G.Nausėda nuo pat savosios rinkimų kampanijos pradžios teigė, kad Lenkiją laiko strategine Lietuvos partnere, ir žadėjo būtent šiai kaimynei skirti ypatingą dėmesį.
Nenuostabu – geopolitinė situacija, paaštrėjusi po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir įplieksto karo Donbase, atsisukti į Lenkiją privertė net vadinamosios šaltosios taikos atmosferą dvišaliuose santykiuose puoselėjusią Dalią Grybauskaitę.
J.Neverovičiaus faktorius
Buvusi Lietuvos prezidentė sugebėjo numalšinti „strateginę įtampą“, kai pernai vasarį aiškiai pareiškė, kad Vilnius nepalaikytų baudžiamųjų priemonių Lenkijai jos ginče su Europos Komisija dėl galimų teisės viršenybės principo pažeidimų.
G.Nausėda nusiteikęs žengti dar toliau. Analitikai svarsto, kad ne veltui į komandą naujasis prezidentas pasikvietė buvusį energetikos ministrą, Lietuvos lenką Jaroslavą Neverovičių, turintį daug ryšių Lenkijoje.
Nors jis bus atsakingas už aplinką ir infrastruktūrą, neabejojama, kad šis pareigūnas, iki šiol menamas kaip labai profesionalus ministras, taps naudinga jungtimi tarp Vilniaus ir Varšuvos – sostinių, bandančių tirpdyti ledus dvišaliuose santykiuose.
Kaip 15min teigė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, „Neverovičius padės Lietuvai suprasti Lenkiją, o Lenkijai – Lietuvą. Dabar mažiausiai reikia dviejų ožių padėties, kai niekas negali atsitraukti ir kartu ieškoti bendrų sprendimų“.
Kita vertus, yra ir klaustukų dėl G.Nausėdos, kuris Lenkijoje susitiks su šios šalies prezidentu Andrzejumi Duda, premjeru Mateuszu Morawieckiu, Seimo ir Senato maršalkomis, požiūrio į Lietuvos lenkų mažumos padėtį.
Per rinkimų kampaniją jis teigė, kad pavardžių rašymo lotyniškais rašmenimis pasuose klausimą išspręstų pasiūlydamas taip asmenvardžius rašyti „antrajame paso puslapyje“ – toks būtų G.Nausėdos, šiaip jau etnines mažumas vadinantis „ne problema, o Lietuvos turtu“, kompromisas.
Prieš pat inauguraciją praėjusį penktadienį G.Nausėda dar pareiškė, kad vienas patarėjas turės rūpintis tautinių mažumų reikalais, taip pat padėkojo Lietuvos lenkams ir pabrėžė, jog jų balsų per rinkimus nenubaidė jo nuosekli pozicija dėl asmenvardžių rašymo.
„Bet tai juk nėra joks kompromisas. Esu tikras, kad Varšuvoje toks sprendimas nereikš galutinio uždarymo“, – 15min teigė D.Wilczewskis, leidinio „Przeglad Baltycki“, rašančio apie Baltijos šalis, žurnalistas.
Laukė naujo prezidento, laukia vizito
Anot lenko politikos apžvalgininko D.Wilczewskio, Varšuvoje tikrai džiaugiamasi, kad G.Nausėda nusprendė pirmojo vizito vykti būtent į Lenkiją – skirtingai nei D.Grybauskaitė.
„Atsimename ir dar ankstesnius laikus, kai prezidentas Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Varšuvoje. Panašu, kad Nausėda nori sugrįžti į tą gerą dvišalių santykių atmosferą“, – 15min sakė D.Wilczewskis, dažnai vykstantis į Vilnių ir bendraujantis su lietuvių pareigūnais bei analitikais.
Jo teigimu, G.Nausėda ir Lietuva šiuo metu Lenkijai įdomi ir dėl to, kad „visų tų kalbų apie skirtingų greičių Europą fone“ Vilniuje galbūt būtų įdomu sustiprinti regioninius ryšius ir „paįvairinti diskusijas“.
„O žvelgiant dar plačiau, natūralu, kad yra naujų lūkesčių, nes ateina naujas prezidentas. O prezidento institucija Lietuvoje svarbiausia“, – teigė D.Wilczewskis, vis dėlto pabrėžęs, kad Vilniaus ir Varšuvos santykių atšilimą ypač paskatino Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis.
M.Laurinavičius sutinka – kolegos Lenkijoje jam esą irgi sako, kad Varšuva labai patenkinta G.Nausėdos sprendimu dėl pirmojo vizito.
„Mano manymu, santykiai su Lenkija mums yra pagrindiniai strateginiai santykiai, nuo kurių priklauso ir mūsų saugumas, ir daugybė kitų dalykų. Nors dvišaliai santykiai jau išlindę iš šaltosios taikos periodo, juos toliau reikia aktyvinti.
D.Wilczewskis: „Atsimename ir dar ankstesnius laikus, kai prezidentas Valdas Adamkus dažnai lankydavosi Varšuvoje. Panašu, kad Nausėda nori sugrįžti į tą gerą dvišalių santykių atmosferą.“
Tikrai žinau, kad ir lenkai tokį Nausėdos sprendimą įvertino, o vizitui ruošiasi rimtai. Varšuvoje irgi suprantama, kad dėl Grybauskaitės asmeninių pozicijų santykiai buvo šaltesni, nei galėjo būti, tad Lenkija laukia ir naujo prezidento, ir vizito“, – tvirtino M.Laurinavičius.
R.Sikorskis, konservatoriai ir šaltukas
Žinoma, kaip sako analitikas, „įvairių niuansų“ per pastaruosius 8–10 metų būta iš abiejų pusių. M.Laurinavičius mano, kad taip, kaip Lietuvoje – D.Grybauskaitė, Lenkijoje atsainoku ir gana arogantišku požiūriu į santykius su Vilniumi ilgą laiką žvelgė buvęs šios šalies užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Būtent jo iniciatyva, regis, buvo inicijuotas Lenkijos nusisukimas nuo Lietuvos, pažeriant priekaištų mūsų šaliai dėl ilgus metus nerodomos pagarbos lenkų mažumai. Diplomatai privačiai sako, kad R.Sikorskio asmenybė – „problemiška“.
R.Sikorskis tuomet vieną po kitos vardijo problemas. Lietuvai buvo prikišama dėl lenkiškų raidžių asmens dokumentuose rašybos, tautinių mažumų mokyklų, gatvių pavadinimų lenkų kalba.
„Asmeniniai santykiai politikoje visada reikšmingi, ir manau, kad tikrai lygintina Sikorskio asmeninė įtaka ir Grybauskaitės asmeninė įtaka Lenkijos ir Lietuvos santykiams.
Jie turbūt nemanė, kad santykiai yra strateginės svarbos. Aišku, tai nėra esminis faktorius – yra daugiau aplinkybių, bet svarbi ir ši priežastis“, – svarstė M.Laurinavičius.
Dar kiti apžvalgininkai tvirtino, kad D.Grybauskaitė stengėsi nesupykdyti dešiniojo sparno rinkėjų, kuriems ryšiuose su Lenkija labai svarbus esą patriotinis užsispyrimas.
Be to, dalį pirmosios kadencijos jai teko dirbti su konservatorių vadovaujama Vyriausybe ir, 15min žiniomis, ypač antilenkiškai nusistačiusiu tuomečiu užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu.
Jis 2012 metais žurnalui IQ pareiškė, kad Lietuva „nenori vyresniojo brolio“, o Vytautas Landsbergis dar pridėjo, esą Lenkija „būti didele“ mokosi iš Rusijos.
D.Wilczewskis sutiko: jo teigimu, asmeninis ryšys diplomatijoje labai svarbus. Analitikas priminė Lietuvos premjerą Saulių Skvernelį, kuris gerai kalba lenkiškai ir puikiai sutaria su kaimyninės šalies Vyriausybės vadovu M.Morawieckiu.
Tiesa, jis nenorėjo sutikti, kad R.Sikorskis buvo prastas Lenkijos diplomatijos vadovas – esą užtenka pažvelgti į jo nuopelnus kitose srityse, ne vien niūrią retoriką Vilniaus atžvilgiu.
„Abiejų pusių žodynas tada buvo labai stiprus – kalbėta apie krizę, šaltąjį karą. Juk tai nėra tiesa: tarpukariu santykių iš viso nebuvo, net traukiniai nevažiavo. Dabar ryšiai geresni.
O dėl Sikorskio, jis tikrai atsakingai elgėsi krizės Ukrainoje atžvilgiu, bet Lietuvoje nėra atsimenamas šiltai, nes kalbėdavo neatsargiai ir net šiurkščiai, ypač apie etninių mažumų teisės. Vien ko vertas garsusis jo pareiškimas, kad į Vilnių jis nevyks, kol Lietuva nepradės gerbti lenkų.
Vis dėlto visame regione jį buvo galima vadinti vienu diplomatijos lyderių. Čia yra kelios dimensijos, ir tai gana paradoksalu“, – svarstė D.Wilczewskis.
G.Nausėdos pasiūlymas – nerimtas
Turint omenyje klausimo jautrumą, kaip Lietuvos pareigūnams ir konkrečiai G.Nausėdai kalbėti apie lenkų mažumą ir jos reikalavimus? Ar tikrai kol kas niekur neišgaravusios problemos šiuo metu padėtos į stalčių, kol abi šalys tariasi dėl, suprask, svarbesnių reikalų – saugumo, energetikos?
Dar vasarį, kai D.Grybauskaitė vyko į Varšuvą, tiek ten, tiek Vilniuje kalbėta, kad agresyvi Rusijos užsienio politika privertė kaimynes trumpam „įšaldyti“ nesutarimus ir griebtis bendradarbiavimo bent jau tais klausimais, dėl kurių nesiriejama.
Tik, aišku, tokia situacija ilgai tęstis negali. D.Wilczewskis mano, kad Lenkijos lyderiai tikrai užsimins G.Nausėdai apie Lietuvos lenkų mažumos problemas: „O jei ir neužsimins, tai tikrai sulauks klausimų iš žurnalistų.“
Savo ruožtu M.Laurinavičius įspėja: „Taip, galima įšaldyti problemas, bet tokiu atveju jos tik kaupsis ir gali susprogti kaip burbulas. Taip jau buvo prieš dešimtmetį.“
Kaip jau minėta, G.Nausėda per rinkimų kampaniją pasisakė už pavardžių lotyniškais, kitaip tariant – originaliais rašmenimis rašymą antrajame paso puslapyje ir apskritai teigė, kad šis klausimas labiau keliamas Lietuvoje nei Lenkijoje.
Atsakomybę už leduką santykiuose G.Nausėda, tuomet dar kandidatas, vertė R.Sikorskiui, „kuris bandė kalbėtis su Lietuva ultimatumais“.
Bet dabar jis – jau nebe kandidatas, o prezidentas, pastebi D.Wilczewskis, numanantis, kad klausimų apie lenkų padėtį Varšuvoje sulauks. Jei ne iš A.Dudos ar M.Morawieckio, tai iš žurnalistų.
„Lenkijos toks pasiūlymas netenkintų. Aišku, apskritai pirmiausia reikėtų pasiklausti, ko nori pati lenkų bendruomenė Lietuvoje, bet mes jau žinome, kad idėja netinka ir jai.
Aišku, Varšuva tokį Nausėdos pasiūlymą galbūt pasveikintų kaip žingsnį į priekį, bet vis tiek lieka klausimai, koks turėtų būti galutinis problemos sprendimas. Nausėdos pasiūlymas – ne sprendimas, tad entuziazmo iš Lenkijos lyderių tikėtis nereikėtų.
Nausėda kalba apie kompromisą, bet tai nėra kompromisas. Juk antrasis paso puslapis neturi jokios teisinės galios – niekas į tą puslapį nežiūri, tai kone vieta užrašams.
Oficialūs asmenvardžiai rašomi pirmajame puslapyje – jis svarbiausias. Tad jo pasiūlymas, tiesą sakant, net nėra žingsnis į priekį“, – 15min tvirtino D.Wilczewskis.
D.Wilczewskis: „Nausėda kalba apie kompromisą, bet tai nėra kompromisas. Juk antrasis paso puslapis neturi jokios teisinės galios – niekas į tą puslapį nežiūri, tai kone vieta užrašams.“
Jis įžvelgia, kad Lietuvos lenkai, beje, gausiai palaikę G.Nausėdą per prezidento rinkimus, gali išsigąsti, kad šis pasiūlymas dėl antrojo paso puslapio būtų galutinis.
„Tarkime, jie ateityje vėl paprašytų išspręsti problemą, o jiems būtų atsakyta: viskas, jokios problemos nebėra, turėtumėte būti patenkinti! O iš tiesų svarbiausia leisti žmonėms pasirinkti“, – pastebėjo apžvalgininkas.
Svarbu neužprogramuoti konflikto
M.Laurinavičius, 15min pripažinęs, kad Lietuvos lenkų teisės buvo, yra ir išliks svarbios, vis dėlto teigė, jog ir Varšuvoje turėtų būti suprantama, koks šis klausimas jautrus Lietuvoje ir kaip nelengva priimti ryžtingus sprendimus. Esą Lenkijai reikia kantrybės, o Lietuvai – ilgai nedelsti.
„Tikėtis, kad Lenkija ims nebekelti šio klausimo mums nieko nedarant, yra visiškai nerealu. Matau ir iššūkį prezidentui Nausėdai. Juk pasiūlymas originalią rašybą nusiųsti į antrąjį paso puslapį yra būdas neįteisinti lotyniškų rašmenų. Tai nėra ir negali būti sprendimas“, – pastebėjo analitikas.
G.Nausėdą už prolenkišką politiką giriantis M.Laurinavičius mano, kad svarbiausia „šiame diplomatiniame žaidime“ tai, ar Lenkija sugebės išlaukti sprendimų Lietuvoje ir ar lenkų mažumos reikalai „neišvers geresnių santykių vežimo“.
„Juk Nausėda irgi negali vos išrinktas atsitraukti nuo savo pasiūlymo. Visgi jei lenkai palauks, klausimus tikrai bus galima spręsti.
M.Laurinavičius: „Tikiuosi, kad Lenkijos pusei užteks išminties ir supratimo, kad apie mažumas rimtai kalbėtis galima vėliau.“
Manau, kad Nausėda turi gerą asmeninį supratimą apie strateginių santykių reikšmę, tad su juo Varšuvai bus galima dirbti“, – teigė ekspertas.
G.Nausėdai ir naujojo prezidento komandai M.Laurinavičius siūlo turėti omenyje, kad Lenkijos pusė lenkų tautinės mažumos problemų „tikrai nepamirš“. Savo ruožtu Varšuva esą turėtų suvokti, kad dabar nėra tinkamas metas griežtai retorikai, jei norima plėtoti strateginę partnerystę.
„Tikiuosi, kad Lenkijai užteks išminties ir supratimo, kad apie mažumas rimtai kalbėtis bus galima vėliau.
Bet jei mes tikėsimės, kad ši pauzė gali trukti neribotą laiką, toks požiūris yra naivus ir užprogramuojantis konfliktą. Užšaldyti galima kiekvieną problemą. Bet vėliau burbulas sprogsta dar smarkiau“, – dėstė analitikas.
M.Laurinavičius sutinka, kad vien vizito į Lenkiją faktas reiškia sėkmę. Jis tikisi geros viešnagės, bet įspėja, kad visko gali būti: „Gali būti kokių nors klaidų, gali būti ir provokacija. Juk tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje yra visokių jėgų, kurios nenori glaudesnių santykių.“
-
D.Grybauskaitė pagaliau Lenkijoje: draugystė apeinant jautriausias temas
-
A.Duda: laukiame, kol Lietuva įteisins pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis
-
Gitaną Nausėdą pasveikinęs Andrzejus Duda pakvietė jį vizito į Lenkiją
-
G.Nausėda lenkiškoje žiniasklaidoje: nepamirštas ir prezidento namas
-
10 Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metų. Sugadinti ir vėl gaivinti santykiai su Lenkija: kas dėl to kaltas?
