Ant prokurorų stalų yra ir kitų skandalingų bylų: teisėsaugos akiratyje gali atsidurti aukšto rango politikai, pareigūnai, valdininkai. Kiek tokių bylų jau sulaukė senaties termino? Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę? Ar situacija pagerėtų, jei Vyriausybė, o ne Seimas kontroliuotų prokurorų veiklą? O gal toks noras byloja apie Vyriausybės siekį turėti „kišeninį prokurorą“?
Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susitiko pakalbėti generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras JASAITIS, Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento direktorius dr. Raimundas JURKA, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas profesorius Petras ANCELIS, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas BAKAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.
Kas atsako už ikiteisminį tyrimą?
A.Medalinskas. Kas atsako už ikiteisminio tyrimo rezultatus, jeigu paaiškėja, kad šiame etape byla buvo vilkinama?
R.Jurka. Pagal Konstituciją atsako prokuroras, jis kontroliuoja, vadovauja ikiteisminiam tyrimui. Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK) numato, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos, prokuratūra, kai tik paaiškėja nusikalstama veika, privalo nedelsdamas imtis visų įstatyme numatytų priemonių.
G.Jasaitis. BPK numatyta, kad už nusikaltimų atskleidimą atsakingi du asmenys – prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas. Kiekvienu atveju jie privalo tai daryti kartu, pagal savo kompetenciją. Tam tikrus ikiteisminius veiksmus savarankiškai gali atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, bet vėliau kitus veiksmus jis turi derinti su prokuroru. Žinoma, pagal kompetenciją prokuroras gali ir pats atlikti ikiteisminį tyrimą arba tik atskirus jo veiksmus.
R.Jurka. Taip. Už ikiteisminį tyrimą atsakingi ne tik prokurorai, bet ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai. Prokuroras tik suteikia tyrimo kryptį.
A.Medalinskas. Bet ar tai nėra situacija, kai vaikas turi dvi aukles?
P.Ancelis. Prokuratūra gali kiek nori kaltinti policijos tyrėjus, bet juk prokuratūra kontroliuoja, vadovauja, organizuoja ikiteisminį tyrimą, o ne policija ar kitos ikiteisminės įstaigos.
V.Bakas. Generalinio prokuroro pavaduotojo atsakymai byloja, kad iki šiol nėra iki galo suvoktas prokuratūros statusas. Konstitucijos 118 str. viską apvertė aukštyn kojomis. Jame aiškiai pasakyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras.
Už kiekvieną bylą, net ir pačią smulkiausią, atsakingas prokuroras. Procesą iškreipia tai, kad prokuratūrai pavedama ne tik organizuoti ikiteisminį tyrimą bei jam vadovauti, bet ir kontroliuoti save.
Kodėl nėra pirmenybės rezonansinėms byloms?
A.Medalinskas. Neretai bylos, kuriose aukšti pareigūnai minimi tarp kaltinamųjų ar įtariamųjų, ima strigti. Minėtoje Kauno byloje minimas Andrius Ūsas dabar nėra aukšto rango asmuo, bet anksčiau jis buvo Seimo pirmininko aplinkos žmogus. Byloje figūravo ir teisėjo pavardė. Ar tai neprisidėjo prie bylos vilkinimo, kurį Seimo komitetas traktavo kaip pasimetimą ir nežinojimą.
G.Jasaitis. Jūs kalbate apie sąmoningą bylų vilkinimą?
A.Medalinskas. Vadinkime šį reiškinį, kaip norime. Seimo komitetas sąmoningo bylos vilkinimo neįžvelgė. Bet ar bylos, kuriose aukšti pareigūnai įvardijami kaip kaltinamieji ar įtariamieji, nenukišamos kuo toliau, o po to sulaukus senaties, pareiškiama, kad jų nespėta ištirti dėl didelio bendro bylų skaičiaus? Nejaugi prokuratūra negalėtų vienoms byloms teikti pirmenybę kitų atžvilgiu ir kontroliuoti procesą?
P.Ancelis. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą ne tik galėtų, bet ir privalėtų.
G.Jasaitis. Prokuroras negali vieną bylą tirti, o kitos netirti. BPK jokių prioritetų vienai ar kitai nusikalstamai veiklai ar bylai tirti nenumatyta.
A.Medalinskas. Gal reikėtų numatyti? Žinoma, yra ir aukštesnes pareigas einančio prokuroro įsikišimo problema. Bet jei jis nurodymus kreipti daugiau dėmesio į kurią nors bylą dalytų ne pagal „telefoninę“ teisę, o raštu, tai ir atsakomybę už tuos nurodymus prisiimtų.
Už kiekvieną bylą, net ir pačią smulkiausią, atsakingas prokuroras. Procesą iškreipia tai, kad prokuratūrai pavedama ne tik organizuoti ikiteisminį tyrimą bei jam vadovauti, bet ir kontroliuoti save.
P.Ancelis. Apie šią problemą jau daug kalbėta, bet niekas nesikeičia. Mechanizmas turi būti labai aiškus, ypač, kai kalbama apie rezonansines bylas. Kai minėtoje Kauno byloje atsirado teisėjo ir Seimo pirmininko patarėjo pavardės, prokuroras iškart turėjo perimti šią bylą kaip rezonansinę. Kodėl to nebuvo padaryta? Grąžinkime tą procesinę normą, pagal kurią viskas buvo aiškiai išdėliota. Išžaginimus, nužudymus, juoba kai kalbame apie aukštus pareigūnus, tiria prokuratūra. Dar tarpukariu taip buvo. Jeigu į įtarimų lauką pakliūva valdžios atstovas, tokią bylą turėtų tirti specialūs subjektai. Ar sunku šią praktiką grąžinti? Seniai reikėjo tai padaryti, nelaukiant Kauno įvykių.
A.Medalinskas. Ar prokuroras gali raštu nurodyti savo pavaldiniui, kuriai bylai skirti išskirtinį dėmesį, jei pastarasis yra labai apkrautas darbais?
G.Jasaitis. Joks prokuroras, joks premjeras, joks prezidentas negali pasakyti, kad štai šitą bylą tirsite labiau ir geriau, nes čia kaltinamasis ar įtariamasis yra išskirtinė asmenybė, o kitos bylos palauks. Jei teigiate, kad politinė valdžia gali nurodyti konkrečius tyrimus atlikti geriau, gal taip pat norite pasakyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismai turėtų būti priklausomi nuo politinės valdžios?
A.Medalinskas. Nekalbėjau apie politikų kišimąsi į baudžiamąjį procesą ir bylų tyrimą. Klausiau apie aukštesnes pareigas einančių prokurorų galimybes sudėlioti prioritetus savo pavaldiniams prisiimant atsakomybę už tokius nurodymus.
R.Jurka. Iš tikrųjų, visi esame lygūs prieš įstatymą, bet prokuroras privalo organizuoti darbą. Suprantu, yra tas legalumo, oficialumo principas, kuris įpareigoja dėl kiekvienos veikos imtis priemonių, nes nė viena nusikalstama veika nėra svarbesnė už kitą. Tačiau kuri nors byla visada bus socialiai jautresnė, svarbesnė visuomenei. Kodekse tikrai neparašyta, kad į visas bylas reikia žiūrėti vienodai. Visos bylos skirtingos.
G.Jasaitis. Mes čia kalbame apie techninę pusę.
V.Bakas. Netiesa, kad baudžiamojo proceso valdymas yra tik techninis dalykas. Dėl tokių techninių dalykų šiuo metu yra „apgriuvusi“ visa nusikalstamų tyrimo infrastruktūra. O tie vadybos aspektai netgi darbo grupės išvadose neatsidūrė.
A.Medalinskas. Turite galvoje tą darbo grupę, kuri buvo sudaryta 2006 metais siekiant tobulinti baudžiamąjį procesą?
P.Ancelis. Taip, bet šiai darbo grupei buvo pasiūlyta neliesti tų vadinamųjų techninių dalykų.
V.Bakas. Didžiulėmis prokurorų, Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės pastangomis šie klausimai buvo tiesiog išmesti iš darbo išvadų.
A.Medalinskas. Gal bent jau po Kauno įvykių prie tų klausimų bus sugrįžta?
V.Bakas. Būtų gerai, jeigu taip įvyktų.
R.Jurka. Tie techninio pobūdžio, vadybiniai klausimai tąkart tikrai buvo eliminuoti. Dar 2007–2008 metais Teisingumo ministerija rašė oficialius raštus, bet sulaukė atsakymų, kad reikia dar palaukti. Sakyta, esą ne tai svarbiausia.
Vilkinama ne tik Kauno byla
A.Medalinskas. Jei kalbame apie atsakomybę ir terminus, mano atmintyje iškyla ir kitos bylos. Pavyzdžiui, visi tie VEKS'ai. Rudenį būta tikrai įdomių ir ne tokių brangių renginių, bet pradžioje viskas panešėjo į puotą maro metu, pinigų plovimą ir pasipelnymą. O kur dar tamsioji nacionalinio stadiono statybos pradžia? O „Leo LT“ projektas? Visa tai galėjo tapti pasipelnymo šaltiniu politikams ir valdininkams. Praėjo metai ir nieko nebegirdėti.
G.Jasaitis. Galiu išvardyti keletą baudžiamųjų bylų, kurios pastaruoju metu pasiekė teismus. Jose tarp kaltinamųjų yra aukšto rango savivaldos politikų ir pareigūnų. Tai Vilniaus, Trakų savivaldybių korupcijos ir kitos bylos.
A.Medalinskas. Tos kur Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) medžiagą surinko? Šis jų darbas tikrai sveikintinas. Tačiau norėtųsi tikėti, kad bus paliesti ir stambiausi banginiai, kurie, matyt, ir stovėjo už šių veiksmų? Kažin ar tų veiksmų imtasi be partijų vadovų žinios?
G.Jasaitis. Yra ir buvusio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano baudžiamoji byla.
A.Medalinskas. Prokurorus būtų galima sveikinti už „Alitos“ bylos tyrimą, jeigu ne viena detalė. Pasakykite, kur išnyko visi telefoninių pokalbių įrašai, kuriuose minėtos įvairių aukšto rango politikų pavardės?
P.Ancelis. Nežinodamas konkrečių bylos detalių, negaliu nieko komentuoti. Kaip dabar organizuojamas baudžiamasis procesas ikiteisminėje stadijoje? Dalis medžiagos patenka į ikiteisminio tyrimo bylą. Kita dalis bylos gula į seifą. Viskas priklauso nuo prokuroro. Kiek, jo manymu, reikia, tiek ikiteisminio tyrimo medžiagos įtraukiama į bylą kaltinimams pagrįsti. Tada ir teisėjas mažai ką gali.
A.Medalinskas. Ar „Alitos“ byla nėra pavyzdys, kai dalis medžiagos, kuri būtų nemaloni aukštiems pareigūnams, nepateko į bylą. Ir teismas galėjo nežinoti visų bylos detalių, o atsakomybė teko tik buvusiam Turto fondo vadovui Povilui Milašauskui. O kur kitų, daug aukštesnio rango pareigūnų atsakomybė? Gal prokuratūra galėtų atlikti pakartotinį šios bylos tyrimą, pasidomėti, kaip tų pareigūnų pavardės iš tyrimo medžiagos išgaravo?
G.Jasaitis. „Alitos“ byla taip pat spekuliuojama. Yra du procesai: operatyvinis ir baudžiamoji byla. Joje tikrai jokių įrašų nebuvo.
A.Medalinskas. Tai kada tų pavardžių neliko?
G.Jasaitis. To reikia klausti tarnybų, vykdžiusių procesą. Valstybės saugumo departamento ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) revizoriai nagrinėjo visą privatizacijos procesą, bet jie dirbo pagal prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pateiktus klausimus.
A.Medalinskas. Norėčiau tikėti, kad ši medžiaga nebuvo sunaikinta kaip nereikšminga ir kada nors išvys dienos šviesą.
P.Ancelis. Aš kartais išgirstu, kad tą tyrimą atliko STT ar FNTT, o prokurorai ten nesikišo. Bet pagal Konstituciją prokuratūra privalo kištis. Ir Prokuratūros įstatymas, ir BPK įpareigoja tai daryti.
Atsakomybė už bylų vilkinimą
A.Medalinskas. Įsivaizduokime, jog teisėsaugoje įtakingo asmens veiksmus, susijusius su dideliais pinigais ir noru bet kokia kaina išvengti atsakomybės, tiria asmuo, kuris gavo savo vadovo nurodymą ar pinigų iš kaltinamojo, kad byla būtų užvilkinta iki senaties. Jeigu net kiltų triukšmas, teisėsaugos pareigūno atsakomybė yra tik drausminė. O stimulų vilkinti bylą daug. Noriu tikėti, kad daug bus ir sąžiningų teisėsaugos pareigūnų, bet valstybėje, kur net aukščiausieji pareigūnai, politikai demonstruoja, jog su sąžiningumu toli nevažiuosi, ir kiti gali pasekti jų pavyzdžiu. Jei išaiškėtų, kad byla vilkinta sąmoningai, galbūt STT, policijos ar kitos ikiteisminės įstaigos, prokuratūros pareigūnas, jo viršininkas turėtų prisiimti ne tik drausminę atsakomybę?
G.Jasaitis. Jeigu pareigūnas bus neaktyvus, nesieks greičiau ištirti bylą ir sueis senatis, tada turėtų kilti drausminės atsakomybės klausimas. Bet jeigu yra nustatoma, kad pareigūnas piktnaudžiauja siekdamas tam tikrų savanaudiškų tikslų, karjeros ar ima kyšį, už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ir jokių išimčių negali būti.
A.Medalinskas. Ar nors vienas prokuratūros pareigūnas nedrausmine tvarka nubaustas dėl to, kad užvilkinta rezonansinė byla, susijusi su aukščiausiojo rango politikais, sulaukė senaties?
G.Jasaitis. Ką jūs turite galvoje?
A.Medalinskas. Jums reikia įvardyti garsią šeimą, su kuria siejama daug tamsių „prichvatizacijos“ sandėrių, kai tos šeimos galva buvo valstybės vadovas? Arba prisiminkime sostinės merą, kuriam teismas neseniai panaikino teistumą. Ką po viso to žmonės gali galvoti apie teisėsaugą?
G.Jasaitis. Ne. Nereikia tų pavardžių minėti. Šiuo atveju mes kalbame ne apie vilkinimą, o apie korupciją, kai bylos patenka pas tokius pareigūnus, kurie tyčia už paslaugas ar pinigus vilkina tyrimą, kol sueina senaties terminai. Tai korupcija. Bet norint tirti tokio pobūdžio korupciją, reikia turėti bent minimalios informacijos, o ne gandus.
Prokuratūra gavo daug laisvių, bet jomis naudojasi netinkamai.
P.Ancelis. Dabar labai lengva pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį užvilkinti. Kodėl? Todėl, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas remiantis gandais. Ir tarpukariu, ir tarybinias laikais ir po 1990 metų patikrinimo mechanizmas buvo. Atsijodavome mes tas šiukšlytes. Puiki pirminių faktų patikrinimo tvarka buvo įteisinta 2002–aisiais, tačiau jai buvo lemta gyvuoti tik vienus metus, t. y. iki chaotiško naujojo BPK įsigaliojimo. Dabar ikiteisminis tyrimas neturi jokių terminų. Yra tik rekomendacijos, jos labai painios.
Pakaktų kelis straipsnius tame kodekse pakeisti ir problemų neliktų. Dabar mažai šansų už korupcininę, šešėlinę veiklą pradėti ikiteisminį procesą, nors bylų pilna. Beveik pusė milijono ikiteisminių tyrimų, pusės iš jų nereikėjo net pradėti. Tyrėjai ir prokurorai dangstosi bylų viršeliais, bet jose – tuščia. Ir pedofilai vaikšto laisvi.
G.Jasaitis. Pasakysiu šiurkščiai – tinginystės BPK pataisomis nepanaikinsi.
A.Medalinskas. Bet ar kilus įtarimams, kad byla užtruko dėl prokuroro kaltės, prokuratūra neturėtų aiškintis, ar byla nebuvo vilkinama laukiant senaties?
R.Jurka. Yra tam tikrų siūlymų koreguoti senaties terminus, jie tęstųsi ir perdavus bylą teismui. Ir teisme taip pat. Tada jau bylos neužvilkinsi.
A.Medalinskas. Tai geri siūlymai, bet jų priėmimas Seime iki šiol nejuda iš vietos. O kaip spręsti atsakomybės klausimą, jei pareigūnas bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje nieko nedarė, nes viršininkas žodžiu nurodė ją vilkinti?
G.Jasaitis. Jeigu viršininkas paskambintų prokurorui ir tai nurodytų, jį iš karto būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau privalu užfiksuoti tokį pokalbį.
A.Medalinskas. Ar buvo atliktas nors vienas tyrimas dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie vilkino bylas, nors ir nebuvo fiksuoti nusikalstami pokalbiai?
G.Jasaitis. Kalbame apie labai subtilius dalykus – tarnybinio patikrinimo galimybes. Ne baudžiamojo persekiojimo, o tarnybinio patikrinimo. 2004 metais ruošiant tarnybinio patikrinimo nuostatų korekcijas vadovautasi demokratinių valstybių principais. Jei paaiškėja, kad drausminio ar tarnybinio pažeidimo per tam tikrą laiką negalima išsiaiškinti, pareigūnas negali būti baudžiamas. Pareigūnas turi turėti tam tikrų garantijų, kad jis nebus nepagrįstai ar ne pagal procedūras persekiojamas. Šie dalykai susiję su pareigūnų nepriklausomumo principu.
A.Medalinskas. Bet ne apie pareigūnų nepriklausomumo principą klausiu. Būtų gerai, jei ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai žinotų, kad jeigu rimta byla bus užvilkinta, bus analizuojamos to tyrimo aplinkybės net ir nesant informacijos apie galimą pareigūno piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Kiek supratau, iki Kauno pedofilijos bylos tai nebuvo daryta.
V.Bakas. Dabar Lietuvoje sukurta sistema daugeliu atveju leidžia prokurorui nuspręsti, kad byloje trūksta įrodymų, todėl negalima jos perduoti teismui. O ką sako ekonomiškumo, greitumo principai? Nustatei įtariamąjį – ir atiduodi į teismą. Tegu teismas sprendžia viešai: kaltas, ar nekaltas. Žinau atvejų, kai prokurorai vengė atiduoti bylas į teismą, nes bijojo, kad įtariamasis gali būti išteisintas dėl įrodymų stokos, o prokuratūros vadovybė neigiamai sureaguos, vertindama pavaldinių darbą.
Kas turėtų kontroliuoti prokurorus?
A.Medalinskas. Ar problemos išsispręstų, jei generalinis prokuroras būtų atskaitingas ne Seimui, o Vyriausybei? Galbūt prie prokurorų darbo kontrolės labiau galėtų prisidėti ir visuomenė?
V.Bakas. Esama tvarka bent minimaliai garantuoja prokuratūros nepriklausomumą. Generalinio prokuroro skyrimo tvarka leidžia išvengti pernelyg didelės valdžios koncentracijos. Kita vertus, jei esama iniciatyvos keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką, reikia įvardyti tikslus, kurių siekiama. Vyriausybė turi pakankamai svertų kontroliuoti Generalinės prokuratūros darbą, tačiau jų neišnaudoja. Prokuratūros veikla neturi aiškių vertinimo kriterijų, suprantamų ir profesionalams, ir visuomenei.
P.Ancelis. Dabartinis baudžiamojo proceso reglamentavimas nekalba apie visuomeninės kontrolės mechanizmus. Prokurorų ir teisėjų veikla gali ir privalo būti kontroliuojama bent jau nevyriausybinių organizacijų. Pavyzdžiui, Japonijoje prokuratūrą kontroliuoja buvę teisininkai pensininkai. Prie prokuratūros veikia Stebėjimo komisija, kuri formuojama iš turinčių rinkimų teisę piliečių. Ji kontroliuoja prokuroro sprendimų pagrįstumą pagal nukentėjusiųjų ir kitų asmenų pareiškimus, teikia rekomendacijas prokuratūrai ir institucijai prie teisingumo ministro.
V.Bakas. Prokuratūra gavo daug laisvių, bet jomis naudojasi netinkamai. Įstatyme turėtų būti įtvirtinti aiškūs prokuratūros veiklos vertinimo kriterijai, kuriais vadovaudamasis Seimas kasmet viešai įvertintų generalinio prokuroro ataskaitą. Turėtų būti panaikinta prokuratūros teisė kurti įstatymus. 2003 metais – sąmoningai, ar ne – buvo įtvirtinta landa, kuri leidžia tam tikras procesines taisykles kurti pačiam generaliniam prokurorui. Visi ikiteisminio tyrimo tobulinimo klausimai turėtų būti perduoti iš gausybės dirbančių darbo grupių, kurios leidžia prokuratūrai kontroliuoti save pačią, į parlamentą. Seimas galėtų įkurti nuolatinę komisiją, kuri rūpintųsi ikiteisminio tyrimo klausimais, į kurią būtų įtraukti ne tik teisėsaugos institucijų, teismų atstovai, bet ir mokslininkai, visuomenės atstovai. Dabartinė situacija yra nenormali.
P.Ancelis. Tokių įgaliojimų, kaip šiuo metu, prokurorai neturėjo nei tarpukariu, nei sovietmečiu. Nedaug kur rasi ir posovietinėje erdvėje. Man baugu pagalvoti, ką turėdamas tokį statusą gali padaryti prokuroras, jeigu juo taptų nedoras, nekompetentingas žmogus. Seimas turi pakankamai kontrolės galimybių, tik ar jomis visada tinkamai pasinaudojama? Ir Kauno įvykiams tirti suburta komisija negalėjo išstudijuoti minėtos bylos, rėmėsi tik kažkokiomis pažymomis ir antriniais raštais. Yra žinomas JAV pavyzdys, kai tiriant garsius skandalus, parlamentas paskiria atsakingą specialistą, prokurorą, patyrusį nepriklausomą tyrėją ir jam suteikia visus įgaliojimus. Remiantis Seimo statutu, BPK, kitais įstatymais ir Lietuvoje rezonansinėms byloms galėtų būti taikomas toks modelis, o tai sustiprintų prokuratūros kontrolę bei atsakomybę prieš valstybę ir piliečius.
V.Bakas. Bet dabar už susiklosčiusią padėtį atsakomybę turėtų prisiimti patys prokuratūros vadovai. Akivaizdu, kad aplaidų skandalingosios bylos tyrimą nulėmė ne tų kelių nubaustų prokurorų veiksmai. Jie – tik atpirkimo ožiai. Drąsos nurodyti tikrąsias problemų priežastis iki šiol trūksta. Stengiamasi užgniaužti, kad nusikaltimų tyrimo sistema per šiuos kelis metus buvo sugriauta, jai sulaužytas stuburas ir ji palikta be jokios kontrolės.
