Šv. Mišios ir malda
Paskutiniąją vizito Lietuvoje dieną Šventasis Tėvas praleido Kaune ir Vilniuje. Vizito kulminacija buvo 10 val. Kauno Santakos parke aukojamos šv. Mišios, kuriose Šventąjį Tėvą sutiko nuo ankstaus ryto susirinkę žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos bei kitų šalių.
Tuoj po šv. Mišių popiežius kalbėjo „Viešpaties angelo“ maldą. Tradiciškai šią maldą Vatikano naujienų tarnyba transliuoja iš Vatikano. Šį kartą visam pasauliui ji transliuota iš Kauno.
Po šv. Mišių ir maldos popiežius Pranciškus pietaus drauge su Lietuvos vyskupais Kauno arkivyskupijos kurijoje. Iškart po pietų Šventasis Tėvas Kauno arkikatedroje bazilikoje susitiks su dvasininkais, pašvęstaisiais ir seminaristais, atvykusiais iš visų trijų Baltijos šalių.
Vakarop popiežius grįš į Vilnių ir čia melsis istorinėje Vilniaus geto teritorijoje, o tada apsilankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, kur jo lauks nuo trėmimų nukentėję Lietuvos žmonės, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai.
Skaičiuojama, kad į Kauno Santaką susirinko per 100 tūkst. žmonių, saulėtą rytą panorusių pasimelsti su popiežiumi Pranciškumi. Vizito organizatoriai BNS sakė, kad renginį nušviesti atvyko apie 200 užsienio žurnalistų, naktį dvylikoje Kauno mokyklų nakvojo 1400 piligrimų iš Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos ir Rusijos.
Šv. Mišias kartu su popiežiumi aukojo daugiau nei 800 kunigų, giedojo 260 choristų.
Pamoksle – ir apie Lietuvos istoriją
Sakydamas pamokslą popiežius Pranciškus pirmiausia atsigręžė į ką tik girdėtą Evangeliją: „Šv. Morkus dalį savo Evangelijos mokymo skiria apaštalams. Jėzus tarsi sustoja pusiaukelėje į Jeruzalę norėdamas, kad jam priklausantieji atnaujintų savąjį pasirinkimą, pilnai suprasdami, kad ši mokinystė apima ir išbandymų, ir skausmo momentus. Evangelistas pasakoja tą Jėzaus gyvenimo periodą, primindamas, kad tris kartus Jėzus pranašavo savo kančią; jie gi tuos tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti. Ką tik girdėjote antrąją iš šių trijų Jėzaus kalbų apie savo kančią.“
Jis priminė, kad krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Šventasis Tėvas vėl prisiminė skaudžią mūsų istoriją, kalbėdamas, kad praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą.
Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva gali paliudyti, kaip nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur
„Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras. Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai, ką tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva gali paliudyti, kaip nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus“, – Kaune mišių metu sakė pontifikas.
Toliau jis priminė, kad mokiniai nenorėjo Jėzaus žodžių apie skausmą ir kryžių, jie nenorėjo žinoti apie išbandymus ir kančias, nes, kaip primena šv. Morkus, jie buvo susirūpinę kitais reikalais, diskutavo, kuris iš jų yra didžiausias.
Priimti kitokį
„Broliai ir seserys, valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“. Tai sterilus ir tuščias požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas sakė, kad Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį šių kovų dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje. Ir kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda kaip Mokytojas, pašaukia juos, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką, berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti.
„Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatys į centrą? Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose Nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos ar bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais“, – apie aktualius Lietuvai dalykus – emigraciją, kitokių priėmimą į savo ratą – kalbėjo popiežius.
„Priimkite, kad Jis sutaikytų“
Pranciškaus pamoksle buvo daug minčių konkrečiai apie Lietuvą: „Ten, Vilniaus mieste, Vilnios upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį. Čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėje nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins; arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.“
Esą būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų jo žodyje, eucharistijoje, mažuosiuose. „Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa kita, kas žmogiška, nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, ir tokiu būdu jaučiame, kaip tampa mūsų savastimi džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų. Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija, norime dovanoti gyvenimą tarnystėje ir džiaugsme, ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis“, – pamokslą baigė popiežius Pranciškus.
Šv. Mišiose buvo meldžiamasi lietuvių ir lenkų kalbomis. Komunija dalinta visoje Santakoje.
Nuo 5 val. ryto
Jau nuo 5 val. ryto Santakos parke susirinkę žmonės meldėsi ir giedojo priešais Trakų Dievo Motinos paveikslą, stovintį ant scenos, skirtos popiežiui ir jo palydai. Ekrane buvo rodomas filmas apie popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje prieš 25-erius metus. Šeimos ir pavieniai asmenys dalijosi savo tikėjimo patirtimi, kalbėjo apie tai, kaip išgyvena viltį kasdienybėje.
Buvo pagerbtos popiežiaus Pranciškaus pernai palaimintuoju paskelbto Teofiliaus Matulionio relikvijos. Jos įneštos į pagrindinę sceną, kur buvo aukojamos šv. Mišios. Trakų Dievo Motinos paveikslas ir relikvijos buvo pagrindiniai šv. Mišių altorių puošiantys akcentai.
Po pal. T.Matulionio pagerbimo ir kelių liudijimų susirinkusieji meldėsi rožinį, repetavo per šv. Mišias skambėsiančias giesmes, klausėsi Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo katechezės.
Šeštadienį – kelionė po Vilnių
Popiežius Pranciškus į Lietuvą atskrido šeštadienį, jo lėktuvas nusileido apie 11.20 val. Vilniaus oro uoste, kur jį pasitiko prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Vėliau Šventasis Tėvas lankėsi prezidentūroje, tarė žodį S.Daukanto aikštėje susirinkusiems žmonėms, vėliau meldėsi Aušros vartų koplyčioje, pakeliui laiminęs susirinkusiuosius.
Tačiau jautriausias vizito momentas – kai važiuodamas papamobiliu nuo Aušros vartų Katedros aikštės link popiežius Pranciškus sustojo šalia hospiso, kurio ligoniai su lovomis, vežimėliais jo laukė lauke. Popiežius priėjo prie kiekvieno, laimino juos, bučiavo, dovanojo po rožinį. Šis sustojimas nebuvo suplanuotas, tačiau žinant pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso vadovę, seserį Michaelą Rak to buvo galima tikėtis.
Paskutinis susitikimas šeštadienį buvo su jaunimu Katedros aikštėje. Kvietimų buvo išdalinta apie 30 tūkst., žmonių susirinko ir šalia suplanuotų sektorių. Kreipdamasis į susirinkusiuosius popiežius jaunus žmones ragino pasipriešinti individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove.
„Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį, tačiau gyvenimas gražus su kitais – su šeima, su draugais“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Popiežius rado būdą ir priversti visus susirinkusiuosius nusijuokti: „Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes? Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog esame vieni, kai susiduriame su negandomis? Šventasis Alberto Hurtado sakydavo: „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma.“ Susitikimas su juo ir jo žodžiu, su Eucharistija, mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi Kauno „Žalgiris“, ar Vilniaus „Rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpatis yra su mumis.“
Po šio susitikimo Katedros aikštėje kalbinti žmonės neslėpė – popiežius juos įkvėpė ir širdyje liko ramybė bei švelnumas.
