Pagerbiant prieš šimtą metų pirmąjį žuvusį Lietuvos kariuomenės karininką A.Juozapavičių, eisena su atminimo deglais iš Pirmosios Alytaus aikštės nusidriekė tilto per Nemuną link.
Būtent ant jo 1919-ųjų vasario 13 dienos rytą, Lietuvos kariuomenės pirmajam pėstininkų pulkui traukiantis nuo puolančių Raudonosios Armijos dalinių, 25 metų pulko vadą bolševikai ir nušovė.
Pasak istorikų, Lietuvai tai buvo sudėtingas laikotarpis – 1918-aisiais paskelbus nepriklausomybę, valstybė kūrėsi itin sudėtingomis sąlygomis.
„Mes neturėjome netgi teritorijos, turėjome nepriklausomybę atkovoti. Sukūrus jauną kariuomenę, joje dažniausiai savanoriais buvo jauni žmonės“, – pasakoja istorikė Birutė Malaškevičiūtė.
Prieš keturis dešimtmečius tiltui per Nemuną suteiktas A.Juozapavičiaus vardas, tačiau karininko kovas ir žūtį žyminčios skulptoriaus Juozo Zikaro paminklinės lentos per Antrąjį pasaulinį karą, prieš tiltą susprogdinant, dingo.
Paaiškėjo, kad per visą sovietmetį jas išsaugojo viena alytiškių šeima, 2018 metais perdavusi relikvijas Alytaus kraštotyros muziejui.
1989 metais prie tilto pastatytas paminklas, pagal J.Zikaro išlikusias kopijas išlieti nauji bareljefai.
„Žino jaunimas, kas yra A.Juozapavičius, ir šauliai tikrai žino. Tai yra pavyzdys mums, nes dėl nepriklausomybės kovų žuvo. Ir mes esam tam, kad dirbtume savo Lietuvai“, – sako Šaulių sąjungos A.Juozapavičiaus rinktinės vadas Skirmantas Valatkevičius.
