Žydai ir Lietuva
Žydai Lietuvoje nuo seno (bent 500 metų) turėjo savo kvartalus, kūrė meną, buvo žymūs mokslininkai, prekeiviai, bankininkai. Vilnius visame pasaulyje tarp žydų žinomas kaip Šiaurės Jeruzalė. Kodėl? Vienas garsiausių pasaulyje visų laikų kabalos (slaptojo mokslo, kuris populiarus ir tarp tokių garsenybių kaip Madonna, Britney Spears, Alanis, Morisette ir kt.) mokytojų – Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas (1720-1797), viso pasaulio religingų žydų autoritetas, parašęs nemažai kabalistinių knygų.
Neapykanta žydams pastebima XX a. pradžioje, ji greičiausiai atėjo per verstines knygeles iš lenkų kalbos. Iš ten – ir pasakėlės apie tai, kaip žydai gaudo krikščionių vaikus, geria jų kraują, iš jų kepa macus.
Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės. Antisemitizmas – sudedamoji nacių ideologijos dalis. Žydai buvo naikinami visuose regionuose. Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.
Jau nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir SS pareigūnų pradėta formuoti specialiosios paskirties grupes (Einsatzgruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo užfrontėje pretekstu žudyti SSRS teritorijoje komunistus, partizanus, žydus, čigonus, psichikos ligonius. 1941 m. birželio 25 m. naktį surengtas pirmasis žydų pogromas – Vilniaus Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų (apie tai įtaigiai pasakojama filme „Vilniaus getas“).
Vilniaus getas likviduotas tik 1943 m. rudenį, likę gyvi jo kaliniai išvežti į Maidaneko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos pradžioje Kauno gete Vilijampolėje dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likviduojant getą; kiti išvežti į Štuthofą arba Dachau.
Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7% visų šalies gyventojų. Iš jų liko gyvi – pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose 20 tūkst. Taigi buvo sunaikinta beveik 200 tūkst., arba 90 % visų Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.
Pasak rašytojo Jono Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį“. Antisemitinę psichozę kurstė ir kai kurios lietuvių politinės jėgos. Deja, kaip ir kituose kraštuose, atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Apie vieną jų – snaiperį Bruno Sutkų – neseniai lietuvių kalba netgi išleista knyga, kurioje jis vaizduojamas kaip didvyris.
Ir dabar Lietuvoje klesti antisemitizmą išpažįstančios grupuotės, nevengiančios išpuolių prieš žydus, taip pat kitų rasių, tautybių žmones.
Deja, kai kurie jų save vadina baltais, iš etimologinio fakto padarydami mitologiją. Neva lietuviai ir latviai – draugai, o štai žydai – priešai.
Apie baltus ir prūsus
O juk vakar, pirmadienį, buvo Baltų vienybės diena. Nėra tos vienybės, nors iš visų baltų genčių išliko tik dvi – lietuviai ir latviai. Manoma, kad baltų istorija siekia 4000 metų. Žinomiausios baltų gentys (beje, baltų pavadinimą, siedamas jį su Baltijos jūra, 1845 m. pasiūlė žydų tautybės mokslininkas Georgas Nesselmannas, 1811-1881) – kuršiai, sėliai, žemaičiai, lietuviai, aukštaičiai, žemgaliai.
Žinoma, nepamirškime ir Vakarų baltų – prūsų (jų gentys - bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai – gyveno į Vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, jų teritorija rėmėsi į Vyslos krantą).
Lietuvių ir aukštaičių pietiniai kaimynai buvo jotvingiai (sūduviai). Karingumu jie neatsiliko nuo žemaičių.
Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Tai viena didžiausių baltų genčių. Jie vėliau sudarė pagrindą latvių tautai susiformuoti. Jie kariavo su finougrų gentimis šiaurėje, nuo VII a. – su rytiniais kaimynais slavais.
Rytų baltų gentys gyveno erdviuose Rytų Europos plotuose, net iki dabartinės Maskvos, galiausiai jas nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų traukėsi į Vakarus, stumdami ir lietuvių gentis. Iki šiol jų palikuonys gyvena Baltarusijoje (yra net tokios folkloro grupės kaip „Stary Olsa“, kurios dainuoja dainas, skirtas Vytautui, domisi Lietuvos senove).
Žymiausias šių dienų prūsistas Letas Palmaitis, lietuviškosios prūsistikos pradininko Vytauto Mažiulio mokinys šio komentaro autoriui yra teigęs, jog „susidomėjimas prūsų kalba Lietuvoje labai menkas“. Pasak L.Palmaičio, „susidarė tvirti stereotipai, kad prūsai – vos ne lietuvių protėviai, kad „Prūsija“ – Lietuvos žemė ir t.t. Visi bandymai padėti naujiems buvusios Rytu Prūsijos gyventojams, ieškantiems ryšio su žeme, atgaivinti kalbą ir istorines etnikos (įskaitant ir vokiską laikotarpi, nes baltiškumo elementai buvo išlikę) pamatus Lietuvoje nesuprantami, nes tai susiję su darbu „lenkams“ ir „rusams“.
Daugelis net netiki, kad Karaliaučiuje esama žmonių, norinčių save identifikuoti su prūsais. Tai niekam neįdomu, jei neįvestas tradicinis momentas: „grąžinti“ Karaliaučiaus sritį Lietuvai. Kad ta sritis nėra visa „Prusija“, bet tik koks trečdalis, mūsuose niekas nenori žinoti, panašiai, kaip ir daugelis rusakalbių Kaliningrade (jiems „Prūsija“ ir yra jų apšikta Kaliningradskaja oblast).
Įsitikinau, kad tikras kalbos ir etnikos gaivinimas įmanomas tik tikroje prūsų žemėje. Turime stabilų susidomėjimą, žmones, jau kalbančius prūsiškai, kalba pamažu pasidaro natūralia bendravimo priemone tarp naujaprūsių, kurių gimtoji kalba – lenku ir rusu“.
L.Palmaičio nuomone, reikia plėsti jau susidarančius naujaprūsių centrus. „Žinoma, tautos nesukursi, bet etninę grupę - taip. Lietuvoje, be manęs, prūsiškai gali kalbėti dar tik pora žmonių. Žinoma, besidominčių daugiau, bet jie ateina ir išeina be jokio rezultato. Čia nėra tikro poreikio tokiam darbui. Lietuva pakankama pati sau. Tai normalu ir gera. Kad lietuviai nenori suprasti, kam reikia gaivinti svetima etnosą, irgi natūralu. Kad norės, jei tas etnosas bus paskelbtas lietuvišku – irgi natūralu“.
Kaip matome, sunku kalbėti apie baltų vienybę. Sakoma, jog žydas žydui padeda. O ar taip galime pasakyti apie lietuvius? Lietuvoje beveik niekas nesidomi artimiausiais kaimynais, latviais. Čia beveik nėra kur mokytis latvių kalbos.
Visa tai – dvasinė emigracija, gręsianti tautos išnykimu.
