– Jūs užaugote tabore. Veikiausiai daug patyrėte. Kokių malonių dalykų ir žmonių prisimenate iš to laikotarpio?
– Vaikystėje gyvenau mieste su tėvais, o kai man buvo trylika, persikėlėme gyventi į taborą. Kai ten apsigyvenome, tabore nebuvo nusikaltimų. Tai buvo puiki vieta gyventi – netgi labai draugiška. Be to, tabore gyvena dvi grupės, t. y. du taborai, kurie yra skirtingų tradicijų, kultūrų, aprangos ir netgi dialektų. Kartais jie netgi vieni kitų gali nesuprasti. Taigi, kai atvykau ten gyveno daug mano tėvo giminių, nes tėvo tėvai ir nemažai kitų giminaičių po karo, 1956 m., keliavo į Lietuvą iš Moldovos, Ukrainos ir Rumunijos. Mano mama iš Lietuvos. Visi kiti artimi giminės atkeliavo į Lietuvą ir apsistojo visam laikui.
Tabore gyvena dvi grupės, t. y. du taborai, kurie yra skirtingų tradicijų, kultūrų, aprangos ir netgi dialektų. Kartais jie netgi vieni kitų gali nesuprasti.
Aš prisimenu, kai mes visi: vaikai, paauglės, suaugusieji, netgi seni žmonės, susirinkdavome prie laužo, dainuodavome, kai kurie grodavo gitara, pasakodavo pasakas, kartais vaikai net labai bijodavo, kad senesni žmonės papasakos ką nors baisaus. O šiaip čia buvo labai įdomu, malonu, o to labai trūksta šiuo metu. Dar prisimenu romų vestuves, taip pat būdavo įdomios Kalėdos. Mūsų romų grupė švenčia kitaip nei visi, tarkime, trisdešimt šeimų ruošia stalus, puošia namus šventei, o kai mes paruošiame stalą, mano tėvas, kviečia visą savo giminę, kaimynus švęsti pas save, tuomet visas taboras eina pas mus.
Pabūna dešimt ar penkiolika minučių, išgeria, pavalgo. Be to, prie stalo visada sėdėdavo tik vyrai, moterys tvarkydavosi. Iš vienų namų šventė persikelia į kitus – tol kol aplankomi visi namai. Paskutiniame name likdavome ir ten iki paryčių vykdavo šokiai. Tarp visų romų buvo labai draugiški, šilti santykiai. O dabar mūsų grupės romų liko nedaug, iš esmės abi bendruomenės diskriminuoja viena kitą, nors pastaruoju metu stengiasi gyventi draugiškiau. Šių skirtingų grupių moterys negali tekėti už tos kitos grupės vyrų dėl tradicijų skirtumų.
– Kaip ir kodėl ryžotės palikti taborą? Ar tai įstengtų kiekviena ten gyvenanti moteris?
– Aštuoniolikos metų mane tėvas ištekino už romų tautybės vaikino, tada gyvenau ketverius metus mieste, po to mes išsiskyrėme, grįžau į taborą, aišku, kiti romai norėjo pirštis, siekė, kad išvažiuočiau į Rusiją, bet pasakiau, kad nebenoriu tokio gyvenimo. Norėjau būti laisva, nepriklausoma ir nebenorėjau taip daugiau gyventi. Išvykau gyventi pas močiutę, kuri mane motyvavo. Jai iš tikrųjų reikėtų paminklą pastatyti už suteiktą motyvaciją, nes tėvai mane išmokė tik meilės, tradicijų bei gerumo, o močiutė dirbti ir būti nepriklausoma. Iš taboro išvykau, nes norėjau gyventi kitaip, be to ten prasidėjo nusikaltimai, narkotikai ir t. t.
Kartais nėra kur praustis, kai kurie net malkų neturi žiemą, tai kelios šeimos susiburia į vieną namą ir gyvena kartu, kad sutaupytų malkoms.
– Pakalbėkime apie būrimus. Gal ir jūs mokate? Ar vis dėlto tai yra tiesiog mitai ir apgaulė apie romių gebėjimus burti ir hipnotizuoti, o po to atimti pinigus iš žmonių?
– Iš tikrųjų aš pati nemoku ir niekada nesidomėjau, kadangi gyvenau pusiau romų šeimoje, todėl man buvo neįdomu. Aišku, yra romų, kurie moka burti. Mokančių hipnotizuoti romių taip pat yra, tačiau, kad atima pinigus, negaliu to pakomentuoti.
– Kokia reali situacija tabore dabar? Ar tai kas „piešiama“ žiniasklaidoje apie masinius nusikaltimus, jaunus narkomanus yra visiška tiesa?
– Sudėtinga situacija. Aišku, ne visi tabore gyvenantys žmonės pardavinėja narkotikus, na, bet žiniasklaida daro taip, kad jei vienas romas pardavė narkotikų, parašo, jog tai daro ir kiti. Neatsižvelgia į ten gyvenančias šeimas, kurios niekur negali išeiti, nes niekas nenori jų priimti į darbus, nes egzistuoja stereotipas, kad romas pavogs ar blogai dirbs ir t. t. Tikrai sudėtinga situacija.
– Kokios gyvenimo sąlygos yra tabore? Ar atitinka higienos normas, kokia ten gyvenančių romų buitis?
– Tabore visiškai nėra higienų normų, visi gyvena be vandens, retas, kuris turi elektros, nėra nei normalių tualetų, nei vonios. Kartais nėra kur praustis, kai kurie net malkų neturi žiemą, tai kelios šeimos susiburia į vieną namą ir gyvena kartu, kad sutaupytų malkoms. Kai daug kur nėra šviesos, vaikams nėra galimybių ruošti namų darbų. Sąlygos tokios, kad daug kur mieste gal ir garažas geriau atrodo, daugelyje namų tabore kiauri stogai, bėga vanduo. Viename name vanduo bėgo ant laidų, ten kilo gaisras ir viskas sudegė.
– Kokios pagrindinės romų kultūrinės tradicijos, šventės, renginiai?
– Mūsų pagrindinė šventė yra romų diena, gaila, kad dauguma taboro gyventojų nežino tokios šventės. Kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, pradėjome aktyviai švęsti šią šventę, skleidžiame žinią apie ją vaikams ir kitiems romams, kad žinotų ir prisijungtų. Ji kasmet vyksta balandžio aštuntą dieną.
Jei įlipu į viešąjį transportą, tai kai kurie žmonės, pamatę mane, pasiima rankinę arčiau savęs, nes galvoja, kad pavogsiu kažką. Tada aš savo daiktus irgi prispaudžiu, o ką galiu žinoti, gal jie irgi gali ką nors iš manęs pavogti.
Rengiame koncertą, kviečiame vaikų, suaugusių – vyksta šokiai, žmonės dainuoja, bet labiausiai renginys priklauso nuo organizacijos, kuri organizuoja, tad visada ši šventė skiriasi. Šiais metais aš pati dariau gėles, iš jų sukūriau valtį, o per vidurį – romų vėliavą, tad kiekvieną balandžio aštuntąją mes paleidžiame tas gėles į upę – tokia tradicija. O romai išpažįsta populiarias religijas, tad jie yra katalikai, stačiatikiai, todėl ir šventės nesiskiria (Kalėdos, Velykos), na, tik vestuvės dėl specialių tradicijų yra kitokios.
– Kur mokosi tabore gyvenantys vaikai?
– Dažniausiai Naujininkų ir Saulėtekio mokyklose.
– Kokie didžiausi sunkumai kyla romų tautybės moterims ir vaikams dėl visuomenėje esamų stereotipų?
– Moterims visuomenėje sunku, nes joms tenka eiti į gatvę burti. Sakykime, jei įlipu į viešąjį transportą, tai kai kurie žmonės, pamatę mane, pasiima rankinę arčiau savęs, nes galvoja, kad pavogsiu kažką. Na, ką aš darau? Tada aš savo daiktus irgi prispaudžiu, o ką galiu žinoti, gal jie irgi gali ką nors iš manęs pavogti.
Moterims yra sunkiausia, nes jos yra atsakingos už šeimą, vaikus, namų tvarkymą, dėl to yra didelė atsakomybė išlaikyti šeimą, o vaikams sunku mokykloje, nes vaikai, atėję į mokyklą, nemoka jokios kitos kalbos – nei lietuvių, nei rusų, tik romų. Vaikams iš karto kyla stresas, o kai kurie mokytojai nemotyvuoja romų mokinių, nes jei vaikas išeina iš klasės, reaguoja skeptiškai, o jei nesėdi tyliai – nesiima reikiamų veiksmų, nes nesupranta, kad jų tėvai nemokė gero elgesio mokykloje, todėl kad dažnai patys tėvai yra neišsilavinę.
Vaikams sunku mokykloje, nes vaikai, atėję į mokyklą, nemoka jokios kitos kalbos – nei lietuvių, nei rusų, tik romų.
Mokytojams dažnai yra vienodai, ar romų vaikai mokosi ar ne, jie labiau dirba su kitais. Ir taip nuo vaikystėms iš mokytojų yra diegiama, kad jei tu esi romas, tau nieko nereikia – lankyk pamokas dėl „vaizdo“, nes neva vis tiek niekur neisi dirbti užaugęs.
– Be to, jūs turite lietuvių tautybės vyrą, kaip manote, ar yra sudėtinga romėms susirasti vyrus lietuvius?
– Žinokite, nežinau, kaip dėl kitų, nes aš su savo vyru susipažinau darbe, kai dirbau kazino krupjė. Aš jam pasakiau, kad aš esu romė, tačiau jis nepabijojo. Na, o kiek pažįstu yra kitos romės, kurios turi rusų, lenkų vyrų ir gyvena labai gerai ir laimingai. Tik su tradicijomis būna, kad kartais vyrai net priima visas romų tradicijas ir gyvena bendruomenėje, tačiau aš tam nesiryžau, nes noriu gyventi kitaip.
– Žinau, kad neseniai iš kažkur grįžote, o ir jūsų socialinio tinklo profilis žiba nuotraukomis iš kitose valstybėse vykusių renginių, ką gi veikėte užsienyje?
– Važinėju į mokymus, dalyvavau Makedonijoje romių moterų konferencijoje, buvo labai įdomu, o po tos konferencijos vyko koncertas pagal romų tradicijas. Aš iš užsienio pasisemiu daug motyvacijos, nes ten visai kitokie romai. O šiaip aš važiuoju į tas konferencijas, nes atstovauju Lietuvos romams: vaikų, moterų klausimams.
– Taip pat žinau, kad rašote projektus, skirtus gerinti romių integraciją visuomenėje, kokie tai projektai ir ką iš jų gaus visuomenė?
– Buvo vienas projektas iš dviejų fondų, kuriame dirbau su moterimis. Projekto tikslas tas, kad romės nepamirštų savo tradicijų, tačiau ir aktyviai dirbtų, būtų išsilavinusios. O jos siuvinėja, gamina kilimus, paveikslus, per tarptautinę romų dieną buvo nedidelė parodėlė, o ten iškabinome kilimus. Juose – tik romų tema: vestuvės, šventės, žirgai.
Kilimus galima užsisakyti susisiekus asmeniškai, tik dabar to padaryti neįmanoma per el. parduotuvę, nes nebebuvo lėšų jai išlaikyti, tačiau kai bus gautas finansavimas, pratęsime el. parduotuvės darbą. Tuomet romės neprivalės vaikščioti gatvėmis, o tiesiog galės daryti rankų darbo dirbinius ir juos parduoti, užsidirbti.
– Kokie jūsų tolimesni planai gyvenime, gavus finansavimą projektams?
– Daugiausiai domina verslas su moterimis, t. y el. parduotuvė, o šiaip norėčiau įkurti romų mokyklą suaugusiesiems mieste, kurioje jie galėtų įgyti profesinę kvalifikaciją ir vidurinį išsilavinimą.
– Ką rekomenduotumėte moterims romėms?
– Daugiau aktyvumo, pasitikėjimo savimi, nebijoti, jeigu durys uždarytos, tiesiog eiti ir atidaryti jas, nes jei uždarys vienas duris, antras, trečios tikrai bus atidarytos. Aš vienuolika metų norėjau, kad mane pripažintų kaip romę, tačiau nenorėdavo priimti – tiesiai pasakydavo, kad esu romė ir nepriims.
Arba tekdavo slėpti savo tautybę, dirbdavau gerai, tačiau tik sužinoję mano tautybę, iš karto atleisdavo. Vasario mėnesį įsidarbinau vienoje parduotuvėje, puikiai dirbau ir man po dviejų mėnesių pasiūlė dirbti parduotuvės vedėja.
O jie žinojo, kas aš esu, nes kai įsidarbinau, kad nekiltų problemų pasakiau, kad esu romė. Jiems tai netrukdė – dėl to tikrai labai gerbiu savo valdžią, kad jie manimi pasitiki. Beje, tai pirmieji mano sutikti darbdaviai, kuriems nesvarbi mano tautybė.
