Aplinkos apsaugos agentūros iniciatyva dvejus metus rengti potvynių grėsmės žemėlapiai leis nustatyti dėl įvairios kilmės ir tikimybės potvynių užliejamų teritorijų plotus, o potvynių rizikos žemėlapiai – įvertinti galimus su potvyniais susijusius neigiamus padarinius žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai.
Aplinkos apsaugos agentūros iniciatyva dvejus metus rengti potvynių grėsmės žemėlapiai leis nustatyti dėl įvairios kilmės ir tikimybės potvynių užliejamų teritorijų plotus
Žemėlapiai bus naudojami rengiant potvynių rizikos valdymo planus, kurie, atsižvelgus į nustatytas užliejamas teritorijas ir galimą žalą, numatys potvynių prevencijos, apsaugos nuo jų ir pasirengimo jiems priemones, rašoma Aplinkos ministerijos pranešime.
Žemėlapius Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu parengę mokslininkai teigė, jog kitas svarbus žingsnis – praktinis žemėlapių taikymas bei potvynių grėsmių valdymo įgyvendinimas.
Kaip sakė vienas projekto rengėjų, dr. Simonas Valatka, žemėlapiai turės įtakos ir teritorijų planavimui bei statybų reglamentavimui kai kuriose šalies teritorijose.
„Tai, kas padaryta šiandien – pirmas rimtas žvilgsnis. Reikia atkreipti dėmesį, kad ribos, kurios bus patvirtintos, bus susietos su tam tikru reglamentavimu, t.y. veiklos apribojimu. Įstatymai numato, kad potvynių užliejamose teritorijose draudžiamos statybos, taigi, tai susiję su daugeliu kitų veiksnių: teritorijų planavimu“, – specialiai Potvynių direktyvos įgyvendinimo rezultatams pristatyti surengtoje konferencijoje sakė S.Valatka.
Jis tvirtino, kad žemėlapiuose išskirtos rizikos teritorijos apima 53 skirtingų upių atkarpas, kurių bendras ilgis viršija 3,5 tūkst. km. Teritorijos apima Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonus. Į rizikos žemėlapį taip pat įtraukta Baltijos jūros ir Kuršių marių priekrantės teritorija.
Dr. Edvinas Stanevičius įvardijo kelias pagrindines potvynių priežastis: sniego tirpsmą bei ledo sangrūdas, smarkias liūtys bei užtvankų, pylimų yrimą
Mokslininkai, rengdami potvynių rizikos ir grėsmės žemėlapius, atsižvelgė ir į istorinę šalies patirtį, įvertino ir didžiuosius XIX-XXI a. potvynius Lietuvoje.
Dr. Edvinas Stanevičius įvardijo kelias pagrindines potvynių priežastis: sniego tirpsmą bei ledo sangrūdas, smarkias liūtys bei užtvankų, pylimų yrimą. Dažniausia ekstremalių potvynių priežastis, lemianti apie 75 proc. visų katastrofinių potvynių – sniego tirpsmas ir ledo sangrūdos.
Specialistai išanalizavo duomenis nuo hidrometeorologijos stočių veiklos pradžios. Pasak E.Stanevičiaus, dažniausiai ekstremalūs potvyniai vyksta Nemuno žemupio ir deltos rajonuose. Nuo 1811-ųjų metų deltoje kilo 15 pavojingų potvynių, paskutinis kurių – 2010-ųjų pavasarį. Šioje teritorijoje nustatoma per 90 proc. visų pavojingų potvynių Lietuvoje. Hidrometeorologinių reiškinių stebėjimo istorijoje pavojingi potvyniai užfiksuoti ir Nemune ties Kaunu, taip pat Neries žemupyje, ties Vilniumi ir Jonava, Nevėžyje ties Kėdainiais, Šventojoje, Akmenoje-Danėje bei Minijoje.
Žemėlapiai buvo rengti 2012-2014 metais.
