„Nusileidi į rūsį ir gali pačiupinėti karstų rankenas. Projekte parašyta, kad įeisi į fojė ir po stiklinėmis grindimis pamatysi buvusios bažnyčios pamatus... Betrūksta, kad dar eksponuotų karstų fragmentus, garsiojo sukilėlio Kalkenšteino pirštikaulį ar apatinį žandikaulį. Tada nusileidi į rūsį ir savo protėvių urnas gali susidėti, ar ne?“ – žurnalistei Rasai Kalinauskaitei pasakojo Naglis Puteikis, paminklosaugininkas visuomenininkas, nemenkai prisidėjęs prie kapinių apartamentų garsinimo.
Apartamentai dabar stovi užkaltais langais, nes norinčiųjų tokios kasdienės egzotikos kol kas neatsirado. Galimiems gyventojams galbūt entuziazmo nekelia ir tai, kad naujieji statytojai savo kūrinį užgriozdė ant visai Klaipėdai svarbios vietos. Juk Šv. Jono bažnyčioje ir jos šventoriuje buvo laidojami kraštą kūrę žmonės. Mūsų žiniomis, statytojai ir archeologai turėjo informacijos, koks žmogus ir kur buvo palaidotas, tačiau, perlaidojant palaikus kažkur toli už miesto, jie jau guls į žemę bevardžiuose kapuose.
Kapinės? Kapinių nebėra...
Dainius Elertas, palydėjęs žurnalistus į statybvietę, neslėpė, kad yra „suinteresuotas asmuo“. Statytojai iškasė ir jo protėvių kapus. D.Elertas šaukiasi savotiško keršto tiems, kurie čia statė ir projektavo: „Man norėtųsi įsivaizduoti, kad ant jų kapų kyla tokie statiniai.“ Jaunas vyras neabejoja, kad kapinių užstatytojai turėjo vienintelę paskatą – pinigus.
Kunigas Romas Lechavičius ir praėjus daugeliui mėnesių statybos pradžią prisimena su nuostabos ašara balse: „Gal aš labai jautrus, gal perdėtai jautrus, bet kai gręžė tuos kuolus į žemę – pamatinius strypus su tokia didele mašina, tai atrodė, kad gręžiasi į gyvą mėsą.“
Gal aš labai jautrus, gal perdėtai jautrus, bet kai gręžė tuos kuolus į žemę – pamatinius strypus su tokia didele mašina, tai atrodė, kad gręžiasi į gyvą mėsą, – teigė kunigas Romas Lechavičius.
Tėvas Romas iš tiesų – pernelyg jautrus. Mėsos ten jau nebuvo. Statybvietė buvo nusėta kaulais. „Mmm... Tai yra skaudoka. Prie tų (bažnyčios) pamatų dažniausiai buvo laidojami ypatingi žmonės: dvasininkai, vyskupai, nusipelnę žmonės, bažnyčių fundatoriai, miesto valdininkai, amatininkai, kurie yra kaip nors ypatingai nusipelnę miestui.“
Projektą įgyvendinančioje bendrovėje dėl tų 172 iškastų velionių nedaroma problemos. „Rasta, rasta. Neneigsiu šito“, – sakė Vilius Skukauskas, statybos darbams vadovaujantis UAB „Invalda Construction Management“ projekto vadovas, ir praneša gerąją žinią: „Bet jų nebėra. Archeologai iškasė. Ir mes nestatom ant kapų... Buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kasinėjimai – yra viskas, visa teritorija yra perkasta.“
„Išvalyta?“ – klausiame. „Aš nesakau, kad išvalyta. Atlikti tyrimai“, – aiškina žmogus. Jis teigia, kad tikrai nestatytų veikiančiose kapinėse...
Formaliai V.Skukauskas teisus, nes po jo žodžiais ir projektu pasirašo miesto paveldotvarkininkai. Tai jie, skindami kelią apartamentų ant kapinių statybai, pasitelkė žodžių žaismą. „Čia ne kapvietės. Čia yra užlaidojimai“, – aiškina paveldotvarkos valdininkė. Kodėl jai prireikė šitų nesąmonių - kapines vadinti „užlaidojimais“? Ogi todėl, kad ant kapų Lietuvoje statyti kol kas draudžiama įstatymais. O žodžio „užlaidojimas“ įstatymas nežino, todėl netgi Klaipėdos prokurorams projektas neužkliuvo.
Tiesa, spėliojama, ar neužkliuvo dėl žodžių žaismo, ar dėl to, kad kai kurie įtakingi uostamiesčio teisėsaugininkai patys yra sulipę su abejotino teisėtumo nekilnojamojo turto projektais.
„Klaipėdos prokuratūra tyrė visą mėnesį – gavom atsakymą, kad nėra nusikaltimo sudėties – statybos galimos. Aš nesuprantu, kaip suprasti tuos įstatymus? Kaip kas nori, taip tas supranta“, – Dionizas Varkalis, paveldosaugininkas visuomenininkas, pasakoja, kaip iš miesto visuomenininkų buvo atimta paskutinė viltis apginti Šv. Jono bažnyčią ir kraštą kūrusių žmonių pomirtinę ramybę.
Šviesuomenei – masinis kapas
Archeologas Gintautas Zabiela pasakojo, kad velionius jis su kolegomis išėmė iš kapo duobių ir išvežė į Vilnių – antropologams, kurie dabar dienos šviesos nemato per įvairių prašmatnių statybų vietoje rastus žmonių kaulus.
G.Zabiela giriasi radęs kaulų daugiau, nei oficialiai skelbta. „Šį kartą identifikavom 182 kapus archeologiškai“, – sakė jis. Mūsų žiniomis, kapvietėse buvo rasta daug unikalių juvelyrinių dirbinių, apie kuriuos archeologai primygtinai tyli.
Sabina Simonavičiūtė, Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja, apie velionių tolesnį likimą dar nežino. „Jie bus perlaidojami... dabar galvoju... Joniškėse kapinės yra. Taip, Birute, ar ne?“, – šaukiasi pagalbos S.Simonavičiūtė. „Tai iš esmės taip išeina, kad ant kapinių galima statyt?“ – pasitiksliname. Nužiūrėjusi Rasą kaip nelabai supratingą padarą, paveldotvarkininkė aiškino dar kartą: "Tai ant kapinių nestato. Bažnyčios vietoj ant pamatų stato.“ Palengvėjo?
G.Zabiela stengiasi būti arčiau tiesos. „Bažnyčia su palaidojimais“, – sako jis, bet kai supranta, kad neįtikino, pratrūksta: „Na, tai jeigu mes kiekvieną kapą laikysim kapinėm - tai šitą... Kapinės yra speciali vietą, didelis žemės plotas, kur kiekvienas gali pasilaidoti, jeigu jis priklauso konfesijai, jeigu tai yra konfesinės kapinės. Ten gali stovėt bažnyčia, koplyčia...“
Nors ir komiškai skamba šie išvedžiojimai, miesto valdžiai jų užtenka. Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ne itin domisi, kur bus perlaidoti statybų bumui sutrukdę žmonės.
„Mano turimomis žiniomis, jie turėtų būti perkelti į dabartinį mūsų skulptūrų parką, į senąsias kapines. Bet tai yra tik preliminarus sprendimas.“ Ar ten bus masinė kapvietė? „Aš jų neskaičiavau“, – teigia meras ir nelabai tvirtai sako, kad masinės kapvietės nebus. Tačiau kas tada bus, jei savivaldybės paveldosaugininkai neigia žinoję, kas ir kur buvo palaidotas Šv. Jono pasieniuose?
„Ten dabar nieko nėra. Šiuo metu (statyba) sustojo, užkaltais gražiai langais šitas pastatas, tolesnis jo likimas visiškai neaiškus“, – pasakoja meras. Jis nenori girdėti ir garsių miesto žmonių pavardžių, kurių ramybė buvo sudrumsta Klaipėdos savivaldybei neprieštaraujant. „Gal jūs turit daugiau informacijos už mane. Nebuvo progos pasidomėt“, – nekaltai mirksi miesto vadovas.
Trintuku prieš istoriją
N.Puteikis aiškina, kad vien žodžių žaismo kapinių apartamentų statybai neužteko. Iš statybos aikštelės buvo valomi ne tik kaulai. Dar reikėjo ir trintuko, nes specialiajame Klaipėdos plane toje vietoje pagal visas taisykles pažymėtos... kapinės.
„O kas su trintuku mėgino ištrinti tas kapinių ribas, tuos jų spalvotus žymėjimus?“, – klausiame N.Puteikio. „Su trintuku? Na, gal su skalpeliu, aš nežinau. Tai – masinis reiškinys. Trintukas ir skalpelis yra pagrindiniai viešojo turto užgrobimo įrankiai Klaipėdoje jau kokie 8 metai“, – nuo apibendrinimo pradeda pašnekovas.
Jis pasakoja, kad panašiai galėjo nutikti ir su tais nelemtais apartamentais. „Na, o kaip paaiškint?.. Nuėjus į savivaldybę ir paprašius: „Prašau padėkit man ant stalo senamiesčio planą, sklypų išplanavimo projektą.“ Jie padės tos vietos juodai baltą kopiją, kad nesimatytų, jog ten – kapinės. Nes jeigu padėtų spalvotą kopiją, iš karto yra kita spalva ir kitoks žymėjimas. Planuose kapinių teritorijos užbrūkšniuojamos įstrižais žaliais dryžiais. O jie rodo, esą popierius toj vietoj susidėvėjęs... tai aš ir klausiu: trintuku susidėvėjo ar skalpeliu?“ – pasakoja savo nuotykius paveldosaugininkas visuomenininkas.
Jo valdiška kolegė, deja, negali būti tokia užtikrinta. Kai LNK „Paskutinės instancijos“ žurnalistė paprašo pateikti minėtojo plano spalvotą originalą ir mes pamatome, kad jame statybvietės vietoje pažymėtos kapinės, ponia sutrinka: „Bet čia nnn, chechm, tyrimų neatlikta, negalim. Na, jūs man įrodinėjat kapines, aš negaliu sakyt, aš sakau, ką atrado po šitais pamatais. Bažnyčios.“
O kaip tada galėjo leisti statyti ant kapinių, jeigu atrado, kad jos yra? „Kaip statyti... Tai viskas yra... che, kaip, kaip dabar pasakyti. Archeologiją padarė... na, viskas yra... perkelta... Yra dabar kitur perlaidoti, perlaidojami šitie... palaikai,“ – nerišliai pina valdininkė.
Kunigas R.Lechavičius neatsistebi gyvųjų drąsa trikdyti mirusiųjų ramybę: „Toje vietoje buvo XII-XIV a. bažnyčia, palaidoti žmonės, ir tegul ilsisi ramybėje. Tegul laukia prisikėlimo.“
Ar tiesa, kad apartamentų statytojai planavo pirmame aukšte įsteigti restoraną? „Šiais laikais viskas galima. Tikrai nenustebčiau, jeigu atsirastų kas nors tokio, nes šiais laikais žmogaus vertybių struktūra yra sunaikinta ir naikinama iki paskutiniųjų“, – taria kunigas ir priduria: „Net gulage, Sibire, kur yra kapinės – jos neprižiūrimos, bet ir neužstatomos.“
