Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria. Tokius žodžius išgirsta jaunieji prie altoriaus. Pasibučiuoja ir toliau laimingai gyvena. Arba ne. Pusė jų po kelių mėnesių, metų ar net dešimtmečių išsiskiria.
Tuomet sužino, kad civilinė santuoka nutrūksta palyginti lengvai, o bažnytinė išvis nenutrūksta.
Ją galima tik paskelbti negaliojančia nuo pat jos sudarymo. Tai gali padaryti ne Dievas, o bažnytinis teismas.
Ko negali išskirti žmogus, tą išskiria Bažnyčia, o tiksliau bažnytinis tribunolas. Jis santuoką paskelbia negaliojančia nuo pat to atsiradimo pradžios, nes nutraukti Dievo sąjungą – neįmanoma. Tik paneigti.
Prieš porą metų santuokos paskelbimas negaliojančia buvo daug sudėtingesnis. Dabar tvarka kiek pasikeitė. Pliusas – nebereikia Vatikano įsikišimo, pakanka ir vyskupijos. Minusas – bažnytiniai teismai primena raganų medžioklę. Belieka tik ką nors Dievo vardu sudeginti ant laužo.
Jei nepaneigsi – teismas tikės melu
Gegužės pabaigoje moteris gavo šaukimą į teismą. Jame rašoma, kad ji turi atvykti į teismo posėdį, kuris vyks birželio 7 dieną. Su savimi turėti asmens dokumentą ir šaukimo lapelį.
Teksto pabaigoje parašyta, kad atvykimas yra privalomas. Dokumento apačioje smulkiomis raidėmis ši mintis pakartojama, kad pagal 1557 KTK kanoną moteris turi atvykti į teismą arba raštiškai pranešti apie neatvykimo priežastį.
Dar prieš šaukimą į bažnytinį teismą moteris gavo ir ilgą ieškinį, kuriame apie save daug sužinojo. Daug dalykų buvo apversta aukštyn kojomis, daug melo ir interpretacijų.
Moteris nenori neigti skaudžiai žeidžiančių kaltinimų, nes netiki, kad Dievui galėtų tai rūpėti.
Kai kas, žinoma, tiesa. Juk ieškinį dėliojo buvęs vyras, pažįstantis ją daugybę metų.
Ieškinį lydėjo oficialus bažnytinio teismo pranešimas su keliomis gramatinėmis klaidomis, kuriame moteris vadinta atsakove, o jos buvęs vyras – ieškovu.
Pirma mintis – ateiti į bažnytinio teismo posėdį ir visiems drėbti tiesą į akis – lai žino, kas čia iš tiesų pabaisa ir kad šiame posėdyje Dievas, turbūt, nedalyvauja!
Tačiau vėliau moteris suprato, kad nenori žaisti šio žaidimo, kurio taisyklių nesupranta ir nė nemano į tai gilintis. Taip pat ji nenori neigti skaudžiai žeidžiančių melagingų kaltinimų, nes netiki, kad Dievui galėtų tai rūpėti.
Dar šmėstelėjo klausimas – gal čia kokia draugų provokacija? Paskambino nurodytu numeriu. Atsiliepė bažnytinio teismo oficiolas. Ramino moterį, kad neleis jos juodinti teisme – tegul tik atvyksta į posėdį.
O kas bus, jei neatvyks? Oficiolas paaiškino, kad tokiais atvejais santuoka dažniausiai paskelbiama negaliojančia, vadovaujantis ieškovo prašymu ir jo parodymais. Nėra paneigimo – tenka patikėti melu.
Vyras buvusią šeimą pavertė „bomžais“
Jei trumpai – du žmonės nutraukė civilinę santuoką 2014 metais, o dabar vyras nori nutraukti ir bažnytinę. Susipažino jie dar 1994-aisiais, kai jai tebuvo 16 metų. Jis – jau pilnametis.
2007-aisiais, jau kone dešimtmetį civilinėje santuokoje gyvenančiai porai gimė vaikas. Santykiai pašlijo dar prieš pradedant lauktis.
Moteris teigia nebegalėjusi būti su savo vyru jokiais būdais. Kad ir kaip nesiklostė santykiai, po metų vyras prikalbėjo moterį priimti bažnytinę santuoką – gal viskas susitvarkys?
Nenorėjo vaikų, nebendravo su vyro artimaisiais, vertė vyrą tuoktis, buvo neištikima.
Niekas nesusitvarkė. Pora į krūvą nesuėjo ir kartu nebegyveno. Civilinė santuoka nutraukta tik 2014 metais, kai santuoka moteriai pradėjo trukdyti rūpintis vaiku. Vaikas negaudavo jokių kompensacijų – juk tėvas gerai uždirba.
Be to, nuėjusi balsuoti ji sužinojo, kad su vaiku yra benamiai – buvęs vyras juos išregistravo iš jam priklausančio būsto – kažkam išnuomojo. Dažniausiai civilinės teisės praktikoje per skyrybas bendras būstas lieka tam, kas apsiima auginti vaikus, tačiau moteris sutiko su visomis jai nepalankiomis sąlygomis – kad tik greičiau viskas baigtųsi.
Dabar vyras užsimanė nutraukti bažnytinę santuoką. Moteris – nieko prieš – lai tuokiasi su išrinktąja dora katalike ir laimingai gyvena. Bet kai gavo į rankas ieškinį, liko šokiruota.
Šiame rašte ji kaltinama ir baisiais dalykais: nenorėjo vaikų, nebendravo su vyro artimaisiais, vertė vyrą tuoktis, buvo neištikima. Be to – nepraktikavo katalikybės! „Jei aš tokia išgama ir ragana, kaip jis tiek ilgai to nematė“, – klausia nustebusi moteris.
Žymė – „netinkama santuokai“
Buvęs vyras sako – neik į teismą, čia tik formalumas, išskirs ir bus ramybė. Oficiolas moteriai išdėstė kelias versijas: jeigu neina, tuomet teismas greičiausiai patikės vyro žodžiais, santuoka bus pripažinta negaliojančia, o prie jos pavardės bus padėta varnelė – „netinkama santuokai“.
Santuoka bus pripažinta negaliojančia, o prie jos pavardės bus padėta varnelė – „netinkama santuokai“.
Dar patikslino, kad tą varnelę galės nuimti tik vyskupas, tiesiogiai su moterimi susipažinęs ir įsitikinęs, kad ji nėra antžmogis.
Antras variantas – jei moteris ateina į teismą ir atsiveda savo liudininkus, teismas tikrai turėtų būti nešališkas ir teisingas.
Tačiau tikėtinas rezultatas – santuoka toliau galios, nes, kad ir kaip tie žmonės nesutaria, negyvena kartu, nesudera visomis prasmėmis nutraukti jos nėra rimto pagrindo.
Rimta priežastis būtų, jei pora susituokė ne savo valia, būdami nebrandūs. Būtų sunku tuo patikėti, kai vestuvės įvyko po aštuonerių kartu praleistų metų. Galbūt tik vienas kabliukas – tuokėsi, nes naiviai galvojo, kad santuoka pagerins santykius.
Moteris skaito savo gyvenimo „ieškinį“ – kiekvieną sakinį iš eilės ir braukia markeriu, kur parašyta neteisybė, kur tik dalis tiesos.
Apderk žmogų ir vėl tuokis
„Taip, susipažinome diskotekoje, tačiau ne 1998-aisiais. Kur dingo dar ketveri metai? Rašo, kad jam nerimą kėlė, jog dar prieš santuoką bandžiau žudytis. Jo nė horizonte nebuvo, kai aš tai dariau. Tai buvo mano didžiulės šeimyninės bėdos“, – komentavo moteris.
Aš taip „nenorėjau“ to vaiko, kad maitinau krūtimi beveik iki ketverių metų?
„Kai sužinojau, jog laukiuosi, labai sunerimau. Tai natūralu. Rašo – nenorėjo gimdyti, o siekti gyvenime karjeros, visada išlikti graži. Tai kas vaiką pagimdė? Kas jį augina? Aš taip „nenorėjau“ to vaiko, kad maitinau krūtimi beveik iki ketverių metų? O tuoktis bažnyčioje buvo jo, o ne mano noras“, – toliau žėrė savo poziciją moteris.
Atrėmė kaltinimus, jog nebendravo su vyro gimine: „Jis pats su tėvu nebendravo. Su jo mama visada labai draugiškos buvome – iki paskutinės akimirkos. Rašo, kad nedalyvavau laidotuvėse. Juk su vaiku buvau – abu atėjome atsisveikinti prie pašarvoto karsto.“
Neištikimybė? „O kur neištikimybės riba? Aš su niekuo vienoje lovoje negulėjau. O jį esu pričiupusi – tiesa, ne lovoje, bučiavosi savo mašinoje. Taip, tai aš pasiūliau skirtis, bet nesidrabsčiau purvais. Nesutariame – skirkimės.“
Bažnytiniai faktai ir pozicija
Oficialiai skelbiama, kad Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, nes – ką Dievas Santuokos sakramentu sujungė, niekas žemėje negali išskirti. Tarp daugybės vardijamų svarbių priežasčių vieno iš sutuoktinių juodinimas nėra akcentuojamas, tačiau kažkodėl bylose jis egzistuoja.
Santuoka gali būti negaliojanti dėl absoliučios impotencijos, buvusios dar prieš santuoką
Taip pat yra amžiaus ribos – negalioja santuokos, sudarytos jaunesnio kaip šešiolikos metų vyro ir jaunesnės kaip keturiolika metų moters.
Santuoka gali būti negaliojanti dėl absoliučios impotencijos, buvusios dar prieš santuoką, tačiau nevaisingumas, priešingai negu impotencija, santuokos neardo ir negali būti pagrindas skelbti santuoką negaliojančia.
Negalioja santuoka su nekrikštytu asmeniu, bet vyskupas gali suteikti šiuo atveju leidimą. Sudarytos bažnytinės santuokos nutraukti neįmanoma.
Kunigas Algirdas Toliatas, nors ir nebūdamas šių reikalų specialistas, akcentavo – santuokos paskelbimas negaliojančia negali būti lydimas vieno iš sutuoktinių niekinimu.
