Ketvirtus metus Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros (GP) stalčiuose marinamas tyrimas, atskleidęs realias grėsmes nacionaliniam saugumui, vedė nuo grasinimų „nesikapstyti po kaulus“ iki galimų nusikalstamų piniginių ir kalinių gabenimo operacijų.
Šmeižtas liejosi nevaržomas
Aukšto saugumo pareigūno V.Pociūno žūtis svetimoje valstybėje natūraliai sukėlė aibę spėlionių ir versijų, tačiau net sunku buvo įsivaizduoti, kad pačias kokčiausias kūrė ne kas kitas, o VSD viršūnėlės. Žuvusį pulkininką bandyta vaizduoti kaip kokį bevalį girtuoklį, neturintį jokių skrupulų. Taip patogiau – teisėsaugai nereikia tirti V.Pociūno užčiuoptų galbūt nusikalstamų mūsų šalies pareigūnų gijų.
Tiesa, Valstybės dienos proga visuomenės spaudimo neištvėręs prezidentas Valdas Adamkus našlei Liudvikai Pociūnienei įteikė jos vyrui po mirties skirtą Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didįjį kryžių.
GP prokuroras Justas Laucius, vėliau gavęs VSD apdovanojimą, strimgalviais nutraukė ikiteisminį tyrimą ir paskelbė, kad V.Pociūnas mirė dėl nelaimingo atsitikimo – kai neatsargiai persisvėrė per „Inturist“ viešbučio lango palangę ir iškrito per 909 kambario langą. Kai kuriuose GP dokumentuose taip pat teigiama, jog prieš iškrisdamas per langą V.Pociūnas kambaryje buvo vienas. Liūdnai pagarsėjusios žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės versija, kad „V.Pociūnas iškrito atlikdamas gamtinius reikalus“, liko nepaneigta (dienraštis „Lietuvos rytas“, 2006 08 29).
Įdomi šios pačios purviniausios V.Pociūno žūties „versijos“, kurios kelerius metus atkakliai laikėsi GP vadovybė, kilmė. Seimo Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) liudijęs vienas VSD pareigūnas pasakojo, kad jo budėjimo metu pas VSD generalinį direktorių Arvydą Pocių atvyko „Lietuvos ryto“ korespondentė B.Vyšniauskaitė. „Apie septintą valandą vakaro atėjo žurnalistė Vyšniauskaitė. Generalinis direktorius paskambino, įspėjo, kad ateis žurnalistė, ir nurodė palydėti iki jo kabineto. Ir ji atėjo, ir mes ją palydėjome. Kada ji išėjo? Aš dabar neatsimenu. Ta prasme, kažkur labai vėlai, jau buvo naktis, antra, trečia valanda“, – liudijo VSD pareigūnas. Užtrukusi vakaronė saugumo šefo kabinete prie butelio viskio nepraėjo veltui. Jau vos ne kitą rytą A.Pociaus emisaras Audrius Penkauskas keliavo į Seimą pas opozicinių partijų atstovus ir ragino nepradėti parlamentinio VSD tyrimo, nes esą išlįstų negražių dalykų.
„Berniukams“ buvo neramu
Seimas yra prašęs (ir iki šiol nesėkmingai prašo) pateikti dvylika VSD analitinių pažymų. Viena jų – 2006 metų spalio mėnesį VSD Antrosios valdybos rengta pažyma „Dėl verslo grupių įtakos žiniasklaidai“.
Tų pažymų autoriai patys liudijo Seimo NSGK, su kokiomis rimtomis problemomis susidūrė priedangos organizacija įvardyta dujų tarpininkė „Dujotekana“: „Vainauskas Stoniui sako, kad negaliu padaryti “Ekstros„ atžvilgiu, kad apie tuos berniukus ir tave nerašytų, negaliu šito padaryti. Taip, “Lietuvos ryto„ atžvilgiu aš įtaką turiu, o “Ekstrai„ man yra sudėtinga.“
VSD pareigūnai, patikėję parlamentinio tyrimo keliamais kilniais tikslais, liudijo, kad Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizacija vadintina „Dujotekana“ be didelio vargo perka palankius straipsnius ar laidas Lietuvos žiniasklaidoje – dienraščiuose, TV3 televizijoje.
Tačiau būta ir neparankių išsišokėlių, kurie netikėjo nei VSD ir GP vadovybės platinta žūties versija, nei užsakytomis „paklodėmis“ apie Lietuvoje vykusius procesus energetikos ar transporto srityse.
Jau vien minėtų analitinių pažymų pavadinimai rodo, apie ką kalbama: 2006 m. sausio 29 d. „Dėl Rusijos interesų įsigyjant “Mažeikių naftos„ akcijas“; 2006 m. vasario 13 d. „Dėl Rusijos interesų įsigyjant “Mažeikių naftos„ akcijas“; 2006 m. kovo 16 d. „Dėl pretendentų įsigyti “Mažeikių naftos„ akcijas“; 2006 m. gegužės 11 d. „Dėl “Mažeikių naftos„ akcijų įsigijimo“; 2006 m. rugsėjo 11 d. „Dėl Vytauto Naudužo skyrimo ūkio viceministru aplinkybių“; 2006 m. birželio 21 d. „Dėl naujos koalicijos Seime formavimo“; 2006 m. liepos 27 d. „Dėl Seimo narės A.Staponkienės“; 2006 m. vasario 28 d. „Dėl “Lietuvos geležinkelių„ liberalizavimo“; 2006 m. liepos 28 d. „Dėl Seimo nario V.Orechovo“; 2006 m. rugsėjo 15 d. „Dėl Lietuvos Respublikos garbės konsulo Kipre skyrimo“; 2006 m. rugsėjo 15 d. „Dėl konflikto Kauno termofikacinėje elektrinėje“ ir jau minėta pažyma „Dėl verslo grupių įtakos žiniasklaidai“.
Tai tik 12 viešai įvardytų pažymų, kurių nei buvę, nei esami VSD vadovai dėl įsipareigojimų „valstybininkams“ neteikia juos turintiems kontroliuoti politikams. Kiek jų buvo dar parašyta ir nuslėpta?
„Konstitucionalistų“ indėlis
Daugėjant nepabūgusių VSD pareigūnų liudijimų ir vis kaistant situacijai tuometinio prezidento V.Adamkaus prašymu susikompromitavusių VSD vadovų stojo ginti Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis teismas (KT). 2006 metų pabaigoje KT žaibiškai priėmė sprendimą, kad VSD veiklą tiriantis Seimo NSGK iš esmės negalės paskelbti dalies savo išvadų, nes jos būtų antikonstitucinės. Teismas pareiškė, kad VSD vadovas A.Pocius buvo teisus priešindamasis politikų norams gauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją ir ją panaudoti savo tyrime.
KT taip pat paskelbė, jog Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms (nors NSGK nebuvo ir nėra jokia laikinoji komisija) negali būti pavedama teisėtumo arba tikslingumo atžvilgiais tirti ir vertinti valstybės institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros. Išgirdus tokį „konstitucinės dvasios“ aiškintojų sprendimą tapo aišku, kad nebuvo pagrindo pradėti narplioti V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją, kurioje jis vėliau žuvo, aplinkybių.
Pakraupę Seimo nariai džiaugėsi, jog KT išaiškinimas buvo susijęs tik su laikinųjų komisijų veikla, o ne apskritai su parlamentiniais komitetų tyrimais, nes tokiu atveju būtų buvę pakirsti parlamentarizmo pagrindai.
Dingę pinigai demokratijai
2006 metų pavasarį V.Pociūnas, paliktas taisyti spynų Lietuvos konsulate ir visiškai ignoruojamas jį į Gardiną pasiuntusių žinybų, ėmėsi savarankiškų tyrimų, kurie, kaip pavyko užčiuopti iš skurdžių užuominų, ir toliau siejosi su tranzito per Lietuvą reikalais. V.Pociūnas yra aplankęs nemažai Baltarusijos vietovių ir susitikęs su įvairiais verslo atstovais. „Jis negalėdavo sėdėti be darbo. Jam tiesiog rankos pradėdavo niežėti, kai užčiuopdavo kokius nors prieš Lietuvą nukreiptus dalykus“, – teigė V.Pociūnui artimi žmonės.
Taip pat žinoma, kad Lietuvos pareigūnų ignoruojamas V.Pociūnas ne
kartą buvo susitikęs su JAV ambasados Minske atstovais. Manoma, be kitų dalykų, domėtasi ir keistasi informacija apie ne visada skaidrų JAV per Lietuvą skiriamų lėšų Baltarusijos demokratijai remti naudojimą praėjusių prezidento rinkimų laikotarpiu.
A.Matulevičius prisimena, kad jau pasibaigus oficialiam tyrimui į jį kreipėsi keli VSD darbuotojai ir norėjo suteikti papildomos informacijos apie Lietuvos pareigūnų „išplaunamus“ pinigus. Tačiau šis kontaktas nutrūko, kai Seimas nesugebėjo atleisti iš pareigų susikompromitavusio A.Pociaus. Stiprėja tikimybė, kad V.Pociūno vadovaujama valdyba, stebėjusi padėtį tiek geležinkeliuose, tiek Vilniaus, Palangos ir Zoknių oro uostuose, galėjo užčiuopti ne tik gudų demokratijai skirtų lėšų nusavinimą, bet ir VSD bei JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) bendradarbiavimą įrengiant slaptą kalėjimą teroristams. V.Pociūnas iš arti matė, kaip staiga pralobo jo viršininkas Dainius Dabašinskas (kotedžas Turniškėse, amerikietiškas limuzinas). Galima tik įsivaizduoti, kokia panika apimdavo VSD viršūnėles vien nuo minties, kad „Ekstroje“ ar kur kitur jau 2006–ųjų rudenį gali pasirodyti informacija apie CŽV kalėjimą Lietuvoje.
GP „tyrimai“
Piliečių santalka, neapsikentusi dėl šmeižiamo po mirties pulkininko ir jo šeimos, 2007 metų vasarą kreipėsi į generalinį prokurorą Algimantą Valantiną ir pareikalavo pradėti tyrimą. „Tvirtą pagrindą tokiam tyrimui pradėti duoda du į viešumą iškilę faktai. Pirma, parlamentinis VSD tyrimas atskleidė, kad tuometinis šio departamento generalinis direktorius A.Pocius ir jo pavaduotojas D.Dabašinskas liepė VSD pareigūnui A.Penkauskui, dar Lietuvos teisėsaugai neatlikus V.Pociūno žūties tyrimo, skleisti informaciją politikams, kad jų kolega V.Pociūnas iškrito pro langą, kai girtas mėgino nusišlapinti nuo palangės. Tokią informaciją, pasak parlamentinio tyrimo medžiagos, Seimo nariams platino ir pats A.Pocius. Antra, 2006 metų lapkričio 30 dieną V.Pociūno žūties tyrimą atlikęs prokuroras J.Laucius priimtame nutarime konstatavo, kad tyrėjai neaptiko jokių velionį žeminančių pėdsakų, kuriuos minėjo Lietuvos žiniasklaida ir VSD vadovai: ant viešbučio kambario palangės aptikti tik V.Pociūno delnų atspaudai, jokių biologinės kilmės pėdsakų nebuvo. Šie faktai liudija, kad V.Pociūno šmeižtą galėjo organizuoti valdžios institucijos“, – buvo rašoma Piliečių santalkos pareiškime. Jame taip pat primenama, jog Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalis skelbia: „Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“ Už tokias nusikalstamas veikas asmuo turi atsakyti ir prokurorui reikalaujant. „Taigi Jūsų, Pone Generalini Prokurore, konstitucinė ir mūsų pilietinė pareiga – apginti sąžiningai Tėvynei tarnavusio ir žuvusio karininko V.Pociūno garbę. Neleiskime, kad Lietuva grįžtų į tuos laikus, kai mus slėgė svetimos jėgos skleidžiamas melas ir šmeižtas“, – rašyta pareiškime A.Valantinui.
GP susitvarkė greitai. 2007 metų liepos 13–ąją GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl viešo paskleidimo apie mirusįjį, nes nepadaryta veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių. Po mėnesio, rugpjūčio 14 dieną, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurorų tirtos ir rezonansą sukėlusios VSD karininko V.Pociūno galimos žūties versijos viešo paskleidimo.
Šis epizodas nestebina, nes pats žūties tyrimas GP labiau priminė pastangas kuo greičiau nukišti bylą į archyvus, remiantis Baltarusijos KGB primesta „nelaimingo atsitikimo“ versija. A.Valantinas ranka rankon dirbo su VSD – GP net du kartus nutraukė V.Pociūno bylą. Tik teismai privertė atkaklius GP vadovus kelis sykius pakartotinai imtis V.Pociūno bylos tyrimo, kuris be rezultatų tęsiamas iki šiol.
Istorinė kalba
Vienas „iškiliausių“ dalykų VSD išsisukinėjimų ir veidmainystės istorijose buvo šio departamento generalinio direktoriaus A.Pociaus kalba Seime 2007 metų kovo 15 dieną, kai turėjo būti balsuojama dėl jo atstatydinimo. A.Pocius, pavadinęs tai „svarbiausia kalba savo gyvenime“, amo netekusiems Seimo nariams tėškė, esą atliktas žvalgybinis darbas leido suprasti, kad informacija buvo perduodama iš VSD esančių ar buvusių išdavikų, kurie intensyviai rašė vadinamąsias analitines pažymas ir jose savaip interpretavo vykstančius procesus. Tą lemtingą dieną A.Pociui pavyko išsiaiškinti, kad VSD veikė vienas, o galbūt ir keli aukštas pareigas einantys pareigūnai, ir kad jie yra perdavę ar net pardavę kitai valstybei svarbią Lietuvos ekonomikai ir nacionaliniam saugumui informaciją. Vieno tokio „sandorio“ kaina buvo įvertinta 100 tūkst. eurų.
Per stebėtinai trumpą laiką VSD pavyko atskleisti ir tai, kas yra kaltas dėl Juro Abromavičiaus žūties, kas įvykdė Bražuolės tilto sprogdinimą, ir beveik sužinoti, kas sprogdino „Lietuvos rytą“. VSD taip pat išsiaiškino, kad vienas asmuo, tapęs NSGK pirmininku, buvo KGB bendradarbis–patikėtinis.
Apibendrindamas savo naujausius tyrimus A.Pocius baisėjosi tuo, kaip elgiamasi su slapta informacija. „Tai – nusikaltimas teisinei valstybei. Nuspręsta, neatsižvelgiant į VSD pastabas, reikalauti, žinoti, viešinti tai, kas politiškai šiandien kai kam atrodo naudingiausia. Bet tai nėra tiesa, o tik partinės tiesos liekanos“, – baugino A.Pocius, nuoširdžiai linkėdamas daug sėkmės kolegai Povilui Malakauskui. „Įpėdiniui“ teko luktelėti, nes „atskleistų“ nusikaltimų gausa pribloškė Seimą. P.Malakauskas VSD vadovu buvo paskirtas tik 2007 metų birželio 20 dieną.
Niekada didele iškalba nepasižymėjusio V.Pociaus nesėkmingas atstatydinimas ir jo vėlesni komentarai šioje liūdnoje istorijoje kartais keldavo ir juoką.
Tada jis aiškino, jog „ne A.Pocius yra grėsmė nacionaliniam saugumui, o grėsmę kelia nušalinti kontržvalgybos pareigūnai Vytautas Damulis ir Vilmantas Bieliauskas, kurie politikuodami, klastodami informaciją jau sužlugdė keletą svarbių žvalgybinių operacijų“. Paskui A.Pocius teigė, kad „jeigu jau tikima tariamais V.Damulio demaskavimais ir ignoruojama tai, ką sako VSD specialioji tyrimo komisija ir VSD vadovybė, tuomet logiškiausias sprendimas būtų paskirti V.Damulį departamento generaliniu direktoriumi“. Niekas į šiuos žodžius neįsiklausė, paskirtas buvo P.Malakauskas.
P.Malakausko priedanga
Klanas neišvengė nuostolių – teko paaukoti savo vaidmenį iki galo suvaidinusį A.Pocių, nors V.Adamkus nenorėjo jo išmesti į gatvę. Šiais metais buvo priversti pasitraukti Darius Jurgelevičius ir D.Dabašinskas. Tačiau juos puikiai kompensavo P.Malakauskas, savo teoriniais išvedžiojimais apie žvalgybinės bendruomenės trapumą užtikrinęs absoliutų pirmtakų veikimo būdų tęstinumą.
„V.Pociūnas prieš pat mirtį, kai kalbėjausi su juo, sakė, kad yra įsitikinęs, jog svarbiausios valstybės institucijos užvaldytos grupuotės. Ypač stipriai tas užvaldymas jaučiamas Užsienio reikalų ministerijoje (URM) ir VSD, – graudžiai ironizavo parlamentaras Kęstutis Masiulis. – Ar atsakyta į V.Pociūno užduotus klausimus apie klano įtaką valstybei? Sąsajas su dujininkų klanu? Mes reikalaujame pažymų, kuriose – preziumuojame – tie dalykai yra minimi. Įdomu ir svarbu žinoti, kokie tai asmenys, kuriose institucijose. Ar mes turime mechanizmą gintis nuo tokios įtakos? Mechanizmas turėtų būti tas pats VSD. Bet, pasirodo, ir VSD vyksta panašūs dalykai, nors apie tai galime tik spėlioti, numanyti. V.Pociūnas tvirtino, kad taip yra. Kai pareigūnai kilnojami iš vienos institucijos į kitą, niekas ir nesikeičia – lieka status quo. Jeigu V.Pociūnas būtų gyvas, jis ir toliau “verktų„ man ant peties, o aš toliau abejočiau, kad tai, ką jis sako, yra tiesa. Manyčiau, galbūt jis į viską žiūri per daug pesimistiškai. Bet kai V.Pociūnas žuvo, praslinkus savaitei po šio savo liudijimo pradedu tikėti, jog kai kas labai smarkiai išsigando, kad jis nepradėtų šnekėti viešai.“
Nuo Bresto iki Antavilių
Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiomis dienomis viešai pareiškė, kad „esmė ne ta, ar kalėjimas buvo, o ta, kas Lietuvoje priiminėjo valstybei svarbius sprendimus. Viena įstaiga Lietuvoje galėjo būti valstybė valstybėje. Tai yra svarbu. Mums reikia išmokti pasižiūrėti į savo klaidas, jas pripažinti ir niekada jų nekartoti. Bent jau tokias pamokas reikia siekti išspausti iš šios istorijos“.
Prezidentė neslėpė, kas ta „valstybė valstybėje“. Nėra ko slėpti –Lietuvoje net vaikai žino, jog tai VSD. Vis dėlto pulkininkas V.Pociūnas ištesėjo savo pažadą, kad „visi viską sužinotų“ – net apie CŽV kalėjimą. Ištesėjo po mirties.
