– Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje ir įsitraukėte į šį darbą?
– Į Jungtinę Karalystę atvykau prieš ketvertą metų mokytis medicinos administravimo. Draugė dirbo ligoninėje ir mane sudomino jos veikla. Baigusi mokslus, įsidarbinau Rytų Londone esančioje „King George“ ligoninėje, vėliau perėjau į „Queen's“ ligoninę.
Esu dviejų chirurgų sekretorė – man tenka sudėlioti visą jų darbotvarkę, ką jie darys visą dieną. Vienomis dienomis chirurgai atlieka operacijas, kitomis – klinikose apžiūri pacientus. Taip pat užrašau bei „rikiuoju“ į eilę visus jų pacientus, tvarkau jų korespondenciją ir užsiimu kita man priskirta veikla. Mano atliekamas darbas gal atrodo nuobodus, tačiau patikėkite – taip tikrai nėra!
Neseniai teko susidurti su nestandartine situacija: man tvarkant popierius, į kabinetą įžengė gydytojas, kuris buvo aplipęs nežinia kuo. Paklaustas, kas atsitiko, gydytojas papasakojo, kad eidamas į darbą, jis išgirdo pagalbos šauksmą – pasirodo, parkavimo aikštelėje stovinčiame automobilyje buvusi moteris ėmė gimdyti, o padėti nebuvo kam.
Nors jis ne ginekologas, jam vienam teko priimti gimdymą. Gimus kūdikiui, gydytojas jį suvyniojo į savo marškinius, kad naujagimis nesušaltų ir laukė, kol atvyko greitoji medicinos pagalba ir nuvežė kūdikį su mama į ligoninę. Šis atvejis nuskambėjo per visą ligoninę ir, kaip dažnai būna kolektyve, tapo gandu, kad gydytojas priėmęs savo vaiko gimimą ir panašiai.
Esu dviejų chirurgų sekretorė – man tenka sudėlioti visą jų dienotvarkę, ką jie darys visą dieną. Vienomis dienomis chirurgai atlieka operacijas, kitomis – klinikose apžiūri pacientus.
Kitą įdomią situaciją man teko patirti asmeniškai – manęs paprašė nunešti užrašus operacinėje esančiam gydytojui, aš užeinu ir matau operaciją pačiame įkarštyje – ant operacinio stalo gulintį ligonį, slaugytojų apsuptą gydytoją, kuris į paciento pilvą buvo „sukišęs“ rankas.
Tuomet aš sutrikau, nežinojau ką toliau daryti, o gydytojas man sušuko: „Tik neik į operacinę, čia viskas sterilu, užneši bakterijų!“. Aš atsiprašiau ir greitai išėjau.
Dirbant su pacientų dokumentais irgi pasitaiko įvairių įdomybių, ypač žiūrint rentgeno nuotraukas.
Pavyzdžiui, kartą teko matyti moters su 6 kojos pirštais nuotrauką, tačiau gydytojai nekreipia dėmesio į pacientų kūno sandaros ypatumus – jie jau tiek visko matę, tad niekuo nenustebinsi. Kita vertus, kai kurie gydytojai prisiriša prie ilgamečių pacientų. Buvo atvejis, kad gydytojas apsiverkė nuo vėžio mirus vienam jo pacientui, gydytam 20 metų.
Ligoninė iš vidaus kiek panaši kalėjimą – ligoninės patalpos suskirstytos tam tikromis zonomis, į kurias patekti galima tik su atskiru leidimu. Kuo zona arčiau ligoninės centro, tuo aukštesnio lygio turi būti leidimas. Žmonės, dirbantys ligoninės administracijoje su dokumentais, dažniausiai gali patekti visur, o kiti, pavyzdžiui, sanitarai ar valytojos gali dirbti tik jiems priskirtoje zonoje.
– Kaip jūs vertinate britų spaudoje plačiai nuskambėjusius skandalingus faktus, kad Jungtinės Karalystės ligoninių priimamieji (angl. Accident and Emergency; A&E) nesugeba laiku aptarnauti nustatyto skaičiaus pacientų?
– Ligoninėje, kurioje dirbu, metų pabaigoje ypač padaugėjo pacientų, reikalingų suteikti skubią medicininę pagalbą. Vienu metu ligoninėje netgi trūko 30 lovų, norint aptarnauti visus pacientus.
Kai trūksta vietų, ligoninės dažniausiai griebiasi „pacientų rūšiavimo“ praktikos: skubios pagalbos ligoninių priimamuosiuose pagalba suteikiama sunkiausiems ligoniams, pavyzdžiui tiems, kuriems būtina neatidėliotina operacija, o kiek lengvesnių ligonių prašoma palaukti, jie aptarnaujami vėliau, ar net kitą dieną.
Taip pat nemažai žmonių, atėjusių, neva skubios pagalbos į ligoninės priimamąjį, dažnai ateina dėl mažmožių ar net ligų, kurias jie linkę įsikalbėti kaip vadinamieji hipochondrikai. Tokius pacientus ligoninės aptarnauja paskutinius.
Kiekviena ligoninė turi netgi tam tikrus „juoduosius sąrašus“, į kuriuos įtraukti ligas įsikalbantys ir gydytojų laiką gaišinantys pacientai. Pavyzdžiui, jei žmogus kelis kartus ateina į tą pačią ligoninę ir pasirodo, kad jo negalavimas yra nerimtas, arba žmogus išvis yra sveikas, šis pacientas yra įtraukiamas į „juoduosius sąrašus“ ir vėliau, kai toks hipochondrikas rimtai susirgs, juo jau niekas nebetikės ir tarp visų pacientų jis bus aptarnautas paskutinis. Mano darbe į ligoninės priimamąjį kasdien vidutiniškai kreipiasi apie 15 hipochondrikų.
Kiekviena ligoninė turi netgi tam tikrus „juoduosius sąrašus“, į kuriuos įtraukti ligas įsikalbantys ir gydytojų laiką gaišinantys pacientai.
– Britų visuomenėje imigracijos klausimas yra labai jautrus, tačiau nevertėtų pamiršti, kad 40 procentų NHS sistemoje dirbančių slaugytojų ir 30 procentų medicinos gydytojų yra gimę užsienyje. Kaip britai vertina NHS sistemoje dirbančius užsieniečius?
– Gal nuskambės keistai, bet patys britai iš užsienio atvykusio medicinos personalo darbą vertina geriau nei anglų. Aš, tarkime, dirbu su keliomis lenkėmis, jos savo darbą padaro greičiau nei britės.
Britai vertina aukštą užsieniečių kvalifikaciją ir darbštumą. Reikia pažymėti, kad užsieniečiai dirba visus jiems paskirtus darbus, net jei šie darbai ir nepatenka į jų veiklos aprašą. Pavyzdžiui, britė slaugė, paprašyta gydytojui išvirti kavos, gali užsispirti ir teigti, kad jai to daryti nepriklauso, tuo tarpu lietuvės, lenkės ar iš kitų šalių atvykusios slaugės be jokių kalbų išvirs kavos.
Mūsų ligoninėje dirba nemažai rumunų, graikų, taip pat jauni kitų tautybių medicinos studentai, atvykę čia atlikti praktikos pagal tarptautinių mainų programą. Atvykusių pagal tą mainų programą jaunųjų gydytojų praktika Jungtinėje Karalystėje dažniausiai trunka vienerius metus. Po metų praktikantai gali rinktis toliau atlikti praktiką kitame tos pačios ligoninės skyriuje arba grįžti atgal į tėvynę.
– Neseniai britų žiniasklaidoje buvo paviešinti Jungtinės Karalystės vyriausybės planai uždrausti ligoninių gydytojams – konsultantams ir kitam Nacionalinės sveikatos tarnybos personalui gauti 33 procentais didesnius priedus už darbo viršvalandžius savaitgaliais.
Vyriausybės teigimu, ligoninių personalo galimybės rinktis dirbti savaitgalį, gaunant už šį darbą didelius priedus, priverčia ligonines savaitgaliais teikti ne visas, o tik esmines gydymo paslaugas, todėl siekiant, jog ligoninių paslaugos būtų teikiamos septynias dienas per savaitę, vyriausybė pasiryžusi panaikinti priedų mokėjimo už darbą savaitgaliais praktiką. Kaip patys medikai vertina šiuos ketinimus?
– Aukščiausios kvalifikacijos chirurgai už viršvalandžius gauna apie 70 svarų per valandą, tačiau, manau, šiems gydytojams pajamos už viršvalandinį darbą tikrai nėra esminės – jų darbo užmokestis ir taip yra neblogas (maždaug 50 svarų per valandą).
Kita vertus, šiokiadieniais visi gydytojai privalo vadovautis numatytu veiklos planu – kiekvienas gydytojas tam tikrą valandų skaičių per savaitę turi būti nurodytose klinikose, jei dėl kokių nors priežasčių gydytojas negali nustatytą valandų skaičių vykdyti savo veiklos, jam galima skirti vadinamuosius „baudos taškus“, apie kuriuos nieko nežinau, nes gydytojai labai nenoriai apie tai kalba.
Paprasčiausiai girdėjau, kad surinkęs tam tikrą „baudos taškų“ skaičių gydytojas gali būti atleistas iš darbo ar netekti medicininės praktikos licencijos. Berods, jei gydytojas surenka 3 baudos taškus, jis turi praeiti įvertinimą – pasiaiškinti, dėl kokių priežasčių gydytojas nepasirodė darbe, kodėl neatliko jam priskirtų funkcijų ir kita. Jei nustatoma, kad gydytojas savo veiklos negalėjo vykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jam padėti gali būti pasamdytas papildomas gydytojas. Baudos taškus skiria vadinamieji menedžeriai – vyresni gydytojai, prižiūrintys savo kolegas.
Kiekvieno gydytojo veiklos rezultatai yra kasmet vertinami, žiūrima kiek pas ir dėl kokių priežasčių mirė to gydytojo gydytų pacientų.
Šiaip kiekvieno gydytojo veiklos rezultatai yra kasmet vertinami, žiūrima kiek pas ir dėl kokių priežasčių mirė to gydytojo gydytų pacientų.
Pasitaikė vienas kuriozinis atvejis, kai gydytojas vietoje apendicito pacientei pašalino kiaušidę ir ji dėl operacijos metu gautos infekcijos mirė – iš to chirurgo buvo atimta medicinos praktikos licencija.
Jei mirusio paciento artimieji mano, kad jų giminaitis mirė dėl jį gydžiusio gydytojo kaltės, jie privalo prašyti mirusiojo skrodimo išvadų, kurių parengimas labai ilgai užtrunka ir jei skrodimo rezultatai patvirtina, kad pacientas mirė dėl gydytojo kaltės, ligoninė mirusiojo artimiesiems išmoka kompensaciją.
Visi gydomų pacientų sveikatos būklės pokyčiai kruopščiai dokumentuojami, kitu atveju gydytojai rizikuoja susilaukti nemalonumų – neseniai į vieno paciento organizmą pateko infekcija ir kaltas liko jį gydęs gydytojas, nes dokumentuose nebuvo jokių duomenų. Dažniausia, kai gydytojas bendrauja su pacientu, šalia būna dar kas nors iš medicinos personalo, kad, jeigu reikia, galėtų paliudyti, kaip buvo iš tikrųjų.
Paprastai viršvalandžius gali dirbti pavaduojantys gydytojai, jei pacientų skaičius per savaitę būna labai didelis ir nespėjama jų visų apžiūrėti darbo dienomis. Įprastinė gydytojo darbo diena prasideda 6 ir baigiasi 20 valandą, tačiau tais atvejais, kai gydytojai budi, jie turi būti pasiruošę visą parą reaguoti į bet kokį iškvietimą ar skubų atvejį.
Vis dėlto, nemanau, kad savaitgaliais sumažinus atlyginimo įkainius, gydytojai dirbtų mažiau ar blogiau – iš esmės niekas nepasikeistų. Gydytojai, kuriems labai svarbus darbo užmokestis, NHS sistemoje nedirba, šie gydytojai verčiasi privačia praktika, dirba privačiose klinikose ir panašiai.
– Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos pacientams bus siūloma galimybė patiems tiesiogiai rezervuoti laiką ligoninių vykdomuose vėžio nustatymo testuose, be bendrosios praktikos gydytojo (GP) siuntimo. Anglijos NHS ketina įgyvendinti šias iniciatyvas: 1) leisti pacientams patiems tiesiogiai rezervuoti laiką ligoninėse atliekant vėžio diagnozavimo testus, negaišinant gyvybiškai svarbaus GP laiko; 2) pasiūlyti pacientams įvairaus pobūdžio vėžio diagnozavimo testus toje pačioje vietoje, tą pačią dieną; 3) į vėžio diagnozavimo procesą įtraukti farmacininkus, kurie padėtų nustatyti vėžiu sergančius pacientus, kai įtariama, jog šiems pacientams periodiškai pasireiškia vėžio simptomai; 4) nurodyti GP siųsti pacientus, kuriems įtariamas vėžys, tiesiai atlikti specifinių testų, be būtino išankstinio siuntimo pas specialistus.
Kaip vertinate šiuos Jungtinės Karalystės NHS planus?
– Kol kas nieko neteko girdėti apie šiuos planus, tačiau gydytojų nuomone, geriau, kai paciento, kuriam įtariamas vėžys, būklę įvertina GP, kuris nusprendžia dėl šio paciento siuntimo pas specialistus.
Jei GP įtaria, kad pacientas serga vėžiu, pacientui per dvi savaites atliekami įvairūs tyrimai ir įtarimams dėl vėžio pasitvirtinus pacientas siunčiamas į ligoninę. Manau, gydytojai nelabai teigiamai vertintų galimybę pacientams patiems, be išankstinės GP apžiūros, rezervuoti laiką vėžio nustatymo testams – kaip jau minėjau, daug žmonių įvairias ligas tiesiog išsigalvoja ir tokie hipochondrikai tik gaišintų gydytojų ir kitų rimtų pacientų laiką.
Jungtinėje Karalystėje yra vadinamosios „karštos klinikos“, į kurias, jeigu reikia, gydytojai tiesiai siunčia pacientus – šiose klinikose pacientui per vieną dieną ir vienoje vietoje atliekami visi būtini tyrimai.
Kita vertus, Jungtinėje Karalystėje yra vadinamosios „karštos klinikos“, į kurias, jeigu reikia, GP tiesiai siunčia pacientus – šiose klinikose pacientui per vieną dieną ir vienoje vietoje atliekami visi būtini tyrimai.
– Jungtinės Karalystės lietuviai, lankydamiesi pas britų bendrosios praktikos gydytojus (GP), linkę skųstis, kad gydytojai nuo visų ligų skiria paracetamolį, dažnai „nugydo“, nesupranta ligos simptomų. Kaip yra iš tikrųjų? Gal iš tiesų, Jungtinėje Karalystėje rimtos ligos gydomos rimtai, o nerimtos – nerimtai?
– Taip, NHS sistemoje yra gydytojų, kurie didžiumai pacientų kaip savitą panacėją (vaistą nuo visų ligų) skiria paracetamolį arba antibiotikus, tačiau jei pacientas moka paaiškinti, jog įtaria rimtą ligą ir, kas ne mažiau svarbu, yra atkaklus, tokiam pacientui gydytojas tiesiog privalės skirti atitinkamus tyrimus arba nusiųsti pas atitinkamą specialistą.
Dažnai pacientui tereikia suprantamai apibūdinti savo ligos simptomus ir būti atkakliam, nes kitaip britų gydytojai gali manyti, kad pacientas paprasčiausia lengvai negaluoja ir jo problemą galima išspręsti tam tikrais vaistais.
Pažymėtina, kad britų gydytojai nerizikuos rimtai sergančio paciento, kuris tvirtai laikosi nuomonės dėl nuodugnios apžiūros būtinumo, išprašyti iš savo kabineto, nes gali kilti situacija, kad pacientas pasiskųs prašęs gydytojo siuntimo pas specialistus, bet jam buvo atsakyta neigiamai, – tokiu atveju gydytojas gali sulaukti rimtų nuobaudų.
– Kitas Jungtinėje Karalystės lietuvius dominantis klausimas – jeigu žmogus gyvena Anglijoje ir moka čia mokesčius, bet nėra užsiregistravęs pas vietinį GP, ar jis gali tikėtis nemokamos medicinos pagalbos, susirgus ar ištikus nelaimei?
– Visus Europos Sąjungos (ES) valstybių piliečius britų ligoninės privalo apžiūrėti ir suteikti jiems nemokamą pirminę medicinos pagalbą. Kiek kitokia tvarka galioja ne ES valstybių piliečiams, kurie turi mokėti už šią priežiūrą. Britų ligoninėse galioja Europos sveikatos kortelė, tačiau dažnu atveju jos net nereikia, tiesiog paciento klausiama, iš kokios jis šalies, patikrinami jo asmens dokumentai ir to pakanka (plačiau sužinoti kaip nemokamai gydytis Anglijoje galite čia, – red. past.).
Nors Jungtinės Karalystės vyriausybė ketina riboti vadinamąjį „sveikatos turizmą“, tačiau šie apribojimai kol kas nėra įsigalioję, juolab, kad Jungtinėje Karalystėje gana kebli gyvenamosios vietos įrodymo (angl. proof of address) sistema – vieni žmonės nuomojasi būstą be jokių sutarčių, kiti nenori ar negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos, todėl sunku nustatyti, ar pacientas yra Jungtinės Karalystės gyventojas, ar ne.
Pavyzdžiui, jei pacientas į Londoną yra atvykęs iš kito Jungtinės Karalystės miesto ir jam staiga prireikia gydytojų pagalbos, šis pacientas laikinai yra priskiriamas vietiniam GP, kuris jį prižiūri, kad šiam pacientui nereikėtų grįžti gydytis į savo miestą.
– Kiek laiko ligoninėje vidutiniškai praleidžia į ją patekęs pacientas?
– Jei liga nėra labai rimta ir nėra jokių komplikacijų, pacientą stengiamasi išrašyti per 24 valandas, net po rimtų operacijų žmonių ilgai ligoninėse nelaiko, nes trūksta lovų – maksimaliai pacientas ligoninėje laikomas 3 dienas, nebent pasitaiko kažkoks ypač išskirtinis atvejis – tada laikoma ilgiau.
– Nemažai Jungtinėje Karalystėje gimdžiusių lietuvių pasibaisėjo prastomis gimdymo sąlygomis britų ligoninėse, kitos laikosi visiškai priešingos nuomonės – giria britų slaugių ir gydytojų dėmesingumą, rūpestį pacientais. Su kokiais atvejais jums teko susidurti savo darbovietėje?
– Manau, kad kiekvienos Jungtinėje Karalystėje gimdžiusios moters įspūdžiai yra labai individualūs. Teko girdėti apie atvejį, kai vienos gimdyvės smarkiai verkiantį kūdikį slaugė padėjo į spintelę – kilo labai didelis skandalas. Viena geriausių Rytų Londono gimdymo ligoninių – „Whipps Cross University Hospital“. Kitos ligoninės irgi neblogos, tačiau jų pacientės nuomonę susidaro pagal savo įspūdžius ir esamą situaciją.
Pasitaiko, kad pacientas atneša jį gydžiusiam gydytojui saldainių, tačiau dažniausiai padėka išreiškiama atvirukais, kuriuose parašomos tokios frazės, kaip: „Ačiū, kad prižiūrėjote!“
– Lietuvoje „atsidėkojimo“ gydytojams praktiką puoselėja dauguma pacientų, ir kai kurie mažai uždirbantys gydytojai supranta, kad tai savaime aiškus dalykas, nors ir privengiama šią praktiką tiesiai šviesiai įvardyti pakišos davimu.
Ar NHS pacientai bando kokiais nors būdais britų gydytojams „atsidėkoti“ (pinigais, saldumynais ir panašiai)?
– Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemoje tokia praktika nebūdinga. Tiesa, pasitaiko, kad pacientas atneša jį gydžiusiam gydytojui saldainių, tačiau dažniausiai padėka išreiškiama atvirukais, kuriuose parašomos tokios frazės, kaip: „Ačiū, kad prižiūrėjote!“
Manau, kad gerai uždirbantys Jungtinės Karalystės gydytojai tikrai nerizikuos savo darbo vieta dėl pakišos. Kita vertus, kaip ir minėjau, gydytojas niekada nepaliekamas akis į akį su pacientu, manau, tai irgi neleidžia suviešėti korupcijai.
– Kuo pasižymi lietuviai pacientai?
– Lietuviai dažniausiai linkę laukti iki paskutinės akimirkos. Jie niekada neis pas gydytoją, kol dar gali kentėti, o kai ateina, liga dažnai būna gerokai užleista. Kartais man tenka ir pavertėjauti, kai pacientas lietuvis bando gydytojui išaiškinti savo ligos simptomus – nors ir dirbu administracinį darbą, dėl vertėjavimo medicininius terminus išmokau ne prasčiau už gydytoją.
Lietuvių nenorą eiti pas gydytojus turbūt iš dalies galima paaiškinti jų karčia patirtimi Lietuvos poliklinikose ir ligoninėse – pacientai turi iš anksto užsirašyti pas gydytojus, savaitėmis ar net mėnesiais laukti eilėse, Jungtinėje Karalystėje tokių dalykų nebūna. Maksimalus laikotarpis, per kurį gydytojai turi apžiūrėti rimtą ligonį, – dvi savaitės.
