Pagalvosite, kad tai meksikietiško serialo istorijos. Ne, gerbiamieji, tai Vilkaviškio kasdienybė. Ir tuo metu, kai generalinis policijos komisaras virkauja apie užaugusią banditų kartą, gal reikėtų pamąstyti, kad juos tokiais užauginti padėjo ir policijos neveiklumas arba nekokybiškas veiklumas.
Nors istorija jau daugiau nei metų senumo, tačiau ji tęsiasi iki šiol. Teisybės bandęs ieškoti vilkaviškietis Robertas Lekavičius, paprastai tariant, „pastatytas į vietą“. Prieš kurį laiką Vilkaviškio rajono apylinkės teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį: „… jo veiksmai buvo įžūlūs, jie demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tyčinius veiksmus atliko viešoje vietoje.“ (išrašas iš nuosprendžio) O kraujo klane gulintį negyvą vyrą radusi ir ne į teismo medicinos ekspertizę, o į privačius laidojimo namus nuvežusi tyrėja nebuvo net pabarta. Matyt, tai įprasta praktika Vilkaviškio policijoje.
Apie „rusvos spalvos balą“ ir palaidotus įrodymus
„2016 m. kovo 24 d., anksti ryte, paskambino telefonu mama, kuri, vos rinkdama žodžius, pasakė, kad Statybininkų gatvėje rastas negyvas mano tėvelis. Nuo tokios netikėtos ir tragiškos žinios mane ištiko šokas, nes tėveliui buvo tik 66 metai, didelių sveikatos problemų neturėjo, kaip ir kiekvieną rytą, jis ėjo į darbą.
Kartu su savo žmona Jolita mes blaškėmės po Statybininkų gatvę, ieškodami mirusio tėvelio, o jo neradę nuvažiavome pas mamą į darbą, galvojome, gal jis jau atvežtas į ligoninės morgą, bet mama jo ir ten nerado… Tada visi kartu nulėkėme į Vilkaviškio policijos komisariatą, kur sužinojome, jog tėvelio kūnas yra išvežtas į laidojimo namus „Kaspinas“, – skaudžią prieš metus nutikusią istoriją prisimena vilkaviškietis verslininkas Robertas Lekavičius.
Kaip vėliau paaiškėjo, ankstyvą kovo 24-osios rytą Pranas Lekavičius buvo rastas negyvas Vilkaviškyje, Statybininkų gatvėje, gulintis kraujo klane, smarkiai sumuštu veidu, nubrozdinta ranka. Į įvykio vietą atvykusi tyrėja Eglė Štaraitienė padarė porą nespalvotų nuotraukų ir Įvykio vietos bei lavono apžiūros protokole įrašė: „(…) lavono veidas guli ant šaligatvio, šalia yra rusvos spalvos bala bei šalia iškritusi protezų dalis. (…) Jo veido sritis yra visa padengta rusvos spalvos skysčiu, tokia pat dėmė yra ir ant striukės iš dešinės pusės, ant lavono jokių smurto požymių ar pėdsakų nėra.“
Nors įprastai tokiais atvejais bandoma lavoną atpažinti ir iškviesti artimuosius, tyrėjai to neprisireikė, ji iškvietė laidojimo namų „Kaspinas“ atstovus. Nors P.Lekavičiaus rankoje buvo laikomas sugniaužtas telefonas, pagal kurio paskutinius rinktus numerius galima atsekti artimuosius, o pro šalį tuo metu praėjo ne vienas P.Lekavičių gerai pažinojęs vilkaviškietis, tyrėjai tai nerūpėjo. Protokole, tiesa, ji įrašė, kad P.Lekavičiaus lavonas išvežtas Teismo medicinos instituto Marijampolės ekspertinio poskyrio specialistams, tačiau jis paprasčiausiai įkišamas į šaldytuvą UAB „Kaspinas“ įmonėje…
Vilkaviškyje yra trys laidojimo įmonės: UAB „Šarvonė“, UAB „Netektis“ ir jau minėtas UAB „Kaspinas“. Tačiau kodėl tyrėja E.Štaraitienė skambina būtent „Kaspinui“?
Kaip mano žuvusiojo sūnus, galbūt todėl, kad „Kaspino“ savininkės dukra ir žentas – tyrėjos E.Štaraitienės kolegos Aurelijus ir Jolita Rakauskai. Vilkaviškiečiai puse lūpų šnabždasi, kad kolegoms Rakauskai gali net atsidėkoti už pranešimą apie lavoną. UAB „Šarvonė“ vadovė Danutė Eugenija Kurtinaitienė sakė iš policijos iškvietimų beveik negaunanti: „Nebent tada, kai kažkas iš artimųjų primygtinai prašo mūsų paslaugų.“ UAB „Netektis“ vadovas Romualdas Savickas sako, kad tokius iškvietimus galima užmiršti, nes „Kaspinas“ veikia kaip bendras uabas su policija.
Kaip redakciją informavo Marijampolės apskr. VPK, kiek kartų kviečiamos laidojimo paslaugas teikiančios įmonės, jie statistikos neveda. Jeigu reikia išvežti lavoną, Vilkaviškio r. PK artimiesiems pateikia visų rajono laidojimo paslaugas teikiančių įmonių kontaktus ir žmonės patys pasirenka, išskyrus tuos labai retus atvejus, kai yra nenustatyta lavono asmenybė įvykio vietoje.
Į įvykio vietą iškviesti teismo medicinos ekspertą, kuris, galbūt, profesionaliau nustatytų mirties priežastį, tyrėja E.Štaraitienė nematė reikalo. Tačiau vėliau nutarime iškelti drausmės bylą tyrėjai E.Štaraitienei aukštesnysis prokuroras konstatavo, jog „įvertinus Įvykio vietos ir lavono apžiūros protokole bei pridėtose nuotraukose užfiksuotas aplinkybes, t.y. tai, kad prie lavono rasta rausvos spalvos dėmė, lavono veidas yra su itin gausiomis raudonos spalvos dėmėmis, panašiomis į kraują, yra pagrindo manyti, kad ant lavono kūno galimai yra sužalojimų, t.y. P.Lekavičius galėjo patirti fizinį smurtą, jam galėjo būti sutrikdyta sveikata, jo mirtis galėjo būti smurtinė“.
Taip pat konstatavo, kad tyrėja tyrimo veiksmą atliko atmestinai ir formaliai, nesilaikydama kriminalistinių metodinių reikalavimų – protokole neįrašyta, kad buvo apžiūrėti drabužiai, lavono rankoje rastas mobiliojo ryšio telefonas, nepaimti šalia lavono rastos rusvos balos bei ant lavono esančių dėmių mėginiai, nenurodyta, kokie daiktai, pėdsakai ar kiti objektai paimti iš įvykio vietos, įvykio vieta neužfiksuota apžvalginėje, mazginėje ir detaliosiose fotografijose ir t.t.
Artimieji, norėdami kuo greičiau iš UAB „Kaspinas“ atgauti velionio kūną ir sutvarkyti laidojimo formalumus, atnešė tyrėjai šeimos gydytojos išduotą mirties liudijimą ir pasakė, kad specialus tyrimas nereikalingas. Tačiau, kaip konstatuojama to paties prokuroro A.Žukausko nutarime, tyrėja smurtinės mirties versijai patikrinti dar Statybininkų gatvėje privalėjo atlikti išsamią įvykio ir lavono apžiūrą, aprašyti ne tik lavono išorę, kūno, rankų ir kojų padėtį, kūno sustingimo laipsnį, aplinkos sąlygas ir t.t., pagaliau – išsiųsti lavoną specialiajam medicininiam tyrimui.
Nesiimta ir kitų procesinių priemonių P.Lekavičiaus mirties aplinkybėms nustatyti – nesiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis jis mirė, ar pastaruoju metu sirgo, pas kurį gydytoją gydėsi, kokius vaistus vartojo. Nefiksuoti asmenų, buvusių įvykio vietoje, mirusiojo artimų giminaičių ir kt. svarbi informacija.
Tokiu atveju P.Lekavičiaus mirties aplinkybės liko neaiškios, o galimybė gauti dalį itin svarbių duomenų buvo negrįžtamai prarasta, tačiau pareigūnė, kaip jau minėjome, nebuvo net tinkamai pabarta.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės tuomet dar laikinai vyr. prokuroro pareigas ėjęs A.Žukauskas, konstatavęs daugybę pažeidimų tiriant P.Lekavičiaus mirties priežastį, dėl tyrėjos E.Štaraitienės iškėlė drausmės bylą. Kaip informavo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Marijampolės apskr. VPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, po kurio konstatuota, kad minėta pareigūnė pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1str., 2 str., 172 str. 2 d. reikalavimus.
Atsižvelgus į tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes, kaltės laipsnį, ankstesnę pareigūnės tarnybą bei kitas aplinkybes, Marijampolės apskr. VPK buvo priimtas sprendimas pareigūnei tarnybinės nuobaudos neskirti, įpareigojant ateityje griežtai laikytis baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Geriausia gynyba – puolimas
Nors visos tyrimo aplinkybės byloja, kad Lekavičių šeimai buvo padaryta didžiulė neatitaisoma žala, o policijos autoritetui suduotas dar vienas, ir ne pats lengviausias, smūgis, tyrėja E.Štaraitienė, galimai padedama kitų savo kolegų, imasi plautis savo mundurą.
Netrukus Robertas Lekavičius sulaukia pranešimo, jog yra kaltinamas įžeidęs policijos pareigūno garbę ir orumą, t.y. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėją Eglę Štaraitienę pavadinęs „avimi“, „durne“, šaukęs „ką tu baigus?“, klausęs „ką tu, maišą ant gatvės radai?“.
„Kaip sakiau, mums buvo didelis šokas, nes tėvelio mirtis buvo netikėta, juo labiau pasimetėme jo neradę nei nurodytoje gatvėje, nei ligoninės morge, o atvykę į Vilkaviškio policijos komisariatą susidūrėme su abejingumu ir net panieka. Policijos tyrėja, kramtydama gumą, atsainiai pastūmė mums krepšelį su tėvelio daiktais ir net nepasistengė paaiškinti mirusiojo radimo aplinkybių, tik pasakė, kad kūnas yra išvežtas į laidojimo namus „Kaspinas“, net jokių dokumentų pasirašyti nepateikė…
Su mumis buvo elgiamasi ne kaip su artimojo netektį patyrusiais žmonėmis, bet kaip su eiliniais nusikaltėliais… Natūralu, kad man kilo abejonių dėl jos, kaip pareigūnės, atliktų veiksmų teisingumo, profesionalumo ir kompetencijos, tačiau pareigūnės nei „durne“, nei „avimi“ nevadinau. Taip, paklausiau jos, kodėl ji taip elgiasi, „ką tu baigusi?“, „ar maišą ant gatvės radai?“ – pasakojo R.Lekavičius. – O ta pareigūno garbės įžeidimo byla gimė turbūt todėl, kad išeidamas iš tyrėjos kabineto pasakiau, kad jos neteisėtus veiksmus apskųsiu visoms įmanomoms institucijoms. Tai, matyt, ir paskatino juos kontratakuoti.“
Kaip redakciją informavo Marijampolės AVPK, 2016 metais dėl policijos pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo Vilkaviškio r. PK buvo pradėtos 49 administracinės bylos. Beveik visos bylos – dėl policijos pareigūnų įžeidinėjimo necenzūriniais žodžiais ar necenzūriniais gestais. Beveik visose bylose buvo priimti sprendimai pareigūnų naudai.
Deja, šiuo atveju tiek Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, tiek Kauno apygardos teismas tyrėjos E.Štaraitienės garbės neapgynė, nes pripažino, kad nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad R.Lekavičius būtų ją pažeminęs.
O visiems kitiems, savo aplaidumą bandantiems dangstyti savo orumo įžeidimais ir pareigūno vardo pažeminimais, reikėtų priminti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimus su asmenimis bendrauti mandagiai ir dalykiškai, visose situacijose išlikti santūriam ir taktiškam; taip pat elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus.
Į UAB „Šarvonė“ kreipęsi Lekavičiai iš laidojimo namų „Kaspinas“ darbuotojo V.B. pagaliau atsiėmė tėvelio lavoną ir jį pašarvojo, tačiau tuo viskas dar nesibaigė. Vos pašarvojęs tėvelį, prie jo karsto R.Lekavičius sužinojo, kad jis sumušė vieną iš UAB „Kaspinas“ laidotuvių namų darbuotojų, kurie, pagal pareigūnės pranešimą, buvo parsivežę pas save tėvelio kūną.
Nors Marijampolės teismo medicinos ekspertas Vytenis Valiukas pažymoje aiškiai konstatavo, kad jokių išorinių kūno sužalojimų ant besiskundusio V.B. nėra, Vilkaviškio prokurorė Daiva Kavaliauskienė vis tiek bylą pateikė teismui. O pagrindiniais liudytojais teisme tapo jau minėti policijos tyrėjai A. ir J.Rakauskai, E.Štaraitienė ir ankstesnėje byloje taip pat liudijusi I.Kriščiūnienė.
R.Lekavičius, žinodamas, kad Vilkaviškyje visi teisėtvarkos srityje dirbantys specialistai yra geri pažįstami ir dėl to dėl jo gali būti priimti neobjektyvūs sprendimai, prašė jam iškeltą bylą nagrinėti bet kurio kito miesto ar rajono teisme, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Laimutis Vaitkus išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir nustatė, kad kaltinamojo R.Lekavičiaus kaltė įrodyta ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais: „Iš V.B. protokolo-pranešimo matyti, kad R.Lekavičius buvo sugriebęs nukentėjusiajam už striukės ir rankos kumščiu sudavė į krūtinės sritį…“ (išrašas iš nuosprendžio) Kitaip tariant, Robertas Lekavičius apkaltintas laidojimo įmonės „Kaspinas“ patalpose, tai yra viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios paaiškinamos priežasties elgęsis agresyviai, vartojęs fizinį smurtą, t.y. suėmęs už striukės prisitraukė arčiau bei ne mažiau vieną kartą kumščiu sudavė į krūtinės sritį nukentėjusiajam V.B., dėl ko nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pats laidotuvių namų darbuotojas elgėsi taip piktai ir grėsmingai, kad galvojau reikės mamą nuo jo ginti. Jis ne tik neatidavė mums mirusiojo, bet neleido jo net pamatyti ir išvijo mus lauk.
„Ieškodami tėčio kūno, laidojimo namuose „Kaspinas“ radome už stalo sėdintį V.B., kurio mano mama paklausė, ar jos vyro kūnas yra atvežtas būtent į šiuos laidojimo namus? V.B. atsakė: „Taip, jis yra pas mus.“ Tada ji pasiteiravo, kodėl jis yra atvežtas būtent į UAB „Kaspinas“, o nenuvežtas į ligoninės morgą, kodėl mūsų niekas neatsiklausė? V.B. aiškiai susinervino, paėmęs vizitinę kortelę pabraukė numerį ir pasakė: „Kai norėsite pasiimti, atiduosim, tik paskambinkit.“ Pats laidotuvių namų darbuotojas elgėsi taip piktai ir grėsmingai, kad galvojau reikės mamą nuo jo ginti. Jis ne tik neatidavė mums mirusiojo, bet neleido jo net pamatyti ir išvijo mus lauk.“
Teismas į vaizdo medžiagą nekreipė dėmesio, nes joje matėsi visai kitas vaizdas, nei pasakojo liudininkai. Minėtas įrodymas, kuris buvo detaliai iki smulkmenų ištirtas ir išnagrinėtas teisiamajame posėdyje, nuosprendyje netgi nepaminėtas.
Teismo proceso metu pats V.B. įrodinėjo, kad po tariamo įvykio jis jautė didelį fizinį skausmą, jam svaigo galva, buvo „pabėgęs pulsas“. Po kelių minučių atsigavimo jis „vos nuvažiavo iki priėmimo“, iš kur po apžiūros nuvažiavo tiesiai į namus… Tačiau teisme pademonstruota Vilkaviškio policijos komisariato vaizdo kamerų užfiksuota medžiaga atskleidė visai ką kita – joje matosi, jog „fizinį smurtą patyręs ir skausmo kamuojamas“ V.B. iš karto po neva įvykusio incidento atvyko į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą, kur 10 minučių tarėsi tiek su tyrėja E.Štaraitiene, tiek su abiem aukščiau paminėtais A. ir J.Rakauskais (laidojimo namų „Kaspinas“ vadovų dukra bei jos vyru, kurių gyvenamoji vieta yra toje pačioje teritorijoje kaip ir UAB „Kaspinas“ patalpos, kurioje jau ilgą laiką dirba V.B.). Byloje atsirado ir liudytojas R.M., kuris neva buvo atvažiavęs nusipirkti gėlių ir žvakelių ir matė incidentą, nors UAB „Kaspinas“ nei gėlėmis, nei žvakėmis neprekiauja…
Baudžiamojoje byloje abu Rakauskai liudijo, kad tos dienos įvykių nepamenantys ir su V.B. nebendravę, nors vaizdo medžiagoje matosi, kaip jie bendrauja tą dieną, kai buvo surašytas skundas dėl sveikatos sutrikdymo, o J.Rakauskienė, gyvenanti tame pačiame kieme, kur yra jos mamos laidojimo paslaugų įmonė ir kur kasdien matosi su V.B., dirbančiu toje įmonėje, jį pažįsta tik „iš matymo“.
Nors R.Lekavičius buvo teisiamas pirmą kartą, teismas nematė pagrindo taikyti jam švelnesnę bausmę. „Teismui paskyrus švelnesnę, veikų pavojingumą ir padarinių bei kaltinamojo asmenybės neatitinkančią bausmę, būtų pažeistas teisingumo ir humaniškumo principų įgyvendinimas baudžiamajame procese, būtų sumenkinami visuomenės interesai bei nebūtų pasiekti bausmės tikslai.“ (išrašas iš nuosprendžio)
R.Lekavičius nuteistas 30 MGL, tai yra 1128,8 eurų bauda. Teismas taip pat priėmė ir civilinį ieškinį dėl 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo V.B.
Kaip sako šią istoriją paviešinti norėjęs R.Lekavičius, ne baudos dydyje esmė, o pavyzdyje, kaip gali būti sutryptas kiekvienas, bandantis pasipriešinti Vilkaviškyje „galiojančiai tvarkai“.
