Geriau nekritikuok, nes viskas, kas nusistovėję, suvokiama kaip istoriška, tikra ir teisinga. Suprask, buvo, yra ir bus.
Vis dėlto norėtume prisiimti riziką ir paklausti: ar tikrai Lietuvoje įprastas priešiškumas kalbos įvairovei, įvairiai kalbantiems žmonėms yra graži tradicija, kurią reikia išlaikyti?
Bendrumas ar vienodumas?
Lietuvių kalba tokia, kokią naudojame šiandien, kaip žinia, gramatiškai parengta tik XX amžiaus pradžioje Jono Jablonskio. Vėliau, sovietmečiu, lietuvių kalba tapo lietuvių susivienijimo, netgi kovos su oficialiąja valdžia simboliu. Ir tik atkūrus nepriklausomybę ėmė rastis idėja, kad privalu saugoti ir ginti būtent sunormintą kalbą.
Tyrimai rodo, jog nesaugumo jausmu dėl kalbinės įvairovės ypač pasižymi visuomenės, kurios anksčiau buvo kolonizuotos (politiškai, kalbiškai), taip pat naujai susikūrusios ar atsikūrusios valstybės. Taigi išeitų, kad Lietuvai institucinis „kalbinis socializmas“ yra neišvengiamas simptomas.
Tačiau ar šis simptomas nėra tik ledkalnio viršūnė, už kurio slypi netolerancija kitoniškumui? Suvienodintos lietuvių kalbos šalininkai teigia, jog tik vienas kalbėjimo būdas yra teisingas bei taisyklingas. Dar daugiau, toks vienas kalbėjimo būdas susiejamas su kalbėtojo statusu – tie, kurie kalba sunorminta kalba, neva yra „geri kalbėtojai“ ir „teisingi žmonės“.
Kai kurios tarmės vis dar siejamos su prastu skoniu ir neišsilavinimu – tokie kalbėtojai didmiesčiuose yra stigmatizuojami, o autentiškos tarmės pasmerktos nykti.
Kiek jaunų žmonių, atvykę į Vilnių iš mažesnių gyvenviečių, dėl savo tarmės įgauna kažką panašaus į kalbėjimo kompleksą supratę, kad ne tik neturės galimybės vartoti savo kalbą, bet ir rizikuos būti išjuokti? Kai kurios tarmės vis dar siejamos su prastu skoniu ir neišsilavinimu – tokie kalbėtojai didmiesčiuose yra stigmatizuojami, o autentiškos tarmės pasmerktos nykti. Jomis kalbėti tiesiog gėdijamasi. Būtent mokykloje prasidedanti kalbinė-ideologinė indoktrinacija jaunų žmonių mąstyme užkoduoja tokį vienkalbystės modelį.
Nedraugiška savo piliečiams kalbos politika
Kitas „vienos ir teisingos“ kalbos diegimo pavyzdys – dešimtmečius neišsprendžiamas nelietuviškų rašmenų asmens dokumentuose klausimas. Įstatymo pataisų leisti vartoti originalią pavardžių rašybą pirmiausia siekia Lietuvos lenkai, o tai kelia didžiulį etninių lietuvių pasipiktinimą. Pastariesiems kalba – tai nejudinama tautos tapatybės dalis. Nors jie laikosi vos prieš gerą šimtmetį sunorminto jos varianto (beje, nuo tų laikų jau gerokai pakitusio), su nostalgija referuojama gerokai ankstesnius laikus, į indoeuropiečių prokalbę ir mitinį lietuvių kalbos archajiškumą. „Svetimos kalbos“ raidėmis parašyti piliečių asmenvardžiai pateikiami kaip kone tautos išdavystė. Nepagarba savajai kalbai apkaltinami tie lietuviai, kurie pritaria mažumų teisei į originalią pavardę, ir teigiama, jog jokia kita tauta pasaulyje su sava kalba taip nepagarbiai nesielgia.
Tačiau kalba nėra kieno nors asmeninė nuosavybė. Toks žmogaus įsikibimas į įsivaizduojamą praeities būvį tampa kliūtimi suvokti, jog kalba kinta. Išlaikyti sąsajas su menama istorine praeitimi rodosi svarbiau negu prisitaikyti prie šių dienų žmonių poreikių. Nelietuviai Lietuvoje, būdami integrali visuomenės dalis, priversti jaustis nepageidaujamais piliečiais – dėl savo pavardės rašybos ar dėl akcento. Lietuvių kalba atlieka ne įtraukimo, bet žmonių išrūšiavimo funkciją. Šitaip kuriama nereikalinga tautinė įtampa.
Socialiniai tinklai – laisva erdvė reikštis?
Dar vienas dažnas netolerancijos objektas — viešų žmonių necenzūrinė kalba ar šiurkštokas kalbėjimo stilius, dažnai pasitaikantis socialiniuose tinkluose. Manoma, kad tokia kalba yra prasčiokiška, kad padorūs, išsilavinę ir save gerbiantys žmonės turėtų vengti tokios raiškos. Keiksmažodžiai laikomi nefunkcionaliomis kalbinėmis „šiukšlėmis“.
Tie, kurie pavartoja keiksmažodį viešai arba renkasi kalbėti šiurkščiu stiliumi, puikiai žino, ką daro, ir siekia tam tikrų tikslų.
Tikintis, kad visi žmonės viešai turi kalbėti tik formalia bendrine kalba, bet koks ribų peržengimas atrodo netinkamas. Nesuvokiama, kad sunorminta kalba nebūtinai tinka, nebūtinai yra funkcionali visiems kontekstams. Socialiniai tinklai pasižymi neformaliu stiliumi, individualia raiška, jie atspindi mūsų kalbinės raiškos įvairovę, įvairios tapatybės poreikį. Tie, kurie pavartoja keiksmažodį viešai arba renkasi kalbėti šiurkščiu stiliumi, puikiai žino, ką daro, ir siekia tam tikrų tikslų. Tačiau kritikuojantiems atrodo, kad visi privalo kalbėti viena „įtvirtinta“ kalbėjimo forma ir galima kitam žmogui nurodyti, kaip jam kalbėti.
Kalbos ideologijos spąstuose
Iš esmės Lietuvoje vyraujančią kalbos reguliavimo ideologiją galima laikyti politinio nacionalizmo apraiška, leidžiančią kalbos elitui užsitikrinti autoritetą. Kuomet kalbos normos veikia taip stipriai kaip įstatymai, jos priimamos kaip tiesa. Ši tiesa – tai kartkartėmis pakurstoma moralinė panika dėl lietuvių kalbos nykimo ar masinės jaunimo beraštystės. Sovietmečiu pasklidęs dar vienas misticizmas, jog „mes su savo kalba esame unikalūs“ prarado savo politinę žinutę, bet šiandien jis ir toliau naudojamas.
Be kita ko, toks kultūrinis nacionalizmas nuvertina šalia esančių kultūrų unikalumą ir iškelia savąją. Kolektyvinės tapatybės konstravimas per kalbą labiau uždaro lietuvius savųjų rate (nors ir tarp savųjų toliau vyksta kalbos rietynės) ir kuria kultūriškai atsiribojusią bendruomenę, kuri didžiuojasi tuo, ko nė vienas iš besididžiuojančiųjų nepasirinko.
Jei palygintume lietuvių kalbos politiką su kitomis valstybėmis, pamatytume, kad Lietuvoje kalbą prižiūrinčios institucijos griežtai reguliuoja ir teisiškai baudžia už netaisyklingai pavartotą kalbą. Dar daugiau – tokia žandariška veikla Lietuvoje yra įteisinta įstatymais. O, pavyzdžiui, skandinavų šalyse kalbos institucijos atlieka daugiau patariamojo pobūdžio funkciją.
Taigi verta dar kartą kritiškai pasvarstyti vyraujančią nuomonę ir stereotipus apie kalbą. Autoritetų laikai baigėsi, tad kalbai neturėtų būti tarnaujama – kalba turi būti patogi jos vartotojams. Labai dažnai linkstama pabrėžti tik tuos kalbos „svetimkūnius“, kurie pastebimi čia ir dabar. Tačiau jiems adaptavusis ir tapus integralia lietuvių kalbos dalimi, anuos keis nauji. Tik ar galime tikėtis, kad socialiniame žmonių bendrabūvyje įvyks kokie nors pokyčiai ir jie taps draugiškesni savo kalbai ir vienas kitam?
Tekstą parengė VU sociologijos ir skandinavistikos studijų studentai Mažvydas Karalius, Evelina Blaževič ir Viktorija Buzaitė. Sociolingvistikos kurso vadovė – Loreta Vaicekauskienė.
