Vis dėlto jie yra labai dėsningi, jiems nereikia ieškoti pakaitalo, dirbtinių išeičių. Pagaliau vargu ar galėtume įsivaizduoti, kad gamta kasmet virpėtų lyg epušės lapelis ir visi keistųsi, linktų nuo kiekvieno vėjo, paklustų tai šilumai, tai šalčiui. To nebus, nes čia visada viskas buvo tvarkinga.
Gyvūnai turi žiemiškus kailius, žuvys nurimusios, o paukščiai susirinko į maisto gausias vietas. Tai rodo jų žiemiškas būsenas. Jei pašals ar pasnigs, šios būsenos nesikeis, nes gamtoje svarbiausia paklusti ne temperatūroms ar kitiems laikiniems parametrams, o Saulei. Tai ji, jos švietimo laikas, ypač padėtis Žemės atžvilgiu, lemia reiškinius.
Gamtos metai turėtų būti vadinami tikraisiais, nes kiekvienas jų veiksmas, kiekviena atžyma turi labai logišką, tiesiog nenuginčijamą paaiškinimą. Jie baigiasi, kai dienos ir nakties kaita sustoja. Šiemet tai įvyks gruodžio 19-ąją. Paskui keletą dienų diena truks 7 val. 14 min., kitkas liks nakčiai. O jau pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją, pradės ilgėti – prisidurs vieną minutę.
Gamtos metų pradžia ir tenka gruodžio 25-ajai. Ji iš tikrųjų galėtų vadintis Naujaisiais metais. Tačiau gamtai visai nesvarbu, kaip mes dalijamės ar dalijame jos laiką.
Sakytum, kad gamtoje antims yra gera naujiena – vanduo ėmė virpėti visai išdžiūvusiomis upeliukų vagomis. Be to, kyla, nors ir nežymiai, ežerų vandens lygis. Taip, vandens telkinių atsigavimas visada yra kerintis.
Tačiau šiandien turime kalbėti apie dar vieną jų atgimimo galimybę. Visi žinome, kad nemažai upelių, išsaugojusių savo senus vardus, šiandien kai kam asocijuojasi ne su upeliais, bet su melioracijos grioviais. Būkime atviri – juos sunaikino neprotinga melioracija, o noras vietoj upelio matyti griovį kažkodėl neišnyksta. Tačiau taip ne visada būna. Europoje jau nemažai upeliukų atgavo savo pirmykštį vaizdą, atgimė – buvo renatūralizuoti.
Daug ką gamtoje mes galime nuveikti naudingo, ir ne tik zyliukes palesindami. Štai prieš keletą dienų laukuose stebėjau kurapkų pulkelį. Atrodo, labai tinkami orai, lesalo iki valios, bet, kiek akys mato, – želmenys, nušienautos pievos. Tad, jei pasisuks vištvanagis, kurapkoms bus sunku nuo jo apsisaugoti.
Štai jei lauko pakraštyje būtų poros metrų pločio eglučių guotas, krūmai su vaisiais ir uogomis, tada kas kita. Laukuose labai svarbu sodinti spygliuočius: eglutes, kadagius, pušeles, kurie sulaiko vėjus, nes tokia užuovėja būna visus metus.
O ką kėkštas sako? Be jo gamtoje dabar niekas nevyksta. Jeigu eisite girion, jus kėkštas tikrai pastebės ir apie tai perspės kitus girios gyventojus. Dabar, kai orai tokie, ne taip paprasta išbūti namuose, tad keliaudami galite sutikti ne tik kėkštą.
