„Iš pradžių vaikai labai bijo kalbėti, jie gali mąstyti metaforomis, gali galvoti, kad jų kūne atsirado kas nors panašaus į drugelius ar slibinėlius, kas šiek tiek baugina“, – pastebi psichoterapeutė Ilona Kajokienė.
Seksualumas nėra tik seksualinio pasitenkinimo siekis
Anot I.Labokienės, seksualumas nėra tik seksualinio pasitenkinimo siekis arba jo provokavimas. „Seksualumas yra, kai save nukreipiame į kitą žmogų, kuris mus žavi, mums patinka, kelia jaudulį, ką nors gražaus ir žavaus jame matome. Tuo metu tas elgesys, kuris kyla iš mūsų susižavėjimo, ir yra mūsų seksualumas. Seksualūs gali būti ir rankų prisilietimai, net žvilgsniai“, – sako ji.
Iš pradžių vaikai labai bijo kalbėti, jie gali mąstyti metaforomis, gali galvoti, kad jų kūne atsirado kas nors panašaus į drugelius ar slibinėlius, kas šiek tiek baugina, – pastebi psichoterapeutė Ilona Kajokienė.
Paauglių seksualumą tyrinėjusi I.Kajokienė pastebi, kad seksualumas – labai sudėtinga ir komplikuota patirtis. „Savo tyrimą dariau trejus metus, kalbinau 14–16 metų mergaites, nes šis amžiaus tarpsnis retai tyrinėjamas. Tyrimų rezultatai parodė, kad iš pradžių vaikai labai bijo kalbėti, jie gali mąstyti metaforomis, gali galvoti, kad jų kūne atsirado kas nors panašaus į drugelius ar slibinėlius, kas šiek tiek baugina“, – pastebi psichoterapeutė.
Anot jos, būtent per drabužius ar kitus išorinius dalykus pradedama siųsti signalus kitai lyčiai. „Tai vienas iš pačių svarbiausių pirminių momentų, kai žmogus ima suvokti, kad tampa kitam patrauklus“, – sako ji. Taip pat I.Kajokienė užsimena, kad pats erotiškiausias ir jausmingiausias dalykas paauglystėje yra pirmas žvilgsnis, iš kurio supranti, kad kažkam patinki. Su tuo reikia susitvarkyti.
I.Labokienė primena, kad visiems paaugliams būdingas bjaurėjimasis savimi. „Kitokie plaukai ir trumpesni sijonai yra būdas patikrinti, ar aš dar graži ir patraukli. Tai nėra seksualumas, tai pasitikrinimas, ar aš esu patraukli“, – pasakoja ji.
„Sakoma, kad vieni ar dveji paauglystės metai atitinka tai, ką nuo gimimo iki metų išmoksta kūdikis, tada smegenys keičiasi išties intensyviai“, – pastebi I.Labokienė. Tie pokyčiai, anot jos, leidžia suvokti, kad žmogus geba jausti aistrą, tada pradedama fantazuoti apie savo būsimus vaikus, nesvarbu, kad dar net nežinoma, kaip tai įvyks.
Pokalbį apie seksualumą tėvai norėtų perduoti mokyklai
Nors tėvų vaidmuo šiuo vaiko gyvenimo metu labai svarbus, mokykloje dirbanti I.Labokienė sako, kad tėvai labai norėtų atsakomybę dėl pokalbių apie seksualumą perduoti mokyklai. „Jau 6 klasės biologijos vadovėliuose yra temų „Mes jau suaugę“, kuriose aiškinama, kaip veikia mūsų reprodukcinė sistema. Taip pat ten yra ir gražus prierašas, kurį visada mėgstu parodyti tėvams. Vadovėlio autorius rašo: „Apie rūpimus dalykus visada gali pasikalbėti su savo tėčiu ar mama, jie viską tau paaiškins.“ Bet ar tikrai tėvai paaiškins vaikams?“ – kalba I.Labokienė.
I.Kajokienė sako, jog labai svarbu, kad su vaiku kalbėtųsi abu tėvai, mama 16–17 metų vaikinui negali viena kalbėti apie seksualumą. „Paauglys labai greitai įsisavina informaciją – „aha, yra leidžiamos temos ir yra draudžiamos temos“. Taip mes parodome, kad egzistuoja nepatogios temos ir kad nuo nepatogių temų galima pabėgti. O vėliau sakome, kad neturime atsakingų piliečių“, – pastebi ji.
Net 3–5 metų vaikas gali paklausti, iš kur jis atsirado. Reikia jam suprantamai paaiškinti, tada ir paauglystėje bus lengviau kalbėti, – pataria ji.
Anot I.Labokienės, su vaiku reikia kalbėti nuo pat mažumės. „Net 3–5 metų vaikas gali paklausti, iš kur jis atsirado. Reikia jam suprantamai paaiškinti, tada ir paauglystėje bus lengviau kalbėti“, – pataria ji. Taip pat, pabrėžia psichologė, dažnai tėvai įsivaizduoja, kad pokalbis su paaugliu apie seksualumą turėtų būti labai rimtas, bet klausimą šia tema galima iškelti tiesiog žiūrint filmą, kuriame yra erotinių scenų.
Paauglystėje gautą kritiką žmogus prisimena visą gyvenimą
„Labai patariu tėvams nenuvertinti savo vaikų, nešaukti, nesakyti „katastrofa, kaip tu atrodai“. Tokius komentarus vaikas prisimins visą gyvenimą. Viena skaudžiausių patirčių, kurią man teko išgirsti, kai tėvas nepagarbiai komentuoja besikeičiantį vaiko kūną. Galima labai subtiliai vaiko paklausti „ar tu patenkinta tuo, kaip atrodai?“. To turėtų pakakti“, – pataria I.Kajokienė.
I.Labokienė tokiam požiūriui pritaria ir sako, kad mergaitėms labai svarbus tėčio vaidmuo: jei tėtis su meile ir pagarba pasakys „taip atrodydama tu verti mane jaustis nepatogiai“, mergaitė išgirs tėčio pastabą.
Anot I.Kajokienės, lietuvės moterys nemoka auginti vaikų (t. y. vaikinų). „Jos per daug myli ir lepina savo vaikus, suteikia per mažai iššūkių. Iššūkiai padeda subrandinti asmenybę. Mama, kuri 16 metų vaikinui išlygina kojines arba skalbia jo apatinius, elgiasi netinkamai“, – pastebi ji.
„Naivu tikėtis, kad paauglys visada sutiks su mūsų avantiūra paskaityti tai, ką mes jam siūlome. Bet tinkamą informaciją mes galime padėti jiems matomoje vietoje. Jei tikrai esame prieš vartotojišką požiūrį į kitą žmogų, tai tikrai namuose neturėsime pornografinio turinio“, – pabrėžia I.Labokienė.
