„Esu įsitikinęs, kad galima rasti sprendimą, kaip suderinti vietos žmonių poreikius ir gamtos apsaugos tikslus. Iki tikros sengirės turime mažiausiai 50 metų, ir žmogus be pjūklo esminės žalos nepridarys“, – ministerijos pranešime cituojamas K.Navickas.
Aplinkosaugininkai yra parengę projektą, kad siekiant išsaugoti Punios šile esančias nacionalines gamtos vertybes, europinės svarbos buveines, nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis būtų išplėsta šilo gamtinio rezervato teritorija. Prie esamo gamtinio rezervato ketinama prijungti Punios šilo botaninio-zoologinio draustinio dalis.
Tokiu būdu Nemuno kilpoje esanti Punios gamtinio rezervato teritorija nuo 400 ha padidėtų iki maždaug 2 tūkst. hektarų.
Anot Aplinkos ministerijos, sprendimas išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją paremtas daugiau kaip pusės amžiaus stebėjimais ir moksliniais tyrimais. Jo gamtinė ir gamtosauginė vertė, ministro žodžiais, nekelia jokių abejonių, ir tokius unikalius miško masyvus būtina išsaugoti ateities kartoms. Lietuva, pasak K.Navicko, nėra tokia turtinga vertingiausių miškų, kad galėtų prarasti unikalų Punios šilą.
Vietos bendruomenės priešinasi šiam išplėtimui, nes, anot jų, didžiulė rezervato teritorija bus uždaryta žmonėms.
Lankymosi tvarką gamtiniuose rezervatuose nustato Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti teisės aktai. Jais ribojamas įvažiavimas transporto priemonėmis bei vaikščiojimas.
Anot Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, aplinkinių kaimų gyventojai rezervate galės grybauti, uogauti, žvejoti pagal nustatytas taisykles, kitoks lankymas bus galimas su darbuotojų palyda.
Aplinkos ministerijos teigimu, Punios šile 2014 metais atlikto gamtinių buveinių inventorizavimo metu išskirtos 79 europinės svarbos buveinės, o jo dalyje, kur ūkinė veikla negalima, yra aukščiausios gamtinės vertės sengirė.
