingų faktų, rodančių, kad agresyvi modernizacija, taip pat tai, jog Tibeto plokštikalnis paverstas įvairių atliekų sąvartynu, griauna ekologinę pusiausvyrą. Tibeto kalnuose yra vienos didžiausių gėlo vandens atsargų pasaulyje. Jei Kinija ir toliau beatodairiškai orientuosis tik į pramonę, nekreipdama dėmesio į ekologinius aspektus, galima prognozuoti milžinišką, globalinę ekologinę katastrofą.
– Įvykęs kongresas buvo visiškai ignoruotas Latvijos žiniasklaidos. Kaip tai derėtų vertinti? Ar tai atspindi išaugusią Kinijos galią, gebėjimą per ekonominius ir politinius ryšius visuomenę izoliuoti nuo kinų politikams nepalankios informacijos? O gal tai tiesiog atsitiktinumas, prasta komunikacija?
– Galiu tik spėlioti, nes pernelyg menkai išmanau Latvijos žiniasklaidos situaciją. Kongreso organizatoriai apgailestavo, kad nemaža dalis Latvijoje veikiančių žiniasklaidos priemonių turi užmezgusios ekonominius santykius su Kinija ir tai, deja, daro jas šališkomis, kai kalbama apie Tibetą ar Taivanį. Kitas paaiškinimas, kurį išgirdau – Tibeto rėmėjams Latvijoje vis dar trūksta politinio svorio. Pagrindinis žmogus, kuris rūpinosi kongresu Rygoje, Janis Skujis, nėra parlamento narys. Nors vienas latvių parlamentaras dalyvavo kongreso pradžioje ir sakė sveikinimo kalbą, paskui jau jo nebuvo matyti.
Paradoksalu, kai važiavau į Rygą, nuogąstavau, kad iš Lietuvos tesu vienas politikas, kad kiti parlamentarai, kuriems šis kongresas būtų tikrai įdomus, negalėjo dalyvauti. Tačiau, kaip pasirodė, nebuvo net Estijos politikų, taip pat ir latviai, kaip minėjau, dalyvavo tik epizodiškai, tad į Lietuvą buvo žiūrima kaip į tikrą Baltijos regiono lyderę.
Visada lengviau dalinti patarimus tiems, kurie dirba, nei pačiam dirbti. Galima kelti klausimą galbūt Janiui ir organizacinei komandai pritrūko darbo su žiniasklaida įgūdžių. Neteko matyti atkakliai siunčiamų visiems žurnalistams pranešimų, taip pat kažkodėl atsisakyta baigiamosios spaudos konferencijos, kurioje galėjo būti pristatyta kongreso deklaracija.
Kita vertus, nepamirškime, kad Dalai Lama kasmet ir ne po vieną kartą lankosi Latvijoje ir čia veda mokymus budistams iš įvairių valstybių. Akivaizdu, kad Kinija dėl to pyksta ant Latvijos, tačiau pastarosios politinė valdžia spaudimui atsispiria. Tikėtina, kad kongreso organizatoriai nenorėjo didinti įtampos kokiais nors politiniais pranešimais, į kuriuos garsiai sureaguotų Kinija.
Visai kitokia situacija buvo kongreso išvakarėse, kai Lobsang Sangay lankėsi Vilniuje. Čia vyko spaudos konferencija Seime, kuri buvo tikrai gerai nušviesta žiniasklaidoje, taip pat svečias davė bent dešimt interviu. Na, o galiausiai sureagavo net ir Kinijos ambasada, kuri tibetiečių vizitui skyrė ilgą smerkiantį pareiškimą. Kliuvo tiek man, tiek profesoriui Vytautui Landsbergiui, tiek dėstytojui Vyčiui Vidūnui ir, aišku, pačiam Lobsang‘ui Sangay‘ui. Pranešimas buvo surašytas agresyviu tonu – ambasadą tikrai suerzino tai, kas vyko Vilniuje. Na, man neliko nieko kito, kaip oficialiai kreiptis į Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, reikalaujant imtis priemonių ir apginti Lietuvos piliečius nuo tokių agresyvių Kinijos ambasados išpuolių. Kol kas atsakymo iš ministro negavau. Laukiu.
Lobsang Sangay Rygoje labai dažnai minėjo Lietuvos vardą. Jam mes esame pavyzdys, kaip reikia komunikuoti žinią, organizuoti protesto akcijas. Prisipažįstu, esu įsitikinęs, kad jam atrodome geresni ir protingesni, nei iš tiesų esame, bet vis vien malonu girdėti tokį įvertinimą. Tuo labiau, kad baigiantis kongresui Tibeto prezidentas tremtyje pasakė labai svarbius žodžius. Jis citavo Gandį. „Pradžioje jie mus vadina bepročiais, paskui jie mus ignoruoja. Tik vėliau jie pradeda prieš mus kovoti, nes išsigąsta. Kai tik jie pradeda kovoti, mūsų pergalė pradeda sparčiai artėti.“ Pasak Lobsang‘o Sangay‘aus, Kinijos reakcija į spaudos konferenciją Vilniuje yra aiškus įrodymas, kad ignoravimo praktika, kurios ilgą laiką laikėsi kinai, nepasiteisino. Jie dėl to pyksta, yra priversti reaguoti, o jau vien tai tibetiečiams yra svarbus pasiekimas.
Kalbėdamas kongreso pabaigoje pabrėžiau, kad labai norėčiau, kad bent jau dešimtas kongresas vyktų pačiame Tibete ir jame būtų svarstomas klausimas, kaip padėti kitoms pasaulio tautoms, kurios vis dar kenčia okupaciją.
– Kodėl Jums asmeniškai svarbu kelti Tibeto klausimą, šiandien neretai tampantį itin jautria problema?
– Tikrai nesu nei drąsesnis, nei protingesnis už kitus. Taip jau man nutinka, kad vis įsiveliu į nepopuliarias veiklas, kurių kiti nelabai nori imtis. Apie Tibeto okupaciją ir tai, kad ten skriaudžiami žmonės sužinojau prieš kokius dvidešimt metų iš bičiulio Vytauto Umbraso. Būtent jis atvedė į pirmąjį man solidarumo su tibetiečiais renginį Vilniaus Rotušės aikštėje. Man paprasčiausiai nepatinka, kai stiprūs skriaudžia silpnesnius.
Šiandien labai daug lietuvių laimės bando ieškoti palikdami savo Tėvynę, o tremtyje gyvenantys tibetiečiai yra pasiruošę bet kokiai aukai, kad bent galėtų prisiliesti prie gimtosios žemės.
Nors labai įdomi yra budizmo religija, tačiau tikrai nesu budistas. Nesu Tibeto kultūros ar jų senosios medicinos žinovas. Solidarumas su tibetiečiais man yra krikščioniško artimo meilės principo praktikavimas. Na, o paskui dalyvavau susitikimuose su Dalai Lama. Labai sužavėjo šio dvasinio lyderio paprastumas ir nuoširdumas. Paskui susipažinau su daugiau žmonių, kuriems rūpi Tibetas, per kongresą Rygoje iš arti pamačiau tremtyje veikiančius Tibeto politikus – visa tai tirpdo abejingumą svetimam skausmui. Šiandien man Tibeto okupacija nebėra abstrakcija, bet prieš akis regiu konkrečius tibetiečius ir man labai norisi, jog išsipildytų jų troškimas – sugrįžti į Tėvynę.
Šiandien labai daug lietuvių laimės bando ieškoti palikdami savo Tėvynę, o tremtyje gyvenantys tibetiečiai yra pasiruošę bet kokiai aukai, kad bent galėtų prisiliesti prie gimtosios žemės. Tai neleidžia likti abejingam.
– Tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitose padėtis Tibete įvardijama kaip viena iš blogiausių pasaulyje. Kaip Kinijai, vis dėlto, pavyksta išlikti politine bei ekonomine demokratinio pasaulio partnere? Ir ar išties demokratinės vertybės bei žmogaus teisės klausimai nepralaimi kovoje su pragmatizmu bei ekonominiais interesais?
– Pralaimi, ir aš ironiškai šypsojausi, kai klausiausi vienų debatų į Europos parlamentą ir praktiškai visi dalyviai aiškino, kad žmogaus teisės svarbiau nei ekonominiai išskaičiavimai. Taip sakė žmonės, kurie bijojo susitikti su Dalai Lama, kad neužrūstintų Kinijos. Veidmainystė blogiau nei karčios tiesos pasakymas, jog Tibetas toli ir negali duoti mums jokios ekonominės naudos.
Kinijai ne tik pavyksta atremti kritiką, bet ir vis didinti ekonominę įtaką. Gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur neaprėpiama Kinijos rinka tokia patraukli labiausiai ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms, kad politiniams lyderiams žmogaus teisės tampa antraeiliu klausimu. Tiesą pasakius, kai galvoju apie permainų Tibete galimybę, jas sieju ne tiek su Vakarų politiniu spaudimu, kiek su vidine pačios Kinijos transformacija. Šiandien Kinijoje labai didžiulis žmonių dvasinis alkis, kurį bandoma malšinti komunistine ideologija. Tačiau tai neužpildo dvasinės tuštumos ir vis daugiau kinų susidomi Tibeto budizmu ir ilgainiui pradeda keisti požiūrį į Tibetą. Tačiau kol kas man pačiam neaišku, ar toks scenarijus realus, ar tik labai jo noriu, ir tiek.
Bet kuriuo atveju, turime aiškiai pasakyti, kad ne tik mes reikalingi Tibetui, bet ir Tibetas padeda mums. Nes neleidžia užmiršti, kad už laisvę reikia kovoti, kad labai greitai galima tapti savimi patenkintais bailiais.
– Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, pripažįsta Tibetą Kinijos dalimi, kartu pripažindama ir stipresniojo viršenybę. Tačiau šalia pabrėžiamas ir moralinis įsipareigojimas siekiant taikaus Kinijos valdžios ir tibetiečių dialogo. Bet kaip tai atsispindi realybėje? Ir ar mūsų šalies pavyzdžiai – trukdymai Seime įkurti parlamentinę grupę ryšiams su Tibetu, aukščiausių pareigūnų vengimas susitikti su Dalai Lama XIV, nepagrįsti Tibeto rėmėjų sulaikymai – neliudija, jog pirmenybę teikiame santykiams su Pekinu, tuo tarpu moraliniai įsipareigojimai bei mūsų pačių istorinė atmintis lieka užribyje?
– Jei lyginsime dabartinę situaciją su ta, kurios norėtume, kurią galėtume įvardinti kaip „normalią“, tai tikrai taps liūdna, jog patys garsiai moralizavome ir piktinomės, kai Vakarai per mažai entuziastingai rėmė mūsų išsivadavimą iš okupacijos. Tačiau dabar elgiamės dar prasčiau nei tie Vakarų politikai, kurie pyko ant mūsų, jog trukdome Michailui Gorbačiovui.
Tačiau, jei palyginsime situaciją su ta, kuri buvo prieš porą metų, matau vilties ženklų. Vytautas Landsbergis dalyvavo spaudos konferencijoje Seime kartu su Lobsang Sangay. Ingrida Šimonytė per visą rinkimų kampaniją aiškiai sakė, kad, jei būtų Prezidente, su Dalai Lama susitiktų. Viliuosi, kad toks Ingridos požiūris padrąsins ir kitus politikus. Praėjusiais metais pavyko išleisti svarbią knygą „Tibetas: tolimas ir artimas. Laisvės byla“, kurioje pirmą kartą lietuvių kalba išsamiai aprašyta, kodėl mums turi būti svarbi tibetiečių laisvės kova. Pagaliau, sudalyvavome Rygos kongrese ir išgirdome daug gražių žodžių.
Tikiu, kad Tibeto klausimo kėlimas yra pagalba pačiai Kinijai keistis, atsikratyti ją žalojančio komunistinio balasto.
Ką galima padaryti daugiau? Labai norėčiau, kad po Europos Parlamento rinkimų kuris nors mūsų išrinktas politikas į savo darbotvarkę įtrauktų ir žmogaus teisių Tibete klausimą. Taip pat toliau reikia kantriai ir nuosekliai skleisti informaciją apie situaciją Tibete. Turiu svajonę suorganizuoti Lietuvoje rimtą tarptautinę diskusiją apie Tibetą, kurioje dalyvautų ne tik politikai, bet ir istorikai, teisininkai.
Galiausiai, turime suprasti, kad Tibeto klausimas yra pirmiausia teisingumo ir žmogaus teisių klausimas. Jokiu būdu nesu kaip nors nusistatęs prieš Kiniją. Priešingai, tikiu, kad Tibeto klausimo kėlimas yra pagalba pačiai Kinijai keistis, atsikratyti ją žalojančio komunistinio balasto.
