Tokios mintys sukosi galvoje užsukus į Biržų rajone, Dvargalių kaime įsikūrusių ūkininkų Kristinos ir Jūrio Milišiūnų avides. Glostai minkštą avelės, kuri labiau linkusi draugauti, galvą ir galvoji, kad šie gyvūnai ir prabilti Kūčių naktį gali. Na, tada, kai kalba visi naminiai gyvūnai.
Patys šeimininkai šypsosi – ne vieną Kūčių naktį jie yra praleidę šalia savo avių. Tik ne laukė, kol šios prabils. Kai avys ėriuojasi, nei Kristinai, jei Jūriui Kūčių vakarienė ir burtai nerūpi, kur kas svarbiau pasirūpinti ką tik pasaulį išvydusiu ėriuku. Gležnas sutvėrimas, kada nors virsiantis avimi, kuri, kaip sakoma, „aprengs ir pamaitins“.
Pradžia – 1990 metais
„Mes esame suavėję“, – juokiasi Milišiūnai. Žinoma, tas jų „suavėjimas“ visai nereiškia, kad svečius ūkininkai Kristina ir Jūris Milišiūnai pasitinka avidėse. Tam jie iš vilnos sukonstravo namelį. Jame ir susėdame pasiklausyti ūkio istorijos, kurios pradžia – 1990-ieji, kai avys buvo itin nepopuliarios, gyvavę tarybiniai ūkiai jas išpardavė, paskerdė.
„Būtent tuo metu mes nusipirkom penkias avis ir vieną aviną. Nusipirkome kaip žoliapjovę – kad išganytų sodą, tokį nemažą – apie hektaro, ir nereikėtų šienauti. Tada tikrai negalvojome, kad labai rimtai užsiimsime avininkyste, nes avys nebuvo populiarios. Tiesiog gražu – vaikšto po sodą, padaro savo darbą, bet naudos iš jų kaip ir nėra“, – pasakojo K.Milišiūnienė.
Pirmosios avys – lietuviškos juodgalvės, Lietuvoje labiausiai paplitusios. Iš pirmųjų penkių gimė dar penkios, paskui dar, visas jas Milišiūnai augino, taip per 25-erius metus banda išaugo iki daugiau nei tūkstančio avių. Anot Kristinos, pradėję labiau domėtis avininkyste, jie suprato, kad lietuviškos juodgalvės nėra visiškai tai, ką norėtų auginti: šios avys nėra itin vislios, jų vilna tik vidutinė, neužauga labai didelės, todėl ir skerdienos išeiga nedidelė.
„Pradėjome dairytis rimtesnių mėsinių avių. Lenkijoje pasiūlė olandiškas mėsines tekselių veislės avis, mums patiko ir 2005 m. į ūkį atvažiavo pirmosios tekselių veislės avys. Iš pradžių nedaug – 25 nusipirkome. Žiūrėjome, kaip mums seksis, juk prie kiekvienos veislės reikia įprasti, su ja susigyventi. Jos mūsų ūkyje prigijo, nusipirkome dar. Dabar laikom apie 100 tekselių veislės avių motinų. Jos yra labai jaukios, draugiškos, mielos, nėra baikščios, labai tinka sodybai, kur žmonės vaikšto“, – prisiminė Biržų rajono ūkininkė.
Pienas – itin maistingas
Dairytis pradėta ir į pienines avis – į Lietuvą kaip tik buvo atvežtos ostfryzų veislės pieninės avys. Kaip sako K.Milišiūnienė, vaikai dar buvo maži, tad avių pienas pravertė ir vietoj karvės. „Kelerius metus avių pieną šeima naudojo tik savo reikmėms, paskui pabandėme sūrius daryti. Mes turbūt patys pirmieji pabandėme iš ostfryzų pieno daryti paprastus, lietuviškus sūrius. Ir dabar juos darome. Kažkaip fermentiniai sūriai tuo laiku atrodė naujiena, sunku su jais, todėl pradėjome nuo lietuviškų. Per draugus, pažįstamus vaišinome ir pamatėme, kad sūriai yra populiarūs ir pradėjome daugiau jų gaminti, o tuo pačiu ir dauginti pienines avis. Dabar laikome 20-30 ostfryzų avių. Tiek, kiek reikia sūriams, kuriuos nesunkiai parduodame čia, vietoje“, – sakė K.Milišiūnienė.
Avių pienas neturi nei specifinio kvapo, nei skonio, yra gana tirštas, turi daug mineralinių medžiagų, yra riebus – vasarą, kai pieno daugiausia, riebumas siekia 5-8 proc., o rudenį kartais viršija net 10 proc.
„Juokaujame, kad galima naudoti kaip grietinėlę, į kavą labai tinka įsipilti. Pienas ne tik riebus, jis turi nemažai ir baltymų – svyruoja nuo 4 iki 7 proc. Palyginti su karvių pienu, tai jeigu karvių pieno kilogramui sūrio reikia apie 10 litrų, tai avių pieno užtenka 3-4 litrų. Šis pienas labai maistingas ir jį labai gerai įsisavina organizmas, jis nekelia alergijos, puikiai tinka kūdikiams, tereikia pasterizuoti. Avies pienas artimas mamos pienui, todėl vaikai dažniausiai net nesureaguoja į pokytį“, – pabrėžė avininkystės ūkio šeimininkė.
Mes esame suavėję, – juokiasi Milišiūnai.
Šias avis melžti galima apie 7 mėnesius per metus, per dieną primelžiama po 1,5-2 litro. Pamelžti tenka du kartus per dieną. Kitų veislių avys, atjunkius ėriukus, užtrunka, o ostfryzų dar 5-6 mėnesius duoda pieno. „Melžiam iki maždaug lapkričio mėnesio. Tada vėl avys kergiasi, laukiam ėriukų, du mėnesius ėriukai auga pas mamą, o tada jau melžiam. Šių avių ir vilna gera – labai ilga ir balta, gerai išsiplauna. Jeigu jos paruošimo metu technologiškai nesukapoja, nesutrumpina, tai suverpiamas labai stiprus siūlas“, – dar vieną pieninių avių privalumą nurodė Kristina.
Prancūzijoje, Vokietijoje auginama labai daug pieninių avių, todėl prireikus informacijos apie pieną, jo naudingąsias savybes, K.Milišiūnienė dažniausiai dairosi į šių šalių literatūrą. Šių avių daugėja ir Lietuvoje, yra ūkių su keliais šimtais pieninių avių, gaminami fermentiniai sūriai. Milišiūnai irgi pasvarsto, kad galbūt reikėtų mėsinių avių bandą mažinti, o pieninių – padidinti.
Džiugina akį
Trijų skirtingų veislių avių laikę ūkininkai neslepia pradėję dairytis į tokias avis, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Vokietijoje vykusioje parodoje jiems į akį krito dvi veislės – Koburgo lapinės ir mėlynos avys.
Pastarųjų rasti buvę sunku, tad į Dvargalius atkeliavo Koburgo lapinės avys – jos yra netradicinės spalvos. „Mes esame įpratę prie pilkos, baltos, juoda galva avies, o čia avies kojos rudos, o vilna – rusva. Atsivežėme ir iki šiol tikriausiai vieninteliai Lietuvoje auginame Koburgo lapines avis. Daug jų neturime, bet dėl grožio jos pas mus visai neblogai gyvena“, – šypsojosi avių ūkio šeimininkė.
O grožio ūkiui prireikė ne tik tam, kad savo akį džiugintų, bet ir turistams, kurių daugėja. Ta proga Kristina su Jūriu ėmėsi svarstyti, koks gi jų ūkis bus, jeigu jie neturės tos seniausios lietuviškos avies – dabar Dvargaliuose jau ganosi ir keliolika senovinių lietuviškų šiurkščiavilnių avių. Jos smulkios, jų vilna šiurkšti, tačiau tik šios veislės avinai augina ragus.
Vilna vėl po truputį grįžta į rinką, po truputį galima ją jau parduoti, – džiaugėsi ūkininkė.
Pievų ir ganyklų netrūksta, ūkininkai priskaičiuoja 160 hektarų jiems priklausančios žemės. 60 hektarų yra ariami laukai, kuriuose sėjamos grūdinės kultūros. Visų veislių avys ganosi atskirai, žiema įkurdinamos skirtinguose tvartuose.
Gaila, anot K.Milišiūnienės, tik dėl to, kad avikailiai vis dar niekam nereikalingi – juos ūkininkai palieka skerdykloje ir jie būna utilizuojami. „Vilna vėl po truputį grįžta į rinką, po truputį galima ją jau parduoti“, – džiaugėsi ūkininkė.
Su prekybos centrais nedirba
Milišiūnai linkę ne tik patys didinti savo avių ūkį, bet ir populiarinti avininkystę, avieną, produktus iš avių. Tam buvo sugalvotas projektas „Avis aprengs ir pamaitins“. Nameliuose iš vilnos lankytojai supažindinami su kelių skirtingų veislių avimis, pasakojama apie jų naudą, gaunamą produkciją. Vyksta vilnos vėlimo pamokėlės, avienos ir avies pieno produktų degustacija, šiltuoju metų laiku galima čia pat paglostyti gyvą avį.
„Avininkystė ilgą laiką buvo nepopuliari, todėl tokie gajūs mitai, kad aviena neskani, turi specifinį kvapą, kad ją galima valgyti tik karštą. Norėdami tuos visus mitus paneigti ėmėmės šio projekto, kad galėtume žmonėms parodyti, jog avieną galima valgyti ir šaltą, ir to specifinio kvapo ne visada yra. Tik reikia žinoti, kada tą avį paskersti, kokio amžiaus ji turi būti. Juk yra ir ėriena, žmonės dar ne visada skiria tas sąvokas, jiems aviena yra aviena. O geriausia juk yra ėriukų iki vienerių metų mėsa, kuri yra skanesnė, minkštesnė, jos kvapas ir prieskonis silpnesni“, – kalbėjo K.Milišiūnienė.
Pasak ūkininkės, ne visi žino ir tai, kad aviena bei ėriena yra labai sveika mėsa, nes skerdžiant dėl patiriamo streso į jos raumenis, mėsą nepatenka medžiagos, vadinamos „mirties nuodais“.
Su prekybos tinklais dirbti ūkininkams nelabai sekasi. Ir ne tik Milašiūnams. Tačiau Kristina pripažįsta, kad per daugiau nei 20 metų darbo su avimis susibūrė jau nemažas avienos mėgėjų ratelis tiek Biržuose, tiek kituose miestuose.
Tad pagal jų užsakymus avys skerdžiamos, mėsa parduodama tiesiai. Taip pat dalį avių parduodama per ūkininkų sukurtą kooperatyvą „Avininkas“, jis mėsą parduoda Vilniuje ir Kaune. Likučiai iškeliauja į Latviją, tiesa, į kaimyninę šalį keliauja gyvi gyvuliai, ne skerdiena.
Kalėdiniai ėriukai
Juokais paklausta, kuo gi jų auginami avinai skiriasi nuo vyrų, Kristina atsako labai rimtai – su ragais tai neturi nieko bendro, nes tik vienos veislės avinai jų bandoje tuos ragus turi. Tada jau nesulaikydama juoko priduria: „O panašumas toks, kad vyrai juk irgi nori haremo, avinai gyvena haremuose – vienam avinui priskiriam maždaug 30 avių. Gal avinai tuo ir skiriasi, kad jie į kairę mažiau suka, nes jie jau turi savo haremą ir gyvena.“
Dažnai ir per Naujuosius metus, ir per Kalėdas būdavome tvarte. Labai dažnai, Kalėdų rytą atsirasdavo pirmieji ėriukai, – sakė K.Milišiūnienė.
Tiesa, avių augintojai pripažino – patys avinai avių išsirinkti negali, čia jau padeda šeimininkai: pradėję kergimą jie atrenka, kokios avys kokiam avinui tinka, jie atitveriami atskiruose aptvaruose, kur ir gyvena.
„Visos mūsų avys turi kilmės dokumentus. Mes apie jų kilmę žinom daugiau nei apie savo. Pagal tą kilmę ir žiūrime, kad avis ir avinas nebūtų giminingi. Kas kelerius metus perkame naujus avinus, stengiamės, kad tėvas pas dukteris ar seseris nenueitų“, – pasakojo K.Milišiūnienė.
Visus metus lauke Lietuvos klimato sąlygomis avys gyventi negalėtų. Net jeigu žiema pagailėtų sniego. Avims ne tiek maisto pritrūktų, kiek sausos vietos poilsiui. O ir ėriuojasi avys daugiausia žiema, o ėriavimuisi reikia šiltesnės patalpos.
Čia ir kyla klausimas, ar netenka šeimininkas ir Kūčių bei Kalėdų švęsti su avimis tvarte. Kristina su Jūriu juokiasi: anksčiau tekdavo.
„Dabar patys kitaip planuojame. Per šventes nesinori dirbti, todėl planuojame, kad pirmieji ėriukai atsirastų sausio pirmoje pusėje, kad Kalėdų, Naujųjų metų nereikėtų praleisti tvarte. Iš pradžių šitų dalykų nekontroliuodavome, norėdavome ėriukų anksčiau, tai dažnai ir per Naujuosius metus, ir per Kalėdas būdavome tvarte. Labai dažnai, kaip sakoma, Kalėdų rytą atsirasdavo pirmieji ėriukai“, – patirtimi dalijosi K.Milišiūnienė.
Bet dabar ūkininkai planuoja, kad ėriukai atsirastų jau po Naujųjų metų. Tada sausį, vasarį ir kovą būna pats didžiausias darbymetis – Kristina su Jūriu tvirtina gyvenantys tvarte. Kasmet ūkyje surenkama apie 700-800 ėriukų.
