Tai 15min turinio rinkodaros vadovė Jūratė Juršienė, verslo redaktorė Jurgita Šimelevičienė, pramogų redaktorė Elena Varnauskaitė, fotoskyriaus vadovas Valdas Kopūstas, aktualijų žurnalistė Violeta Karaliūnaitė, garso studijos projektų vadovas Aivaras Žydelis.
„Nepriklausomybė buvo dar labai trapi, kaip kūdikis. Kaip ir mano sūnus, kuriam tuo metu tebuvo metai ir keli mėnesiai, – pasakoja Jūratė Juršienė, kuriai tuo metu buvo 21-eri. – Kilus įtampai, mes su vyru pasikeisdami važiavom budėti prie Spaudos rūmų. Pasiimdavau karštos arbatos, kavos, sumuštinių, nes žmonės atvažiuodavo autobusais iš visos Lietuvos… Paryčiui, kiokią 4 valandą, pėsčia grįždavau namo iš Spaudos rūmų į Baltupius, autobusai nevažiavo.
Tą vakarą ruošėmės pabūti ilgiau, todėl paprašėme vyro mamos, kad pabūtų su vaiku, atvažiavo mano kurso draugė iš Kėdainių, ir visi kartu išvažiavome. Iš tiesų vykome prie Televizijos bokšto, bet troleibuse per radiją pranešė, kad žmonės laukiami prie LRT Konarskio gatvėje, kur jų trūko. Peršokome iš vieno troleibuso į kitą ir patraukėm į kitą pusę. Stovėjom arti LRT pastato, pasigirdo balsas, kad reikia vyrų saugoti TV studiją. Jau važiavo tankai. Mano vyras kartu su kitais įbėgo į pastatą link studijos, kur Eglė Bučelytė skaitė žinias. Pasigirdo šaudymai…”
Visą Jūratės pasakojimą galite pamatyti čia:
„Nutrūksta TV transliacija, mano tėvai atsistoja, apsirengia ir išeina. Tie prisiminaimai kaip iš siaubo nakties – mes visos trys klūpome lovoje ant kelių ir meldžiamės, – pasakoja Jurgita Šimelevičienė, kuri, tuomet 6-metė, buvo likusi namie su vyresne sesute ir močiute. – Dabar, po daugelio metų, pati turėdama vaikų, suprantu, ką tuo metu reiškė visiems lietuviams atsistoti ir palikti mažus vaikus namie... Mama pasakojo, kad tąnakt V. Landsbergis kreipėsi į minią, kad jei joje yra abu vaikų tėvai, vienas tegul grįžta pas vaikus, kad neliktų našlaičiai...“
„Su mama atvykome specialiu autobusu iš Kupiškio iki LRT pastato. Laužai, dainos, žmonės buriuojasi, mama dar pažįstamų pradėjo ieškot. Galvoju – kaip čia iki ryto reiks išbūt? Staiga prasidėjo sunkiosios technikos judėjimas, lyg pravažiavo, ir tada šaudymai. Nesupratom, kad čia į žmones šaudo, virš galvų. Ir tada sunkieji pabūklai, kurtinantis trenksmas, blaškymasis... Matėm, kaip sužeistuosius veda, neša į greitąsias... Tada žiūrim – priartėja tankas prie mūsų autobuso, suka vamzdį ir sustoja ties mumis...“ – prisimena Valdas Kopūstas. Jam tada buvo 12.
„Kaip tik tą sausio 13-tą mes su drauge ir jos broliu turėjom važiuoti į koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Suprantama, jokio koncerto nebuvo. Tuose pačiuose rūmuose netrukus buvo pašarvoti visi žuvusieji. Tada pagalvojau – o ką galiu padayti aš? Nusprendžiau rinkti pinigus laisvam Lietuvos radijui. Kartu su klasiokais surinkome 33 rublius”, – prisimena aktualijų žurnalistė Violeta Grigaliūnaitė, kuriai tada buvo 13. Šiandien Violeta gyvena vieno iš Sausio 13-osios žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus – vardu pavadintoje gatvėje.
15min pramogų redaktorė Elena Varnauskaitė gimė praėjus pusmečiui po lemtingojo sausio. Jos tėtis dėkoja likimui, kad tąnakt neprarado savo brangiausių moterų. „Ar tankas šovė, ar kulkos, ir dėl didelio sprogimo dužo langas ir visos šukės pažiro ant prie jo stovėjusios mano mamos ir jos draugės. Vėliau, apžiūrėjus namo sieną, paaiškėjo, kad tai nebuvo tušti šoviniai“, – pasakoja Elena.
15min garso studijos projektų vadovas Aivaras Žydelis, kuriam tuomet buvo 6-eri, iki šiol prisimena nerimą tėvų veiduose: „Kambaryje, kur buvo televizorius, išgirdau kažkokį šurmulį. Žinių pranešėja ekrane kalba, o tevų veide – nerimas. Tėtis šoko, kad važiuoja, o mama prašo – pagalvok apie vaikus… Supratau, kad vyksta kažkas labai labai rimto…”
