Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė pristatė smurto artimoje aplinkoje temą, pabrėždama, kad Lietuvos valdžia vis dar vengia priimti Europos Tarybos Stambule priimtus kovos prieš smurtą siūlymus.
Jos teigimu, geriausiai žmogaus teisių srityje Lietuvą vis dar atstovauja užsienio reikalų ministerija, suinteresuota įgyvendinti Lietuvoje bendrus europiečių susitarimus. Prieš rinkimus viešai žadėję palaikyti Stambulo konvencijos priėmimą Lietuvoje premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kol kas šiais klausimais tyli.
„Nuotraukose ir Skvernelis, ir Pranckietis buvo su mus palaikančiais marškinėliais“, – pastebėjo Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė, pridurdama, kad kol kas šie pažadai lieka tylus priekaištas įtakingiausiems šalies politikams.
„Minėjau, kad Užsienio reikalų ministerija geriausiai atstovauja šiems klausimams. Čia ir liūdnas, ir pozityvus dalykas. Reikėtų pasakyti, kad ši ministerija – vienintelė šioje vyriausybėje, kuri garsiai pasisako už konvencijos įgyvendinimą ir nekeičia pozicijos nuo 2013 metų. Ji net ėmėsi parengti dokumentus vietoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios kompetencijoje tai buvo“, – teigė B.Sabatauskaitė.
„Parengus dokumentus, kaip ir kitais atvejais, jie siunčiami suderinimui. Įvairios ministerijos pateikia savo atsiliepimus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vėl visą procesą užsuko iš naujo, o Teisingumo ministerija, kurios kompetencijoje būtų nemaža dalis konvencijos nuostatų perkėlimo, ypač susijusio su baudžiamosios atsakomybės taikymu, savo pozicijos išvis nepateikė“, – piktinosi ekspertė.
Suabejojo Lietuvos sekuliarumu
Ji teigė, kad norisi tikėti, jog ministerijų valdininkai nesugeba atlikti savo darbo dėl kažkokių nelemtų atsitiktinumų, bet tų atsitiktinumų skaičius verčia abejoti gera valia.
„Nepaisant to, kad gal yra išsakomas viešas palaikymas, bet ministerijų koridoriuose vyksta kiti procesai, nei deklaruojama viešai“, – darė išvadą B.Sabatauskaitė. „Nežinau, ar per tuos metus iki popiežiaus atvykimo, ir aš ne veltui miniu šį faktą, ta konvencija bus ratifikuota“, – svarstė ji.
„Man atrodo, kad tai labai puikiai iliustruoja, kad mes de facto nesame sekuliari valstybė“, – kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė, pabrėždama, kad tokiu bandymu spekuliuoti religijos tema politinėse intrigose pažeminami ir patys tikintieji.
Ji pastebėjo, kad popiežiaus atvykimo sujaudinti ir savo entuziazmą parodyti bandantys Seimo nariai ėmėsi iš naujo svarstyti net ir abortų draudimo klausimą. Klausimas iš darbotvarkės išimtas tik pabijojus audringos visuomenės reakcijos.
Lyties keitimo įstatymas nepriimamas 16 metų
Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo klausimą pristatęs Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL atstovas Tomas Vytautas Raskevičius pabrėžė, kad nepaisant politikų valios stokos Lietuvos teismai geba atstovauti sveiko proto poziciją. Translyčiai asmenys kelių precedentų dėka jau gali pakeisti asmens dokumentus.
Kalbėdamas apie rezonansinę bylą „L. Prieš Lietuvą“, kurioje Lietuva pralaimėjo Europos žmogaus teisių teisme, neužtikrinusi įstatyminės bazės, padedančios pakeisti lytį, sukūrimo, LGL atstovas teigė, kad 2001 metais įsigaliojusi civilinio kodekso nuostata jau seniai galėjo būti įgyvendinta.
„Vyriausybė lyties keitimo įstatymą buvo įpareigota parengti iki 2003 metų liepos 1-osios dienos“, – po pralaimėjimo EŽTT susidariusią situaciją priminė jis.
„Tas įstatymas buvo parengtas Sveikatos apsaugos ministerijoje ir kaip tiems metams buvo visai padorus įstatymo projektas. Ministras pirmininkas amžiną atilsį Algirdas Brazauskas likus kelioms dienoms iki priėmimo susitiko su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir staiga išėjęs iš susitikimo žurnalistams pareiškė, kad Lietuva dar nepasirengusi“, – pasakojo T.V.Raskevičius.
„Tarptautinės organizacijos ir tarptautinės institucijos lyties keitimo įstatymo problemai suteikia rimtą svorį ir manau, kad be EŽTT sprendimo nebūtų buvę jokių pokyčių“, – darė išvadą jis.
Teisėsauga vengia neapykantos nusikaltimų tyrimo
Neapykantos nusikaltimų statistiką Lietuvoje pristačiusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Kristina Normantaitė pabrėžė, kad Lietuvos teisėsauga ignoruoja neapykantos nusikaltimus, o egzistuojantys teisiniai įrankiai yra nepakankamai pasitelkiami, kad užtikrintų tokių nusikaltimų tyrimą.
„Neapykantos nusikaltimų tema gal nėra tokia skandalinga, neskamba taip iššaukiančiai, bet norėtųsi, kad ta nebaudžiamumo kultūra, kurią turime šioje srityje, pasikeistų“, – sakė ji.
Kaip vieną iš neapykantos nusikaltimų, kurie liko ignoruoti tiek teisėsaugos, tiek visuomenės, ji paminėjo incidentą Rukloje, kai hidžabą vilkėjusi moteris sulaukė užgauliojimų, prieš ją galimai smurtauta, o vėliau hidžabas buvo nutemptas.
„Teisėsaugos pareigūnai tą atvejį kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nematydami neapykantos dėmens. Tai moteriai nebuvo suteikta tinkama apsauga“, – pasakojo K.Normantaitė.
„Teisėsauga pareiškė, kad ji negali iškart tokio nusikaltimo vertinti kaip neapykantos nusikaltimo, nes tai turėtų paaiškėti tyrimo eigoje. Problema čia ta, kad iškart neužfiksavus tokio atvejo, tam asmeniui nesuteikiama tinkama apsauga, pagalba, kuri jam reikalinga“, – pridūrė ekspertė.
