Feisbuke dalinamasi nuoroda į tinklalapyje bukimevieningi.lt pasirodžiusią publikaciją. Šioje teigiama, kad Lietuvos partizanai turėję duoti priesaiką nacių lyderiui Adolfui Hitleriui. Rašant šį straipsnį nuoroda buvo pasidalinta beveik 70 kartų.
Nuoroda publikuota bukimevieningi.lt feisbuko grupėje bei su tinklalapiu susijusiose socialinio tinklo grupėse „Lietuviai“ ir „Kaimiečiai apie niekus“. Pirmine teksto versija pasidalino tinklalapis ekspertai.eu.
Apibendrinimai iš nuotrupų
Skambia antrašte traukiantis tekstas detalios analizės ar pasvertos informacijos nepateikia. Remiamasi vos vienu dokumentu. 1941 m. vasaros metu surašytomis partizaninio judėjimo taisyklėmis. Išties viena dokumento eilutė teigia „Tegyvuoja Lietuva, tegyvuoja išlaisvintoja Vokietija ir jos vadas Adolfas Hitleris.“
Svarbiausia šioje vietoje – laikotarpis, apie kurį kalbama. Pasak istoriko ir Seimo nario Arvydo Anušausko, straipsnyje pateikiamas dokumentas buvo išleistas 1941 m. liepą, kuomet Lietuvoje jau viešpatavo naciai.
„Tai yra nacistinės okupacijos metu išleistas dokumentas ir simpatikų kurtas projektas. Ir tiek. Nieko neturintis bendro su pokario rezistencija. Čia yra 1941 m. liepos mėnesis“, – 15min paaiškino A.Anušauskas.
Tai yra nacistinės okupacijos metu išleistas dokumentas ir simpatikų kurtas projektas. Ir tiek. Nieko neturintis bendro su pokario rezistencija.
Skirtingi periodai
Bukimevieningi.lt ir ekspertai.eu pateikiamas tekstas klaidina, nes partizanais vadinami tik pokario rezistencijos, prasidėjusios 1944 m., dalyviai. Nors 1941 m. ir 1944 m. skiria vos treji metai, per tiek laiko Lietuvą dukart kirto fronto linija ir keitėsi okupacinė valdžia. Būta esminių pokyčių.
Pasak Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Algimanto Kasparavičiaus, trejų metų tarpas mūsų šalies istorijoje laikomas kone kitu etapu.
„Turbūt yra labai paprastas dalykas, kad 1941 m. birželio sukilimas tiesiogiai susijęs su prasidedančiu SSRS ir Vokietijos karu. To karo pradžia dalies lietuvių politinio dešiniojo sparno tarpe buvo suvokta kaip šansas ir galimybė atkurti Lietuvai nepriklausomybę. Aišku, tai buvo klaida ir naivumas“, – aiškino istorikas.
Omenyje turimas dviprasmiškai vertinamas Lietuvos tarpukario diplomatas ir politikas Kazys Škirpa bei jį supusieji. Karo išvakarėse Berlyne rezidavusio diplomatijos veikėjo pavardė neretai atsiduria tarp dviejų ugnių: šalininkai vertina politiko pastangas atkurti Lietuvos valstybingumą, o oponentai žeria kritikos dėl pamatų Holokausto tragedijai Lietuvoje paklojimo.
Vis dėlto A.Kasparavičius pažymi, kad 1944–1953 m. pokario rezistencija su A.Hitleriu neturi nieko bendro. Artėjant Raudonajai armijai mūsų šalies gyventojai vis dar atsiminė pirmosios Sovietų okupacijos žiaurumus, todėl dalis gyventojų apsisprendė priešintis.
„(...) turime nepriklausomą, laisvą dalies žmonių apsisprendimą kilti į partizaninį karą. (…) Be jokios abejonės, tas partizaninis karo etapas 1944–1953 m. nieko bendro neturi nei su nacistine Vokietija, nei juo labiau su A.Hitleriu“, – pabrėžė istorikas.
Be jokios abejonės, tas partizaninis karo etapas 1944-1953 m., nieko bendro neturi nei su nacistine Vokietija, nei juo labiau su A.Hitleriu.
Bukimevieningi.lt publikuotame tekste naciams artimų Lietuvos gyventojų naratyvas pildomas nuotraukomis iš A.Hitlerio sutikimo Klaipėdoje 1939 m., kuomet nuo Lietuvos atplėštas kraštas buvo prijungtas prie nacių Vokietijos.
Tiesa, 15min jau rašė apie A.Hitlerio sutikimą Klaipėdoje. Istorikas Norbertas Černiauskas pasakojo apie dabar sunkiai suprantamą išskirtinį tuometinių Klaipėdos gyventojų identitetą bei sentimentus Vokietijos imperijai.
Ilgi karo metai
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo 1944 metų vasarą, kuomet sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Užėmę Lietuvos teritoriją sovietai tęsė 1940 m. pradėtas represijas, vykdė mobilizaciją į sovietų kariuomenę.
Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.
1944–1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. žmonių aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie kovojo su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.
Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių.
Antrame pokario rezistencijos etape 1946–1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos.
1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.
Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse. Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-ųjų pavasarį.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“ programa, kuria siekiama stabdyti melagingų naujienų plitimą socialiniame tinkle.
