Anot savivaldybės, sprendimas priimtas remiantis turima informacija bei istoriniais šaltiniais, kurie įrodo, kad V.Valsiūnienė buvo užverbuota MGB (Valstybės saugumo ministerijoje, rus. Ministerstvo Gosudarstvenoj Bezopasnosti). Būtent dėl šios veiklos bei poetės bendradarbiavimo su okupacine valdžia buvo išduoti rezistentai. V.Valsiūnienės agentūrinis pranešimas tiesiogiai sietinas su O.Lukauskaitės-Poškienės suėmimu 1946 m. kovą, o iš viso buvo suimta apie 40 su antisovietinio pasipriešinimo organizacija sietų žmonių.
„Valerija Valsiūnienė padarė tai, dėl ko jokios pagarbos lentos Vilniuje jai likti negali – bendradarbiaudama su sovietais savo noru ir valia slaptosioms tarnyboms išdavė Lietuvos piliečius ir taip sugriovė jų likimus. Ar naciai, ar sovietai – kenkimas žmonėms bendradarbiaujant su šiais režimais negali būti pateisinamas jokiomis sunkiomis aplinkybėmis“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Sprendimą nukabinti atminimo lentą priėmė Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, sudaryta iš istorikų, politikų, miesto plėtros specialistų, dailininkų ir architektų sąjungų atstovų bei kt.
„Nuimti memorialinę lentą V.Valsiūnienei buvo nuspręsta įvertinus turimus istorinius šaltinius apie jos ryšius su sovietinėmis represinėmis struktūromis – būtent dėl šio bendradarbiavimo buvo išduoti ir įkalinti laisvės kovotojai, rezistentai“, – sako istorikas, Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų, atminimo lentų komisijos narys, lekt. dr. Marius Ėmužis, apsigynęs disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944 -1974 metais: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“.
Rašytojų sąjungos pirmininkė B.Jonuškaitė-Augustinienė: „Mūsų pozicijos niekas neklausė“
Susisiekus su Rašytojų sąjungos pirmininke Birute Jonuškaitė-Augustinienė, ji 15min teigė, jog šis klausimas – nebe naujiena: „Meras jau ne kartą sakė, kad neliks Valsiūnienei [lentos], neliks Cvirkos [paminklo], kaip žinot, jau kai kurių lentų neliko. Net nebežinau, ką čia komentuoti.“
Pasak B.Jonuškaitės-Augustinienės, Rašytojų sąjungos pozicijos šiuo atveju klausta nebuvo.
„Jokios mūsų pozicijos niekas neklausė. Kaip žinot, mes rodėm ir rodom iniciatyvą, bandydami atkreipti dėmesį, kad savivaldybė diskutuotų šitais klausimais, kad kviestųsi specialistus, bet mes į savo raštus nesulaukėm jokio atsakymo, niekas mums neskambino, nesiteiravo, nieko nederino. Savivaldybė, manau, ir nenori kalbėtis. Jie daro savo sprendimus ir tiek. Kaip jie su visuomene nenori kalbėtis, taip ir su Rašytojų ar Dailininkų sąjungom nenori kalbėtis. Ir nenori girdėti jų nuomonės“, – kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkė.
Pasiteiravus, ar, jos nuomone, atminimo lentos poetei V.Valsiūnienei nuėmimas yra klaida, B.Jonuškaitė-Augustinienė teigė: „Klaida yra tokia savivaldybės politika, kokia yra dabar vykdoma visų atminimo ženklų [klausimu] – jų nuiminėjimai vidury nakties, aš manau, tikrai yra klaida. Nes turbūt ne tokiais metodais reikia gražinti Vilnių. <...> Man atrodo, kad yra perlenkta lazda. Nepradedu tvirtinti į kurią pusę – tikrai nesivelsiu į tas diskusijas, kas kaltas, už ką ir kaip – bet miesto valdymo politika yra tikrai sovietinė, o ne europinė, kaip kad bandoma sakyti.“
B.Jonuškaitė-Augustinienė teigė, jog Rašytojų sąjunga visada kvietė ieškoti kompromisų, susėsti ir viską aptarti, o ne „priimti sprendimus už uždarų durų ar vidury nakties.“
V.Valsiūnienė agentūriniam tinklui priklausė iki mirties
V.Valsiūnienė iki sovietų okupacijos buvo mokytoja, dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos veikloje, buvo Tautininkų sąjungos narė. Po sovietų okupacijos poetė, kaip tautininkų partijos narė, sovietų buvo priskirta suimtinų asmenų kategorijai ir 1941 m. birželio 15 d. buvo suimta bei įkalinta lageryje Krasnojarsko srityje. 1942 m. V.Valsiūnienė iš lagerio buvo paleista, jos bylos tyrimas nutrauktas. Remiantis LGGRTC paviešintu archyvinių agentų registracijos žurnalu, V.Valsiūnienė tuo metu buvo užverbuota, buvo vadinama slapyvardžiu „Oras“. Paleista iš lagerio, iki 1944 metų V.Valsiūnienė dirbo mokytoja Krasnojarsko krašto mokykloje.
Grįžusi į Lietuvą, buvo priimta į Rašytojų sąjungą, dirbo Rašytojų sąjungos klubo vedėja, 1948 – 1954 m. – Rašytojų sąjungos poezijos konsultante ir vaikų literatūros sekcijos pirmininke. Remiantis MGB dokumentais, tuo metu V.Valsiūnienė užmezgė ryšius su sovietų represinių struktūrų sekamais asmenimis iš inteligentijos ir akademinės bendruomenės tarpo ir galėjo apie juos bei tuometinę jų veiklą teikti informaciją sovietų saugumui. Viena iš poetės išduotų inteligenčių – Ona Lukauskaitė (Pošienė), dalyvavusi 1946 m. pradžioje steigiant antisovietinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių tautinę tarybą“.
V.Valsiūnienės suteikta informacija prisidėjo ir prie kitų šios organizacijos narių suėmimo (iš viso suimta apie 40 su organizacija sietų žmonių). Vėliau V.Valsiūnienė buvo ir kitose agentūrinėse bylose, nukreiptose prieš katalikų dvasininkiją ir inteligentiją. V.Valsiūnienė agentūriniam tinklui priklausė iki mirties (1955 m.).