– Kaip jūs pati vertinate revakcinacijos sustiprinančiąja doze procesą palyginti su antra skiepijimo banga, kaip atrodome palyginti su Europa?
– Jau visame pasaulyje yra žymima statistika apie revakcinaciją, taigi mes neišsiskiriame iš kitų šalių. Reikia įvertinti tai, kad yra žmonių, kurie sirgę ir skiepyti pirminės imunizacijos būdu, yra skiepyti ir po to sirgę, tad tų situacijų yra labai įvairių, todėl ne visi dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra sulaukę galimybės gauti sustiprinančiąją dozę. O tie, kas yra pasiskiepiję pirminės imunizacijos būdu – arba gavę dvi vakcinas arba „Johnson & Johnson atveju vieną – tikrai yra skatinami pasiskiepyti trečią arba, jei tai „Johnson & Johnson, antrą kartą. Manau, kad tas procesas vyksta gana sklandžiai, vien dėl to, kad žmonės, kurie jau skiepijosi, yra motyvuoti ir revakcinacijai. Galbūt sunkiau susitarti su tais likusiais, kurie nepasiskiepijo, nesirgo ir sudaro tam tikrą riziką visuomenei.
– Iš pradžių kalbėta apie revakcinaciją po pusmečio, dabar jau – po keturių mėnesių. Kas pasikeitė, kodėl tas laikas sutrumpėjo?
– Visi duomenys kaupiami laikui einant. Nėra taip, kad galėtume atsiversti kažkokias publikacijas, buvusias prieš metus ar dvejus, ir jomis remiantis pritaikyti tam tikras taisykles. Kadangi duomenys kaupiami tuo pačiu metu, pasaulio mokslininkų – daugiausia JAV ir Izraelio – buvo pastebėta, kad maždaug po 4 mėnesių įgytas povakcininis imunitetas pradeda blėsti ir pradeda vėl augti infekcijos atvejų skaičius tarp skiepytų asmenų. Tą pastebėjome ir mes, tačiau informacija apie tokį reiškinį pasiekė ir iš kitų šalių. Todėl buvo nuspręsta, kad revakcinacijos reikia, kitas dalykas – kada ji galėtų būti?
Geriausias imunitetas yra tų, kurie ir persirgo, ir pasiskiepijo, pastebima, kad toks imuninis atsakas yra tvirčiausias, ilgiausiai trunkantis.
Paprastai rekomenduojame revakcinuotis po 6 mėnesių, bet jei asmuo įtaria, kad imuniteto būklė nusilpusi ar jis gavęs imunitetą slopinantį gydymą – nebūtinai po transplantacijų, yra daugybė kitų ligų, kurios priskiriamos prie imunosupresinių būklių – arba jis yra vyresnio amžiaus, galbūt pasidarė tyrimą ir antikūnų visai neaptinkama – visos šios priežastys leidžia revakcinacijai kreiptis šiek tiek anksčiau. Mes ir stengiamės skleisti informaciją, kad tai aktualu didesnės rizikos asmenims.
– Ar persirgimas ir vakcinos sukuria panašios trukmės imunitetą?
– Vėlgi – situacija nėra vienalytė, priklauso nuo to – kokio sunkumo ligos forma žmogus persirgo. Dažnai būna, kad persirgusių sunkesnėmis formomis imunitetas laikosi ilgiau, o tų, kurie lengva forma ar be simptomų, trumpiau. Tą mes matome ir savo ligoninės kontekste, kai tiriame sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojus. Vis dėlto, atsakyti turbūt turėčiau taip, kad geriausias imunitetas yra tų, kurie ir persirgo, ir pasiskiepijo, pastebima, kad toks imuninis atsakas yra tvirčiausias, ilgiausiai trunkantis.
– Ką daryti tiems, kurie vakcinuoti du kartus, persirgo, tačiau artėja ir trečiosios vakcinos laikas?
– Paprastai skaičiuojama, kad praėjus 6 mėn. po ligos reikėtų revakcinuotis, kadangi liga tarsi sustiprinančioji vakcina, nes tai sąlytis su tuo pačiu sukėlėju.
– Ar Santaros klinikose turite pacientų, kurie pasiskiepijo trečiąja doze ir susirgo?
– Yra grupė pacientų, kurie yra gilios imunosupresinės būklės. Tai yra ligoniai po transplantacijos, ypač po inkstų transplantacijos, hemodializuojami asmenys. Lietuvos nefrologų draugija jau pavasarį buvo paskelbusi informaciją, kad po dviejų skiepų 80 proc. pacientų po inkstų transplantacijų nesusidarė imunitetas. Taigi yra žmonių, kuriems nesusidaro imunitetas ne tik po dviejų, bet ir po trijų skiepų. Tikėtina, kad tie žmonės gali užsikrėsti, nes jie gauna imunosupresinius vaistus, taigi jie gali užsikrėsti.
Praėjus 6 mėn. po ligos reikėtų revakcinuotis, kadangi liga tarsi sustiprinančioji vakcina, nes tai sąlytis su tuo pačiu sukėlėju.
Tokių žmonių nėra daug, bet jų yra. Dėl to dabar svarstoma, galbūt yra kažkokios alternatyvios priemonės, kaip tokiems žmonėms padėti. Viena iš tokių priemonių – monokloninių antikūnų preparatai, kurie jau pradėti naudoti Amerikoje, o Europoje dar tik registruojami. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija jau yra numačiusi šių preparatų įsigijimą, atvežimą ir jau planuojama sudaryti grupes asmenų, kuriems jie būtų tinkami.
– Ką turėtų žinoti žmogus prieš revakcinaciją? Ar pasidaryti antikūnų tyrimą? Ką jis reiškia, jei dažnai sakoma, kad jis vertinamas kontroversiškai?
– Iš tikrųjų, niekur pasaulyje nerekomenduojama labai stipriai remtis antikūnų tyrimais. Mes jau ne kartą minėjome įvairiose konferencijose ir pranešimuose, kad kol kas, deja, antikūnų tyrimai prieš SARS-CoV-2 virusą yra nestandartizuoti. Gali būti tyrimai atliekami prieš skirtingus viruso baltymus, ne tik prieš spyglio baltymą, bet ir prieš jo tam tikrą fragmentą, o gali būti prieš nukleokapsidę. Skirtingos laboratorijos atlieka tuos tyrimus skirtingais reagentais ir rezultatai negali būti lyginami tarpusavyje. Taigi labai remtis tokiais tyrimais nereikėtų, galbūt tik asociatyviai vertinti pagal tai, kokio lygmens tie rezultatai. Dažnai nurodoma yra riba, nuo kurios tas tyrimas laikomas teigiamu – tai jei jis tik tik „ant ribos“ tikrai nebūtų galima sieti su apsauga, visi suprantame, kad tie titrai turėtų būti aukštesni.
Kaip tik vakar šiuo klausimu kalbėjome ir su kolegomis iš Izraelio, su ekspertų grupe, buvo užduotas toks pat klausimas ir buvo patvirtinta, kad geriausias apsisprendimas dėl revakcinacijos yra terminai, bet ne serologiniai tyrimai.
– Ar tikrai yra patvirtinta tai, kad sirgdamas paskiepytas žmogus mažiau užkrečia aplinkinius?
– Taip, neseniai yra gauta pakankamai daug informacijos iš skirtingose šalyse atliktų tyrimų. Patvirtinama, kad paskiepytas žmogus turi žymiai mažesnę galimybė užkrėsti kitus. Tai yra labai svarbu ir tai yra labai gera žinia.
– Aptikus viruso atmainą Pietų Afrikos Respublikoje, kyla klausimų – ar revakcinuotis trečiąja doze, ar laukti – galbūt tuoj reikės visai kitos vakcinos?
– Panašios diskusijos buvo, kai tik pradėjo plisti delta atmaina. Ji, kaip žinome, atėjo iš Indijos, išplito po pasaulį ir sukėlė daug problemų. Kilo tokios pat diskusijos, ar efektyvu skiepytis? Bet sukaupus tyrimus, pakėlus antikūnų titrą, pritaikius revakcinaciją, paaiškėjo, kad tai puikiai apsaugo. Sergamumas ir atvejų skaičius greitai krito tose šalyse, kurios pritaikė revakcinaciją. Minima, kad mutacijų yra nemažai, tačiau, manau, kad vis tiek bent jau dalinį imunitetą vakcinuoti žmonės tikrai turės. Nemanau, kad dėl atrastos atmainos turėtų būti priimamas sprendimas laukti.
Patvirtinama, kad paskiepytas žmogus turi žymiai mažesnę galimybė užkrėsti kitus.
Antra vertus, kaip tik šiandien elektroniniu paštu gavau spaudos pranešimą iš „Moderna“ kompanijos, kuri gamina vakcinas nuo koronaviruso. Jie kaip tik atlieka tyrimus būtent prieš tą naują atmainą ir kuria keliavalentę vakciną, kurioje gali būti keli komponentai.
– Ar tai, kad iš pradžių laukėme vakcinos, vėliau antros, revakcinacijos ir neatmestina ketvirtoji dozė, reiškia, kad su šia liga jau mums reikės gyventi?
– Žinote, mes turime tokią nosiaryklės tyrimų paletę, kurią naudodavome visą laiką iki pandemijos ir tai buvo vieno mėginio paėmimu. PGR metodu galėdavome aptikti iki 16 virusų, tai ten visą laiką buvo keturi koronavirusai. Jie buvo rutininiai, cirkuliuojantys ir žiemos metu mes juo aptikdavome, tik tai buvo visai kitos jo atmainos. Visiškai nestebina tai, kad jis galėtų tapti sezoniniu, nors prieš kurį laiką vyravo tokių nuomonių, kad jis gali tapti dar piktybiškesnis. Taigi sunku pasakyti, kaip čia gamtoje viskas susidėlios.
Kaip matome, daugiausia viruso atmainų gimsta tose geografinėse teritorijose, kur yra mažiausiai paskiepytų žmonių. Ten virusas gali labiau pakisti, piktybiškėti, tiesiog stengdamasis išgyventi neįprastomis sąlygomis. Dėl to perspektyvos nubrėžti negaliu. O dėl vakcinacijos schemos, nereikėtų nerimauti, nes mes, pavyzdžiui, žinome, kad gyvename didelio endemiškumo erkinio encefalito teritorijoje, šiuo atveju juk taip pat yra vakcina, kuria mes skiepijame. Pirminė imunizacija yra trys skiepai, o vėliau – revakcinacija kas trejus ar penkerius metus. Taigi mes turime ir kitų vakcinų, kur reikalinga revakcinacija, tik kažkodėl jos nesukelia tiek abejonių, kiek kyla dabar dėl šios vakcinos.
– Ar situacija yra utopinė, kad turėtume tokį kolektyvinį imunitetą, kad galėsime pamiršti koronavirusą?
– Manyčiau, kad kai kurios Skandinavijos šalys kaip tik artėja prie to – jau yra paskiepyta arti 90 proc. populiacijos ir jie gali gyventi tikrai laisviau. Bet kadangi virusas keičiasi, kaip minėjau, tose teritorijose, kur mažiau vakcinuotų žmonių, tai vėl išgyvename periodus, kai susiduriame su nauja atmaina ir nauja sergamumo banga. Bet štai delta nesukėlė tokios didelės bangos, kokia buvo praėjusiais metais iki vakcinacijos pradžios.
– Nesivakcinuojančių žmonių abejones kelia trumpas vakcinos tyrimo laikas ir maža imtis. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Aš galėčiau pasakyti, kad nepamenu nė vienos vakcinos kūrimo proceso, kuriam būtų skirtas toks didžiulis finansavimas, kaip susiklostė šiuo atveju – pandemijos metu. Buvo pasitelktos pačios geriausios mokslininkų pajėgos, gamintojų įgūdžiai ir dėl to vakcina sukurta gana greitai. Be abejo, mes neturime ilgalaikio stebėjimo duomenų, bet jie atliekami, kaupiami ir tęsiami su visomis šiuo metu įregistruotomis vakcinomis. Taigi, manau, baimės yra perdėtos. Antra, mes jau galime skaičiuoti milijardus išskiepytų vakcinos dozių, tikrai nėra, kad pusė pasaulio mirė todėl, kad yra paskiepyti, taigi manyčiau, kad reikėtų pasitikėti mokslu.
– Kas kalbama apie ketvirtąją vakcinos dozę, ar moksliniu lygiu jau diskutuojama apie jos būtinumą?
– Dabar svarstoma, kad trečioji vakcinos dozė, ką mes lygiai taip pat matome ir kitų vakcinų atveju, turėtų sustiprinti imunitetą 12, 24 ar net 40 kartų – pakelti antikūnų titrą, lyginant su tuo, kas buvo po antrosios dozės. Svarstoma, kad šitas imunitetas turėtų išlikti ilgiau. Gali būti, kad jo užteks ir metams, kol kas sunku pasakyti. Nežinia, koks tas skiepijimo režimas bus ateinančiais metais, bet gali būti, kad reikės dar vakcinos artėjant rudeniui. Antra vertus, gal vakcinos bus adaptuotos pagal naujas atmainas, arba jau keliavalentės, taigi matysis ir vakcinacijos taktika. Taip pat, netrukus turėtų atsirasti ir vakcinų, pagamintų tradiciniu būdu. Jos galės būti naudojamos ir pirminei imunizacijai, ir revakcinacijai, tai galbūt bus priimtiniau žmonėms nepasitikinčiais naujomis technologijomis.