Politikams Lietuvoje draudžiama dalyvauti priimant sprendimus, kurie gali sukelti interesų konfliktą, tačiau ne visada pavyksta susekti tokius atvejus. Dažnai į politiką einantys veikėjai savo įmones ar kitą turtą perduoda valdyti šeimos nariams. Tačiau neretai kyla įtarimų, kad iš tiesų politikai toliau tiesiogiai dalyvauja versle. Panašus šešėlis pastaruoju metu krito ir ant D.Kreivio. Ministrui viešai mesti kaltinimai, esą skirstydamas Europos Sąjungos paramą jis protegavo įmonę, kurios valdyme anksčiau dalyvavo pats, o pasukęs į politiką akcijas perdavė motinai. Ministras neigia galėjęs daryti įtaką šiam procesui, tačiau išsklaidyti kilusias abejones bus labai sunku.
Neturi būti jokios diskriminacijos – nei religiniu, nei turtiniu požiūriu. Žmogus neturi nukentėti dėl to, kad pasirinko tarnystę savo valstybei, – įsitikinęs ekonomistas, buvęs politikas Povilas Gylys.Kol viešojoje erdvėje aiškinamasi, ar D.Kreivys kaltas, kai kurie apžvalgininkai prabilo, kad jeigu nebus pakeista politikų turto priežiūros tvarka, ateityje tai gali atbaidyti bet kurį gabų verslininką eiti dirbti ministru. Esą natūralu, kad žmogui rūpi, jog įmonės nebankrutuotų. Be to, netgi visiškam idealistui galima prisiūti pagalbą kokiam nors su juo neva susijusiam verslui.
„Tai yra rimta dilema. Neturi būti jokios diskriminacijos – nei religiniu, nei turtiniu požiūriu. Neturi būti diskriminuojami nei turtingi, nei neturtingi. Reikia sugalvoti kažkokią schemą, kad eidamas į politiką turtingas žmogus galėtų atiduoti savo turtą neutraliai valdyti. Žmogus neturi nukentėti dėl to, kad pasirinko tarnystę savo valstybei“, – įsitikinęs ekonomistas, buvęs politikas Povilas Gylys.
Apie vieną iš sprendimų būdų užsiminė ir D.Kreivys. Jo teigimu, eidami į politiką Lietuvos verslininkai galėtų savo turimus vertybinius popierius perduoti „akliesiems“, arba „anoniminiams“, fondams („blind trust“ – angl.). Pasaulyje juos valdo nepriklausomi valdytojai, kuriems politikai negali daryti jokios įtakos. Tokiu būdu tikrasis turto savininkas negali kontroliuoti, kaip jo turtas yra tvarkomas, kokie vertybiniai popieriai perkami ar parduodami. Kita vertus, aktyvus prižiūri profesionalai ir jų vertė auga. Labiausiai šis modelis paplitęs anglosaksiškose šalyse. Kanadoje vykdomosios valdžios atstovai privalo patikėti savo turtą „akliesiems fondams“, JAV ir Didžiojoje Britanijoje tai rekomenduojama.
Pasiūlymų būta
Lietuvoje kalbos apie „aklųjų fondų“ modelį nėra naujiena. Konstitucinis Teismas (KT) dar 2004 metais nutarime, kuriuo išaiškino, jog Seimo narys gali gauti papildomų pajamų tik iš kūrybinės veiklos, atkreipė dėmesį, kad kai kuriose užsienio šalyse veikia instrumentai, užtikrinantys, kad parlamentarai neįklimptų į problemas dėl buvusio savo verslo. Tarp kitų galimybių, KT paminėjo ir „parlamento nario turto valdymo patikėjimą ar kitokį privalomą perleidimą kitiems asmenims, anoniminį tokio turto valdymą“.
Tačiau KT žodis netapo kūnu. Po poros metų Seime buvo pateiktas pasiūlymas Lietuvoje steigti specialųjį fondą, kuris valdytų į valdžią patekusių verslininkų turtą. Fondo steigėjas turėjo būti valstybė, bet jį valdytų nepriklausomi profesionalūs vadybininkai.
„Tai turėjo būti specialus fondas, kur politikas negali paveikti perduotų akcijų likimo – kaip jau išeis, taip. Logika yra tokia, kad jeigu žmogus pasirenka politiką kaip savo darbą, jis turi laikytis tam tikrų taisyklių. Paprastai, jeigu pasitaiko galimybė, valdžios atstovas stengiasi išnaudoti savo pareigas savo verslui. Todėl verslas ir politika turi būti atskirti“, – pasakojo vienas iš tuomečių šios koncepcijos rengėjų teisininkas Kęstutis Čilinskas. Tačiau, anot jo, ilgainiui idėja buvo numarinta kaip neįgyvendinama.
Tinka ne visiems
K.Čilinskas įsitikinęs, kad „aklųjų fondų“ skaidrumą Lietuvoje užtikrintų politikų konkurencija: „Jeigu į fondą bus įneštos Seimo narių, ministrų akcijos, kiekvienas žiūrės, kad koks nors gudresnis nepasidarytų sau daugiau naudos nei kitiems.Tiesa, pasaulyje „aklieji fondai“ nėra panacėja nuo „ligų“, kuriomis gali susirgti į politiką pasukęs verslininkas. Pavyzdžiui, paskutiniame XX a. dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad opozicijoje buvusi Leiboristų partija gaudavo paramą iš „aklųjų fondų“. Be to, britai ir dabar įtariai žiūri į faktą, kad fondų valdytojai dažnai būna neskelbiami. Todėl visuomenė gali ir nesužinoti, kad jie yra turtą perdavusių politikų draugai ar buvę verslo partneriai. Be to, Didžiosios Britanijos teisinė bazė sureguliuota taip, kad kompanijos turi teisę reikalauti informacijos apie tikruosius jų akcijų savininkus, todėl ministro turima dalis, nepaisant fondo „aklumo“, gali tapti vieša. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog netgi įsteigus fondą, ministras bent kurį laiką vis tiek žinos apie fondo turinį, tad neturės visiškos apsaugos nuo galimo interesų konflikto. Dėl panašių priežasčių paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Australija atsisakė planų pereiti prie „aklųjų fondų“. Daug ką lemia ir politinė kultūra. Pavyzdžiui, Estijoje arba Prancūzijoje politikai netgi neprivalo deklaruoti viešųjų ir privačių interesų, nes taip būtų pažeidžiama asmens duomenų apsauga.
Tačiau K.Čilinskas įsitikinęs, kad „aklųjų fondų“ skaidrumą Lietuvoje užtikrintų politikų konkurencija: „Patiems politikams atsiras noras apsaugoti. Jeigu į fondą bus įneštos Seimo narių, ministrų akcijos, kiekvienas žiūrės, kad koks nors gudresnis nepasidarytų sau daugiau naudos nei kitiems.
Europoje nepaplitę
Seimo Parlamentinių tyrimų departamento duomenimis, JAV politikai neprivalo perduoti savo vertybinių popierių „akliesiems fondams“, tačiau dažnai naudojasi šia galimybe, kad išvengtų varginančios aktyvų deklaravimo procedūros. Kanadoje perduoti akcijas minėtiems fondams privalo tik Vyriausybės nariai, parlamentarams toks variantas taikomas tik išskirtiniais atvejais. Didžiojoje Britanijoje tai rekomenduojama ministrų kabineto nariams. Planai kurti „anoniminius fondus“ įrašyti dabartinės Maltos Vyriausybės programoje.
Tačiau žemyninėje Europoje „aklųjų fondų“ sistema nėra paplitusi. Panašų fondą XX a. pabaigoje planuota kurti Italijoje, kai iškilo problema dėl plačių premjero Silvio Berlusconi verslo interesų. Tiesa, į politiką pasukęs aktyvų savininkas būtų galėjęs dalyvauti skiriant fondo valdytoją. Be to, pastarasis atsakingoms institucijoms būtų turėjęs atsiskaityti už kiekvieną atliktą operaciją. Galiausiai fondo idėjos atsisakyta.
