Per Grigiškes tekanti Vokė labiau primena užžėlusį ežerą. Mat dėl užtvankos, ant kurios veikia hidroelektrinė, tvenkinyje kaupiasi dumblas, auga žolės. Užtvanka – stabdys ir žuvų migracijai, nes nėra žuvitakio.
„Tvenkinį turi prižiūrėti UAB „Hidromodulis“ savininkai ir Vilniaus miesto savivaldybė. Šitų darbų jie neatlieka. Bandome kalbėtis su savininkais, kad jie turi būti atsakingi, bet jie visus teiginius atmeta“, – sakė Grigiškių seniūnijos Salų seniūnaitė Daiva Sinkuvienė.
Lietuvoje ant 90 užtvankų srauniose upėse stovi nedidelės hidroelektrinės.
„Hidroenergetika yra jau atsipirkusi jų savininkams, realiai jie gauna tik pelną iš hidroenergetikos, bet žaloja upes. Vokė, Vilnelė ir Virvytė – sužalotos lašišinės upės“, – kalbėjo asociacijos „Lašišos dienoraštis“ įkūrėjas Kęstutis Klimavičius.
„Žmonės, investavę į elektrines pinigus, nori, kad jie atsipirktų. Pastatytų žuvitakį, reikia daug įdėti, reikia kompensacijų, nes žuvitakis atima dalį vandens. Tvenkinio savininkas – valstybė, o savininkui nepriklauso tvenkinius tvarkyti“, – teigė Hidroenergetikos asociacijos tarybos pirmininkas Vilmantas Tornau.
Lietuvoje maždaug 1400 užtvankų, iš jų beveik trečdalis – prastos būklės, neprižiūrimos, keli šimtai bešeimininkių, kasmet registruojama bent viena avarija. Prieš pusantrų metų įgriuvusią Belmonto užtvanką Vilniuje Aplinkos ministerija siekė visai nugriauti, panaudojant europinius pinigus, ir taip pagerinti sąlygas gyvajai gamtai. Tačiau tam pasipriešino paveldosaugininkai. Dabar užtvanka atstatyta. O pasaulyje vis populiariau griauti užtvankas, ypač senas, ir taip saugoti upes.
„Europoje ir Amerikoje užtvankos griaunamos, ypač jei jos neneša pelno – nėra elektrinės. Europoje per 3,5 tūkst. pavyzdžių, kai pašalintos užtvankos, pagerėjo sąlygos žuvims, vandens kokybė“, – sakė aplinkosaugininkė Karolina Gurjazkaitė.
„Esu įtraukta į 200 tus projektų. Pagrindinė griovimo priežastis – užtvankos sensta, kelia grėsmę žmogui, griūva. Gerinamos sąlygos žuvų migracijai, aplinkosaugai. Amerikoje daugiau užtvankų šalinama, bandome dirbti ir plačiau, Europos šalyse“, – pasakojo hidrotechnikė iš JAV Laura Wildman.
Lietuvoje, svarstoma, kad pirmiausia turėtų būti griaunamos senos, avarinės būklės užtvankos.
„Mūsų nuomone, reikėtų įvertinti kiekvienos užtvankos reikalingumą. Jei nenaudinga, šalinti jas. Priemonių yra, yra net europinių fondų, kad išlaisvintume upes nuo dirbtinių užtvankų, kurios nebeatlieka savo funkcijos. Yra tam pinigų, reikia noro ir pasiryžimo. Ir čia savivaldos vaidmuo svarbus, jie gali pasiūlyti šalinti vieną ar kitą užtvanką, ypač jei ji – bešeimininkė“, – kalbėjo aplinkos viceministras Martynas Norbutas.
Lietuvos vandenų politiką reglamentuojanti programa numato, kaip gerinti būklę upėse, mažinti vandens taršą. Viena iš numatytų priemonių – užtvankų šalinimas.
