Aplinkosaugininkai ir miškininkai nepritaria Prezidento veto, ir toliau ragina Seimą priimti sprendimą įvesti 1500 ha miško apribojimą vienam savininkui, kitaip, jų teigimu, Lietuvos miškams gresia atsidurti stambiųjų užsienio pramonininkų, daugiausiai švedų korporacijų, rankose. Tai prieštarauja žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymo siekiui, socialiniam stabilumui ir netgi Lietuvos nacionaliniam saugumui.
„Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui vienas ar keli užsienio šalių subjektai gali supirkti visus (išskyrus valstybinės reikšmės) Lietuvos miškus. Apie 880 tūkst. ha miškų gali būti sukoncentruota vieno ar keleto stambių užsienio kapitalo miškų valdytojų rankose, taip sukuriant dominuojančią padėtį miškų ūkio sektoriuje. Nekontroliuojamas užsienio subjektų akcijų perleidimas gali būti grėsmingas Lietuvos nacionaliniam saugumui. Būtina kuo skubiau tobulinti teisinį reguliavimą, kuris sustabdytų masinį Lietuvos miško žemės išpardavimą užsienio korporacijoms. – teigia Miškų Sajūdžio pirmininkas Gintautas Kniukšta.
Kitų Europos šalių miškininkystės sektorių pavydžiai rodo, jog ribojimas būtinas, norint išvengti oligopolijų ir oligarchijų kūrimosi Lietuvos miškuose. Švedų korporacijos miškus masiškai superka Rumunijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, tačiau ne Vakarų valstybėse, nes ten miškai jiems neparduodami. Jose pirmiausiai stengiamasi leisti žemę įsigyti ją dirbantiems ūkininkams ir miškininkams, o užsienio fondams to padaryti neleidžia apribojimų gausa.
Miško pramonininkai mano, kad prezidento G.Nausėdos išsakyti pataisą atmetantys argumentai neatitinka pagrindinių prezidento programos principų siekti gerovės valstybės ir remti regionų politiką. Miško pramonininkų asociacija teigia, kad draudimas vienam savininkui įsigyti daugiau nei 1500 ha miško rinkoje paveiktų tik maždaug apie 20 įmonių, kurių didelė dalis valdomos užsienio fondų. Tokiu būdu, užkirtus kelią Lietuvos miškus nevaldomai supirkti vienai ar kelioms stambioms užsienio korporacijoms, būtų apginti Lietuvos miško sektoriaus įmonių interesai.
Miško pramonininkai mano, kad prezidento G.Nausėdos išsakyti, pataisą atmetantys argumentai, neatitinka pagrindinių prezidento programos principų siekti gerovės valstybės ir remti regionų politiką.
„Mūsų nuomone, nelogiški Prezidento, didžiųjų verslo grupių, konkurencijos tarybos, STT argumentai. Jie ramiais veidais bando įrodinėti ir galimai sveikam protui prieštaraujančius dalykus. Pavyzdžiui, kad neįvedus 1500 ha. apribojimo ne didieji dar labiau išaugs, o mažiukai praras galimybę imti ir suvalgyti didžiuosius. Bandoma paneigti, kad kapitalo kaupimas ir rinka iš principo parankūs laimėti didiesiems, jau nekalbant, kad nesant apribojimų koncentracija vyksta gerokai intensyviau.“ – dėsto Miško pramonininkų asociacijos prezidento pavaduotas Darius Partauskas.
„Neatsiradus apribojimo – regionai, kurie ir šiaip neklesti, gauna dar vieną vinį į karstą – sparčiau naikinamos regioninės smulkios lentpjūvės, perdirbėjai, miškovežių kompanijos, kirtėjai – apskritai didžiosios įmonės dažniausiai naudojasi kitų didžiųjų paslaugų teikėjų paslaugomis. Tai atsilieps ir socialinei politikai – didžiosios miškų valdymo įmonės sukurs n kartų mažiau darbo vietų, nei kad bus sunaikinta, tiek dėl verslo stambėjimo, tiek per įvairiapusį poveikį kitoms su mišku susijusioms veikloms ir verslo šakoms.“ – dėl realios žalos ateičiai neslepia apmaudo D.Partauskas. „Turime suprasti, kad užsienio korporacijos ateina į Lietuvą ne gamta pasidžiaugti, ateina pelno ir to sieks bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina.“
„Kaip gali derėti stambūs miško ūkiai ir jų konsolidavimas bei tvari, tausojanti miškininkystė?“ – prezidento pozicija stebisi ir aplinkosaugininkai. Pasak asociacijos „Gyvas miškas“ vadovės Monika Peldavičiūtės, pramoninė miškininkystė orientuota į kuo didesnį pelną, kuo mažesniais kaštais ir tai tikrai nėra tvaru.
„Dauguma transnacionalinių korporacijų, skandinaviško kapitalo įmonių pasižymi netvariu miško valdymu, išimtinai orientuotu tik į medienos auginimą. Miškas jiems tai pirma – resursai ir žaliava, o ne biologinė įvairovė, gyvenamoj aplinka ir tapatybės dalis. Tam, kad auginti produktyvius medynus stambioji pramonė šiandien propaguoja ir aktyviai naudoja plynus kirtimus, sunkiąją techniką, monokultūrines spygliuočių plantacijas, įvežtines medžių rūšis, chemikalų naudojimą, masiškai naikina lapuočių miškus kaip menkavertę medieną. Tai nebėra miškai, tai – biologinės dykumos.“ – galimą niūrią ateitį prognozuoja M.Peldavičiūtė
„Dabar esamos aplinkosauginės priemonės miškų sektoriuje neužtikrina miškų apsaugos. Iki šiol nevaldomai kertamos Natura2000 ir saugomos teritorijos, Labanoras, Punios šilas, miškų priežiūroje mažėja žmonių, liberalizuojamas aplinkosaugos sektorius, nėra užtikrinami kontrolės ir monitoringo mechanizmai.“
„Miškų ploto ribojimas tėra tik viena sudėtingo miškų valdymo komplekso dalis ir negali būti svarstoma atsiejamai nuo aplinkosaugos ir, žinoma, nacionalinio saugumo klausimų. Prezidento veto iš esmės prieštarauja žadėtai žaliuojančios Lietuvos vizijai. Tai yra iš esmės nacionalinės miškų strategijos klausimas, nes mes kaip šalis turime apsispręsti – kokia kryptimi judėsime – vystysime pramoninę ar rekreacinę miškų politiką? Kokius verslus ir kokias darbo vietas kursime ir remsime? Kol nėra veikiančių tvarių aplinkosauginių priemonių – esamoje situacijoje miškų plotų pardavimo nevaldymas, situaciją, vienareikšmiškai, tik blogins – teigia asociacijos „Gyvas miškas“ vadovė Monika Peldavičiūtė ir ragina Seimo narius atmesti prezidento veto.
„Visuomenė nori saugiklių ir juos būtina tobulinti kartu su rudenį pradedama kurti nacionaline miškų strategija“ – teigia organizacijos „Gyvas miškas“, Miškų Sąjudžio ir Miško pramonininkų asociacijos atstovai, tokią poziciją palaiko ir kitos visuomeninės bei aplinkosauginės organizacijos.
