Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad nėra vienareikšmiško atsakymo, vertinant pasikeitusią žmonių psichologinę būklę. Anot gydytojos, tikrai yra tokių, kuriems pandemijos ir karantino laikotarpis tapo ramybės, buvimo su artimais žmonėmis ar mėgstamais užsiėmimais laikas.
„Neužmiršiu vienos iš mano pacienčių žodžių: „Dievo palaima man šis laikotarpis.“ Darbas iš namų, ramesnis gyvenimo tempas kai kam patiko ir tiko“, – pasakojo specialistė.
Psichologas Gediminas Navaitis taip pat antrina R.Mazaliauskienės išsakytam požiūriui ir susidariusią situaciją labiau vertina kaip naują patirtį.
„Daugelis žmonių ganėtinai lengvai prisitaiko prie saviizoliacijos ir masinio karantino sąlygų. Vieni skaito knygas, žiūri filmus arba tiesiog bendrauja tarpusavyje, kiti, galbūt, mato tai kaip puikią galimybę pabaigti seniai pradėtus darbus“, – kalbėjo G.Navaitis.
Sudėtingas laukimo periodas
Tačiau, pasak psichiatrės, yra ir tokių žmonių, kuriems karantino laikotarpis padidino stresą, jaučiamą nerimą. „Kai kurie yra linkę į nerimo reakcijas, ypač jei turėjo akivaizdžių priežasčių nerimauti, pvz. žmonės netekę darbų ar esant tokiai grėsmei, dvyliktokai, palikti visiškoje organizacinėje nežinomybėje...“– kalbėjo pašnekovė.
Anot G.Navaičio, kur kas didesnių problemų kyla tiems, kurie ne tik priversti būti saviizoliacijoje, bet dar ir yra užssikrėtę COVID-19 virusu.
„Tokius žmones banalūs paguodos žodžiai, kaip palauk savaitėlę kitą ir vėl galėsi grįžti į senas vėžes – nelabai veikia“, – pasakojo psichologas.
Specialisto teigimu, taip yra todėl, kad viruso poveikis kiekvienam gali būti labai skirtingas. Vieni užsikrėtusieji gali nejausti jokių simptomų, kitiems virusas tampa itin sunkia liga.
„Būtent dėl šios priežasties laukimo periodas psichologiškai yra daug sudėtingesnis“, – situaciją komentavo G.Navaitis.
Senoliai jaučia didesnį nerimą
„Negalima užmiršti ir vyresnio amžiaus žmonių, kurių streso lygis iš tiesų buvo (ir yra) pakankamai aukštas. Iš tiesų tai, kas dabar kiekvieną dieną pasiekia mus, tai informacija: „Atmink, kad mirsi“. Iš praktinės pusės gerai apie tai žinoti, bet kai tai kartojama kelis kartus per dieną, prasideda nerimas“, – pasakojo R.Mazaliauskienė.
Nemokamos draugystės pokalbių ir emocinės pagalbos linijos vyresnio amžiaus žmonėms „Sidabrinė linija“ įkūrėjas, verslininkas Marius Čiuželis teigia, kad senyvo amžiaus žmonės nerimą jaučia neišvengiamai stipriau.
Iš tiesų tai, kas dabar kiekvieną dieną pasiekia mus, tai informacija: „Atmink, kad mirsi“.
„Aišku, akivaizdesnė situacija dėl padidėjusio senyvo amžiaus žmonių nerimo mūsų organizacijoje jautėsi per pirmąją pandemijos bangą. Tada dar niekas nieko nežinojo nei kaip su visu tuo tvarkytis, nei kiek laiko visa tai truks“, – kalbėjo M.Čiuželis.
Augantys skambučių skaičiai
Anot pagalbos linijos įkūrėjo, pirmosios viruso bangos metu skambučių skaičius pradėjo augti dešimtimis kartų.
„Pirmaisiais pandemijos mėnesiais naujų užsiregistravusiųjų arba skambinančiųjų būdavo apie 50, o dabar skaičius per mėnesį padidėjo iki 500-600. Žmonės klausia, ką daryti? Kaip elgtis?“ – pasakojo verslininkas.
Tęsiantis pandemijai, prasidėjo ir emociniai sutrikimai, nes saviizoliacija neišvengiamai padaro psichologinės žalos.
„Pirmosios viruso bangos metu buvo daug iniciatyvų, kurios teikė pagalbą senjorams į namus. Jos tikrai padėjo kurti didelį palaikomąjį santykį. O kaip bus dabar, atėjus antrajai bangai, kai, atrodo, lyg ir prisitaikėme visi ir tiek daug nebebijome, nors susirgimų skaičiai rekordiškai auga, sunku prognozuoti“, – neaiškią situaciją komentavo įkūrėjas.
M.Čiuželis atkreipia dėmesį ir į metų kaitos ciklą. Anot verslininko, prasidėjus tamsiajam metų periodui skambučių visada padaugėdavo.
„Senoliai grįžta iš kiemų, daržų, užsidaro namuose. Todėl mūsų linija jiems tampa savotišku išsigelbėjimu, galimybe bent su kažkuo pabendrauti“, – kalbėjo pašnekovas.
Dažnai senyvo amžiaus žmonės, net ir turėdami savo vaikų ar giminaičių, nenori savo nuogąstavimais ir rūpesčiais jų apkrauti. O ir lankymo ribojimas tampa sunkiu emociniu išgyvenimu.
„Tačiau poreikis gauti informacijos, su kuo galima pasikalbėti, niekur nedingsta. Žinoma, senjorai internete jos nesusiras. Bet kokias naujienas jie įpratę gauti dažniausiai telefonu“, – savo pastebėjimais dalijosi verslininkas.
Būtent dėl šios priežasties pandemijos metu „Sidabrinė linija“ stipriai išplėtė savo paslaugas. „Šalia draugystės pokalbio ir emocinės pagalbos, atsakinėjame į įvairius, su bet kuo susijusius klausimus, tiek dėl COVID-19 pandemijos, tiek dėl karantino“, – apie pagalbą senoliams pasakojo M.Čiuželis.
Skatina suprasti vaikų emocijas
Dėl įtemptos pandeminės situacijos, labai svarbu suprasti ir vaikų emocinę būseną. Anot vaikų psichologės Almos Želvienės, šiuo metu gyvename laikmetyje, kai viskas aplink pasidarė labai nebeaišku. O tai jau savaime kelia nerimą.
„Vaikai, dažniau negu įprastai, gali jausti netekties liūdesį. Juk mes visi šiuo periodu daug ko netenkame – laisvalaikio pramogų, mėgstamų užsiėmimų, netgi kasdienės rutinos“, – kalbėjo psichologė.
Ilgiau būdami namuose, vaikai gali tapti kur kas labiau susierzinę, pikti, kažkuo nepatenkinti. „Tačiau nereikėtų pamiršti, kad visi šie jausmai yra normalūs. Tik mes, suaugusieji, kitaip juos valdome, nes per savo gyvenimą turime sukaupę nemažai patirties įvairiose kitose situacijose. Natūralu, kad vaikai tokios patirties turi mažiau, todėl labai svarbu tėveliams kalbėtis su vaikais apie tai“, – komentavo pašnekovė.
Svarbi dienos struktūra
Tačiau yra keletas rekomendacijų, ką tėvai turėtų žinoti ir prisiminti. Anot „Jaunimo linijos“ psichologės ir savanorių mokytojos Jurgitos Smiltės Jasiulionės, vaikams itin svarbi yra aiški dienos struktūra. „Ilgas ir nestruktūruotas buvimas namuose, kai pamokos pradedamos bet kokiu laiku, arba namų darbų ruošimas, išsitęsiantis per visą dienos laiką, kėlimąsis kada norisi ir t. t. didina emocinį ir psichologinį nuovargį“,– kalbėjo J.S.Jasiulionė.
Pasak jos, iš vakaro su vaiku galima aptarti, kaip atrodys rytojaus diena: kada reikės prisijungti prie nuotolinių pamokų, kiek ir kokių jų vyks, iki kada planuoja atlikti namų darbus, kada ir kaip atrodys poilsio ir laisvalaikio laikas. Veiksmų aiškumas ir pasikartojamumas vaikams visoje šioje situacijoje yra itin reikalingas.
Gyvybė ar darbas?
Vis dar pasigirsta istorijų apie virusu užsikrėtusius, tačiau slepiančius arba ignoruojančius savo ligą. Tokį elgesį G.Navaitis vadina neracionaliu.
„Konkrečiai šiuo atveju, tokie asmenys, rizikuodami savo gyvybe, tarsi bando sau ir kitiems pasakyti, kad jis turi svarbesnių darbų. Ką žmogus „laimi“ ignoruodamas ligą arba slėpdamas ją? Galbūt keletą dienų darbo arba pramogų. Sunku patikėti, kad šie dalykai tapo tokiomis didelėmis vertybėmis, skatinančiomis nekreipti dėmesio į tokį realų pavojų“, – pamąstymais dalijosi psichologas.
G.Navaitis svarsto, jeigu taip besielgiantys žmonės nors akimirkai susimąstytų, kad savo arba kito gyvybę maino į kelis šimtus eurų, galbūt situacija būtų šiek tiek kitokia. „Klausimo, kas man iš tikrųjų svarbu, žmonės sau neužduoda ir visą gyvenimą“, – kalbėjo specialistas.
Ilgalaikio streso padariniai
Stresas, kaip būsena, anot G.Navaičio, skirstomas į 3 fazes. „Pirmojoje ženkliai padidėja nerimas. Jis, žinoma, jaučiamas net ir būnant paprastoje saviizoliacijoje. Antroji pasireiškianti fazė – priešinimasis jaučiamam nerimui. Trečioji fazė, kai streso pažaboti vis tik nepavyksta, vėl atsiranda nerimas, tačiau nebėra jėgų jo suvaldyti. Tada jau prasideda psichofiziologiniai ir fiziologiniai sutrikimai, kai ilgalaikis stresas pradeda kelti rimtų sveikatos problemų“, – komentavo psichologas.
Anot R.Mazaliauskienės, kai kuriais atvejais tokia užsitęsusi būsena veda į miego sutrikimus, fizinės organizmo būklės blogėjimą (augantis arterinis kraujo spaudimas, greitesnis nuovargis ir t. t.).
Pasak G.Navaičio, norint suvaldyti nerimą, pirmiausia reikia mokėti tai padaryti. „Tačiau tam reikia didelių psichinių jėgų, sugebėjimo tinkama linkme nukreipti dėmesį ir tam tikrą elgesį. O tai priklauso tiek nuo įgimtų, tiek nuo įgytų žmogaus gebėjimų“, – kalbėjo specialistas.
Apibendrindama esamą situaciją, R.Mazaliauskienė teigia, kad susidariusi bendra visuomenės emocinė būsena yra prasta. „Nepaisant tam tikro teigiamo poveikio kai kurių asmenų psichologinei būsenai, vis tiktai dominuoja negatyvūs faktoriai ir bendra mūsų psichologinė gerovė yra blogesnė, negu būtų buvusi be pandemijos ir karantino“, – teigė gydytoja.
Anot G.Navaičio, dalis visuomenės jau yra savotiško išsekimo stadijoje.
Pasibaigus pandemijai liks nuovargis
Paini, neapibrėžta ir neaiški situacija didina gyventojų nerimą. Pasak R.Mazaliauskienės, vien jau aiški informacija apie tai, kada sunkumai bus išspręsti, pagerintų daugelio žmonių emocinę būseną.
Per daugelį metų pasaulis išgyveno daug ir įvairių pandemijų. Tačiau anksčiau ar vėliau šie virusai buvo sustabdyti, o kai kurie šiandien net laikomi visai išnykusiais. Kažkada baigsis ir COVID-19 pandemija. Kokias emocijas tai sukels visuomenei?
„Pasibaigus pandemijai, tikriausiai bus didelis nuovargis... Tikriausiai bus nemažai nusivylimo: „Viskas baigėsi, o niekas nepagerėjo...“ Bus ir nusivylimas tų, kurie liko neįvertinti, nors dėjo daug pastangų situacijai suvaldyti, pvz. medikų, policijos pareigūnų ir net kasininkų parduotuvėse“, – pamąstymais dalijosi gydytoja.
Tačiau specialistė tikisi, jog džiaugsmo ir pasidižiavimo tuo, kad susitvarkėme, – tų emocijų, kurios skatins mūsų judėjimą toliau – irgi netrūks.
