Jos kambarys šviesus, jaukus, ant spintelės padėtas ilsisi radijo aparatas, puodelis, laikrodukas. Ji mėgsta Pauliaus Širvio poeziją, o iš žurnalų dažniausiai skaito „Žmones“. Vandutės gyvenimas nelengvas, nuo 1974 metų nebegali vaikščioti. Gimė Daugeliškėse, Ignalinos rajone.
Pirmiausia su ja mus ir supažindino Teresa Svirkovičienė, Dūkšto senelių ir neįgaliųjų globos namų direktorė. Į šiuos namus atvykome, kai „Universiteto žurnalisto“ redaktorius pasiūlė apsilankyti Dūkšto miestelyje ir pasirinkus skirtingas temas apie jį parašyti. Mes su Aušra pasirinkome senelių ir neįgaliųjų globos namus.
Su šių globos namų direktore susitikome prie vietinės parduotuvės ir pėsčiomis patraukėme į buvusio vaikų darželio pastate įkurtus senelių ir neįgaliųjų globos namus. Pastatas iš išorės renovuotas, tačiau vidus vis dar primena vaikų darželį: vaikiški piešiniai ant sienų, pats kambarių išdėstymas kaip darželyje. Užlipome į antrą aukštą ir ten užmezgėme pažintį su šių namų gyventojais.
Nuo karinių malūnsparnių iki troleibusų
Vanda septintoje klasėje savarankiškai išvyko mokytis į Kauną ir ten baigė vienuolika klasių. Dar mokydamasi įsidarbino kariniame dalinyje, malūnsparnių skyriuje. Plaudavo ardomų malūnsparnių dalis, tekdavo lįsti į malūnsparnio uodegą ir viską iššveisti.
Baigusi mokyklą moteris norėjo tapti medicinos sesele, tačiau tėvai neišgalėjo dukterį leisti į medicinos mokslus, todėl Vandutė baigė pusmetį trunkančius troleibusų vairuotojos kursus.
Vairuoti troleibusą – nepaprastai sunkus darbas. Moteris turėdavo šaltą žiemos rytą lįsti po troleibusu ant nugaros, beveik iki vidurio, kad nuvalytų įrenginį, atidarinėjantį duris. Darbo valandos ilgos, kaip pati Vandutė mums sakė, „per naktį miegoti 4–5 valandas jau būdavo prabanga“.
Darbe pasitaikydavo visko: tekdavo ir girtus keleivius troleibusų plovykloje su stipria vandens srove „išplauti“, ir dirbti naktį, nusnūdus vos penkiolika minučių.
Tačiau darbas būdavo toks įtemptas, kad net negalėjo būti minties apie miegą. Alinantis darbas, įtampa, nesutarimai su vyru tikriausiai ir iššaukė ligą, kuri atėmė kojas. Tačiau Vandutė vis tiek stengiasi kiek įmanoma viską daryti pati, nepasiduoda ligai.
Domisi mada
Kitas gyventojas – Vitalikas. 46 metų buvęs alkoholikas, dabar nebegeriantis. Labai tvarkingas, tvarko globos namų aplinką. Tą dieną, kai mes apsilankėme, Vitalikas šventė savo gimtadienį. Direktorė mums pakuždėjo, kad prieš porą mėnesių vietinėje parduotuvėje jis nusipirko naujus indus ir pareiškė, kad per savo gimtadienį valgys tik iš jų. Užsukome ir į jo kambarį. Ten viskas labai tvarkinga, kabo keli kryžiai, o už lango – kregždžių lizdai, kurių jis neleidžia nuimti, nes ten – jo augintiniai.
Susitikome ir Danutę – globos namų „madistę“. Ji turi begales drabužių, per dieną persirengia po kelis kartus. Skaito mados žurnalus, varto nuotraukas ieškodama, kas jai galėtų tikti, o vėliau atsidaro savo pilnut pilnutėlę spintą ir ieško ko nors panašaus.
Mados jai patinka nuo vaikystės. Pasakojo, kad kai buvo maža, tėvai gaudavo siuntinius iš Amerikos. Juose būdavo drabužiai, todėl nuolat demonstruodavo madas. Prisiminė, kad kai eidavo į bažnyčią, tipendavo basomis kojomis, o prieš pat bažnyčią jas nusiplaudavo ir užsimaudavo batus.
Ji – tikra inteligentė, mėgsta kavą, rūko (mus tikino, kad 20 metų niekas, net vyras, nesuprato, kad ji rūko). Danutė labai myli savo šeimą. Sūnus dažnai ją pasiima pas save, o buvęs vyras jai siunčia pinigų ar cigarečių.
Danutė gyvena su Pranute. Pranutę buvome sutikę ir anksčiau – ji svečiavosi pas Vandutę. Seniau ji megzdavo, tačiau dabar akys pernelyg nusilpo. Jaunystėje jai teko sunkiai dirbti, plušdavo vyriškus darbus ir miškuose, ir fermose. Dabar dažnai aplanko Vandutę, nuneša jai virtų kiaušinių (Vandutė tikino, kad labai juos mėgsta, ypač grįžusi iš kokios nors ligoninės).
Direktorė pastebėjo, kad Pranutė prie pietų stalo visada atsineša druskos ir pomidorų padažo. Jos kambaryje pilna įvairių smulkmenų, iškarpų iš mados žurnalų, daugybė vazoninių gėlių ir šventųjų paveikslų.
Kartu su kambario drauge yra labai pamaldžios, tik Pranutė nebegali daug vaikščioti, o Danutė eina į kiekvienas mišias, palydi mirusiuosius į kapines.
Pranutė skaito įvairias knygas, mėgsta meilės romanus, mezga, karpo gėlytes iš servetėlių. Mums išeinant ji padovanojo pačios darytą atvirutę su tokiomis gėlytėmis ir palinkėjimu.
Į Kazachstaną ir atgal
Išėjus iš Danutės ir Pranutės kambario, direktorė nuvedė mus pas Valeriją – Dūkšto šviesuolę, turinčią mokslinį laipsnį, tačiau nelabai ką bepamenančią. Po to aplankėme Stasę. Ji – netekėjusi, baigusi septynias klases, iš didelės šeimos.
Metusi mokyklą moteris plušo kolūkyje, o ten taip pat teko dirbti vyriškus darbus. Aplankiusi seserį Vilniuje, jos priversta, nuėjo į ligoninę ir sužinojo, kad nebegali dirbti, teks gydytis. Ilgai sirgo, vos išsikapstė, tačiau nepasidavė.
Su mama gyveno Rimšės seniūnijoje, o po motinos mirties persikraustė į Dūkšto globos namus. Tačiau Dūkšto ji nelaiko namais, kaip pati sako, „geriau viską pasidaryti pačiam, kai žinai, kad namuose“.
Galiausiai aplankėme Anelę Pipiraitę-Macijauskienę. Ji gyveno Bajorų kaime, tėvo name buvo įrengta mokykla. Aktyvi saviveiklininkė, turi nuostabią atmintį. Jos vyras mirė Kazachstane. Kaip pati Anelė sako, geras buvo, nors ir praleido septynerius metus kalėjime.
Anelė pasakojo, kad Kazachstane žmonės labai patriotiški, vyrai myli savo tautietes ir į žmonas kitataučių neima. Tad ir jos tada dar būsimas vyras, norėdamas aplankyti Lietuvą, pasakė, kad vesiąs tik lietuvę ir norėtų ją atsivežti į Kazachstaną. Susituokė Lietuvoje ir tuoj po vestuvių abu iškeliavo į tolimą, jai nepažįstamą šalį.
Anelė išvažiavo į Kazachstaną nemokėdama rusų kalbos, bet išmoko. 20 metų dirbo vaikų darželyje. Kazachstane daug kupranugarių, dykumos, todėl prie miškų pratusiai moteriai iš pradžių buvo labai sunku.
Anelė prisiminė, kad žmonės ten labai draugiški, vieni kitus vadina broliais ir seserimis, nesikeikia, negeria daug. Bet ji tvirtino, kad lietuvių vyrai gražiausi, pamena, kaip Kazachstane moterys nužiūrinėdavo lietuvius, juos nuolat girdavo.
Po vyro mirties grįžo į Lietuvą, bet neturėjo kur gyventi – kurį laiką gyveno Ignalinoje, vėliau atsidūrė Dūkšte.
Anelė labai mėgsta eilėraščius, ypač partizaninius. Padeklamavo savo pažįstamo Jono Šcišelio eilėraštį ,,Brangus lietuvi“. Pasakojo, kad kai deklamavo eilėraštį per Vasario 16-osios šventę, dauguma moterų verkė.
Po kelių valandų senelių ir neįgaliųjų globos namuose buvome prisiklausiusios įvairiausių skirtingų gyvenimo istorijų. Dauguma jų – skaudžios, kartais norėjosi ir pačioms verkti.
Bet išgirdome ir nemažai smagių nutikimų, pažinome skirtingus žmones. Vyresni žmonės dažnai yra daug įdomesni nei jaunimas, jie beveik visada turi ką papasakoti apie save ir labai nori būti išklausyti.
Smagiai praleidome dieną, ir jei atvirai, nežinau, ar esu mačius tiek batų ir drabužių, kiek jų buvo Danutės kambaryje.
