Per karantiną atsirado reikalavimas perskaityti, kas parašyta mokykliniame vadovėlyje, nors trumpam pereiti prie nuotolinio mokymosi. Geras mokytojas ir gera mokykla, jeigu vaikas tai turi, liko už kompiuterio ekrano. Bet ar rūpesčių kupinoje kasdienybėje sugebame įvertinti ir branginti gerą mokytojo darbą? Ne tik pinigais. Dėmesiu ir supratimu, kad šis darbas labai svarbus bei reikalingas visuomenei. Ar valstybės biudžete atsispindi finansinės prielaidos geram mokytojui likti mokykloje? Ar vėl, kaip tarpukario Lietuvoje, imame mokytojo vardą rašyti didžiąja raide?
Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Vilniaus Viršuliškių vidurinės mokyklos mokytoja Rasa Veromėjienė, Lietuvos moksleivių parlamento Švietimo ir mokslo komiteto vicepirmininkė Juliana Klimaševska ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Geras mokytojas
A.Medalinskas. Kas yra geras mokytojas?
S.Jurkevičius. Geras mokytojas turi turėti pašaukimą. Tai nėra tik amatininkiškas darbas. Kiekvienai profesijai reikia pašaukimo, bet mokytojo profesija reikalauja dar daugiau. Visuomenėje dažnai mėgstama pabrėžti, kad mokytojas turi turėti idealistinio polėkio, nuoširdaus suinteresuotumo dirbti savo darbą, nes ugdo jaunąją kartą, nuo kurios priklausys Lietuvos ateitis. Todėl ne atsitiktinai mokytojui keliami dideli reikalavimai. Mokykloje įgyjama tam tikra socialinė patirtis, vertybės, gyvenimo supratimas. Visa tai labai priklauso nuo mokytojo, mokyklos politikos, visos mokytojų bendruomenės. Mokytojas turėtų perduoti ne tik žinias, bet ir vertybes. Būti asmenybė, iš kurios vaikai perima gerąją patirtį.
Sudėtingiausias dalykas šiuolaikinėje universitetinėje aukštojoje mokykloje – paruošti tokį mokytoją, kuris turėtų žmogiškąsias savybes: širdies dosnumą, atidą kitam, meilę, pagarbą.
A.Gaižutis. Mokytojo profesija išskirtinė žmogiškųjų profesijų sąraše. Ji yra kūrybiška. Pedagogika turi ir meno elementų, aktorystės, oratoriškumo. Yra be galo daug dalykų, dėl kurių ši profesija gali būti šalia meno ir mokslo. Kur kas lengviau paruošti žmogų, kuris turi daug žinių, įvairių teiginių ir neiginių savo galvoje. Sudėtingiausias dalykas šiuolaikinėje universitetinėje aukštojoje mokykloje – paruošti tokį mokytoją, kuris turėtų žmogiškąsias savybes: širdies dosnumą, atidą kitam, meilę, pagarbą.
R.Veromėjienė. Mokytojas turi būti geras oratorius. Šnekėti prieš auditoriją nėra paprasta. Žmogus gali turėti daug žinių, bet jeigu jis nemoka jų išreikšti, įtikinamai, raiškiai ir aiškiai kalbėti – nieko nebus. Vadovėliu mokytojas gali net nesinaudoti. Šiais laikais yra tiek daug šaltinių, mokytojas privalo susirasti papildomos medžiagos. Žinoma, ir mokinys pats tai gali padaryti, mokytojui nereikia bijoti pasimokyti iš mokinio.
A.Medalinskas. Mūsų mokyklose, matyt, dar yra mokytojų, kurie ir ne karantino metu mėgsta tik nurodyti, ką reikia perskaityti vadovėlyje. Ar tokiam mokytojui turėtų būti vieta mūsų mokyklose?
R.Veromėjienė. Nemanau. Remtis tik vadovėliu yra absurdas.
J.Klimaševska. Mokytojų, kurie tik liepia skaityti vadovėlį, tikrai nereikėtų, nors jų yra daug. Tada mokinys mokosi tarsi be mokytojo, tas pats, kai tu savarankiškai perskaitai, ateini, atsiskaitai, o vienintelė mokytojo funkcija tėra parašyti pažymį.
A.Medalinskas. Ar bėgant laikui keičiasi moksleivių suvokimas, kas yra geras mokytojas?
J.Klimaševska. Žinoma, keičiasi. Kai buvome maži, atrodė, kad geri yra tie mokytojai, kurie užduoda mažiau namų darbų. Kas yra geras mokytojas suvokėme tik 9–10 klasėje, kai patys supratome, kad reikia mokytis. Ir jei matai, kad mokytojas aiškina, o tu nieko negali suprasti, suvoki, kad tai yra blogai. Geras mokytojas žinias moka perteikti įdomiai, nebrėžia ribos tarp mokytojo ir mokinio. Nesvarbu, kokį žinių bagažą moksleivis sukaupęs. Jei mokytojas nemoka rasti kontakto su mokiniais, jis nieko neišmokys.
A.Medalinskas. Iš 10 mokytojų kiek apytiksliai yra tokių, kurie neatitinka gero mokytojo vardo?
J.Klimaševska. Iš 10 mokytojų 2 tikrai neatitinka idealo, 4–5 yra tikrai geri, o likusieji – viduriukas.
R.Veromėjienė. Savo mokinių paprašiau pasakyti, kas yra geras mokytojas. Iš pradžių visi juokavo, bet kai pasakiau, kad jų, vienuoliktokų, jau rimtų žmonių, klausiu rimtai, jie man atsakė, kad geras mokytojas turi suprantamai išaiškinti medžiagą ir nebūti per daug rimtas. Jis turi mokėti šypsotis, pajuokauti, bendrauti ne tik formaliai, nesiremti principu, kad vienas yra mokytojas, o kitas – mokinys. Turi būti geras abipusis supratimas, bendradarbiavimas, pagarba. Mokytojas privalo suvokti, kad prieš jį dar tik besiformuojanti asmenybė, kuriai reikia padėti pakilti iki savojo lygio.
S.Jurkevičius. Dažnai pagalvoju apie tokį eksperimentą – duoti skirtingiems mokytojams du tokius pačius pamokos tekstus. Nenustebčiau, jei mokiniams po vieno mokytojo pamokos atrodytų, jog buvo kažkas neįtikėtino, o kitas mokytojas patirtų visišką fiasko. Asmenybė vaidina neįtikėtiną vaidmenį, kaip ir gebėjimas bendrauti, įtaigumas, mokėjimas perteikti medžiagą. Todėl ir mokiniams vienas mokytojas gali patikti, o kitas sukelti atstūmimą. Mylimi tie mokytojai, kurie turi nors minimalų pašaukimą ir tarp mokytojo bei mokinių užsimezga dvasinis ryšys. Mokiniai jaučia, kad mokytojas nuoširdžiai nori perteikti žinias. Akivaizdžiai matyti, kai žmogus ateina kankintis ir viską atlieka labai formaliai. Kvalifikacija gali būti vienoda, bet svarbiausia yra kibirkštėlė. Aš ir pats tai jaučiu. Jeigu ateini į pamoką turėdamas kibirkštėlę, „užkabini“ visus, o jei gyvenimo prispaustas, tą ir mokiniai pajunta.
A.Medalinskas. Dabar tekstus, mokymosi planus ir programą kontroliuoja Švietimo ministerija (ŠM). Ministre, esate liberalas, o mokyklose viskas griežtai struktūralizuota. Kiek būtinas toks mokyklos ir mokytojo veiklos reglamentavimas? Žinoma, yra ir valstybės, tautos interesai. Bet ar daug turime mokytojų, kurie atsitraukę nuo programos gali savarankiškai išdėstyti reikiamą medžiagą? O galbūt daugelis kaip tik be programos ir be vadovėlio dirbti negalėtų?
G.Steponavičius. Valstybėje turėtų būti didesnis pasitikėjimas mokytojais, mokyklų vadovais, bendruomenėmis. Pradėjęs dirbti radau biurokratizuotą ir subordinuotą formalų santykį tarp ŠM, apskrityse ir savivaldybėse švietimą kuruojančių pareigūnų, mokytojų bei mokyklos vadovų. Bet nesukursi normalios atmosferos mokyklose, jei iš viršaus diegsi vasališkus santykius. Buvo 140 įvairių dokumentų, reglamentuojančių mokyklų veiklą, iš jų 51 panaikinome įsakymais arba pavertėme rekomendacijomis. Bet dalis mokyklos administracijos ir mokytojų vis vien reikalauja gyventi pagal surėdytą biurokratinę tvarką. Tokiems darbuotojams sunkiau pereiti nuo griežtesnio režimo prie suvokimo, kad jų rankos laisvesnės. Todėl mokytojams ir mokykloms palikta didesnė diskrecija tvarkytis per bendruosius planus. Tačiau pagarbą ir pasitikėjimą mokytojais valstybė turi ne tik deklaruoti, bet ir rodyti. Atverti visas galimybes kūrybiškumui.
A.Medalinskas. Ir kaip praktiškai tos durys atveriamos mokytojų kūrybiškumui? Ar mokyklų programos geriems mokytojams pagelbėja, ar trukdo atskleisti ir kūrybiškai perteikti žinias bei vertybes?
S.Jurkevičius. Esu ne tik direktorius, bet ir mokytojas. Širdis linksta prie mokytojo darbo, nes administravimas nėra toks patrauklus dalykas. Vis dėlto mokyklinės programos šiandien daugiau formalus dalykas, o kaip tuos dalykus perteikti mokiniams – priklauso nuo mokytojo asmenybės. Turime pripažinti, kad mokyklos gavo į rankas mechanizmą, kuris leidžia būti kūrybingiems, ir tai iš tiesų yra didžiausias mūsų pasiekimas.
R.Veromėjienė. Dabartinės bendrosios programos yra gairės, leidžiančios plačiau pažvelgti į savo dėstomo dalyko reikalavimus, jos lyg praplečia mokytojo akiratį, padeda giliau išanalizuoti tikslus ir uždavinius. Dirbdamas su šiomis programomis mokytojas pats kuria teminius planus, ieško reikiamos literatūros, formuluoja tikslus bei uždavinius. Tačiau internete pateikti ilgalaikių planų pavyzdžiai, pagal kuriuos jau pradedame dirbti, mano manymu, nebepalieka pakankamai vietos mokytojo kūrybai.
G.Steponavičius. Viskas priklauso nuo mokytojo ir jo gebėjimo integruoti žinias. Nuo nebūtinai įgimto, bet išsiugdyto, išmokto studijuojant ar tobulinantis gebėjimo. Ir valstybė nėra išnaudojusi visų galimybių. Todėl pasakyti, kad viską paliekame mokykloms ir savaiminiams procesams, negalime. Mokyklų vadovams reikia vadybinių gebėjimų, mokytojams – gebėjimų šiuolaikiniame kontekste pasitempti ir suvokti, kad negali sau leisti sustoti. Tokiu atveju ir atsiranda distancija tarp jaunų ir vyresnių žmonių.
Ar Lietuvoje vertinamas mokytojo darbas?
A.Medalinskas. Kalbėdami apie mokytojo profesijos vertinimą, dažnai paminime smetonišką Lietuvą, kur mokytojo profesija tikrai buvo gerbiama ir gerai atlyginama. Kaip ši profesija ir mokytojo vieta visuomenės hierarchijoje atrodo šiandien įvairiose Europos Sąjungos valstybėse?
A.Gaižutis. Visada sakiau, kad socialinis mokytojo profesijos prestižas mūsų šalyje yra žemas. Bet kalbėdamas su Prancūzijos ar Vokietijos mokytojais sužinojau, kad ten mokytojas pagal savo atlyginimą taip pat neužima pirmaujančių pozicijų, palyginti su verslininkais, teisininkais, informacijos technologais ar medikais. Bet jie suvokia ypatingą savo profesijos prestižiškumą humanistine prasme. Nėra kitos profesijos, kurios atstovai turėtų keturis mėnesius atostogų. Tai sąlygos, iškovotos visos Europos kultūrinės raidos. Šito, tikrojo žmogiško kapitalo, mes dažnai neįvertiname. Vertiname tik tai, kokia alga gaunama. Tarsi algoje viskas sutilptų.
S.Jurkevičius. Vakaruose viskas turi savo vietą ir įvairių profesijų prestižo klausimas nekeliamas. Ten ir autobuso vairuotojas puikiai jaučiasi, o Lietuvoje ši profesija lyg ir neturi prestižo. Kiekvienas žmogus turi atrasti savo vietą ir joje įprasminti save.
Kalbėdami apie mokytojo profesijos vertinimą, dažnai paminime smetonišką Lietuvą, kur mokytojo profesija tikrai buvo gerbiama ir gerai atlyginama.
A.Medalinskas. Ar mokytojų atlyginimai jau sutvarkyti?
S.Jurkevičius. Situacija pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau mokytojai masiškai išeidinėjo iš mokyklų, nes negalėjo pragyventi. Aš taip pat pradėjau dirbti antrame darbe – sargauti. Vėliau mokytojų padėtis tapo palyginti nebloga. Tai, kas buvo įvardyta kaip mokytojo profesijos privilegijos, kurios unikalios ir įgytos bendrame kultūriniame istoriniame kontekste, yra didelė vertybė. Pridėjus visai neblogą atlyginimą daug kas pastaruoju metu atsistoja į savo vietas.
G.Steponavičius. Šis lūžis įvyko praėjusiais metais. Juk anksčiau žmonės, turintys pedagoginį išsilavinimą, žvalgydavosi kokio kito darbo, buvo prestižas eiti dirbti į ŠM, o dabar matau priešingą tendenciją – buvę mokytojai ekspertai, direktoriai palieka ministeriją ir grįžta į mokyklą. Normaliu krūviu dirbantys pedagogai uždirba daugiau negu valstybės tarnautojai.
A.Medalinskas. Jūs kalbate apie mokytojus? Ne mokyklų direktorius? Kodėl tada nerimsta protestai ir kalbos dėl mokytojų skurdinimo?
G.Steponavičius. Apie mokytojus. Sunkmečiu mums svarbu išlaikyti šias pozicijas, kad mokytojų atlyginimų kreivė nekristų. Dabar visur mažėja atlyginimai. Tai liečia ir mokytojus, bet tikrai ne tokiu mastu, kaip baiminamasi.
A.Gaižutis. Ir į pedagogines studijas abiturientai jau stoja turėdami aukštesnius balų vidurkius. Sakyti, kad finansavimas neturi koreliacijos su motyvacija, negalime. Algos dydis turi įtakos, tačiau svarbu ir kokiomis sąlygomis bus dirbama. Kiek darbas leis atsiskleisti kaip asmenybei ir panašiai.
R.Veromėjienė. Kartais tie streikai mokytojus visuomenės akyse paverčia materialistais. Lyg mokytojui vien pinigai rūpi. Bet taip visiškai nėra. Tai turėtų būti tik kraštutinė priemonė, jeigu mokytojai nebegalės pragyventi. Dabar būčiau linkusi sutikti, kad mokytojų gyvenimo sąlygos gal ir buvo pagerėjusios.
Kaip įvertinamas gero mokytojo darbas?
A.Medalinskas. Gerai, kad mūsų valstybės finansų politikoje atsiranda mokytojo darbo svarbos suvokimas. Bet ar netrūksta didesnės diferenciacijos? Ar egzistuoja kriterijai, kaip turėtų būti įvertintas gero mokytojo darbas?
G.Steponavičius. Mokytojas ekspertas nelygu mokytojui ekspertui, todėl kilstelėjome kvalifikacinių koeficientų dydį, įvesdami vadinamąsias žirkles iki 5 proc. atlyginimo dydžio. Nenormalu, kad mokytojas, dirbantis su 12 arba 16 vaikų, ir mokytojas, turintys tą patį stažą bei kvalifikaciją, bet dirbantis su 30 vaikų, gauna tą patį atlygį. Įvesdami šias žirkles sakome, kad mokyklos bendruomenė, ne vienas vadovas, tokiu būdu galėtų skatinti ne tik geriau tiesioginį darbą dirbančius, bet ir aktyvesnius, projektuose dalyvaujančius mokytojus. Tai nėra vienareikšmiškai priimama. Kai kas baiminasi, kad atsiras manipuliavimas iš vadovų pusės. Bet norime skatinti savarankiškumą mokyklose ir geriausiai dirbančius, iniciatyviausius mokytojus.
A.Medalinskas. Ar vertinant mokytojų darbą gali būti svarbi moksleivių nuomonė? Žinoma, ne 5–6 klasės vaikų, bet vyresnių, kurie supranta, kas yra geras mokytojas.
G.Steponavičius. Vakaruose vertinami ne tik vaikų pasiekimai, bet ir mokytojo darbas.
A.Medalinskas. Čia, tikiuosi, ne apie pažymius kalbama, nes kažin ar geras bus toks mokytojas, kuris visiems nepaisydamas žinių rašys tik gerus pažymius?
G.Steponavičius. Ne, tai yra žinių įvertinimas. Mes ieškome sprendimo, ar mokinių pasiekimus tikrinti po keturių klasių, ar po aštuonių ir dešimties. Tai būtų ir mokytojo darbo įvertinimas. Pamatytume, kiek pereidami į aukštesnę ugdymo pakopą vaikai yra įgiję žinių.
A.Medalinskas. O jei moksleiviams aukštesnėse klasėse reikėtų įvertinti mokytojus, ar galėtumėte padaryti taip, kad šis vertinimas atspindėtų jo sugebėjimus perteikti žinias?
J.Klimaševska. Kai esame dvyliktokai, turime daug motyvacijos rimtai mokytis. Geras mokytojas yra tas, kuris moka išaiškinti ir sugeba gerai įvertinti. Suvokiame, kad mokytojas, kuris leidžia trukdyti pamokas nesuinteresuotiems mokiniams, nėra geras.
S.Jurkevičius. Jeigu moksleiviai yra motyvuoti, jiems reikia tik geros mokymosi kokybės ir kvalifikacijos. Aišku, jie galėtų tarti pakankamai svarų žodį vertinant mokytojus.
A.Medalinskas. O tėvai?
S.Jurkevičius. Nebūtų tikslinga remtis tik iš mokinių kalbų ir nuogirdų susidaryta nuomone, kurią ir gauna tėvai. Mokinių vertinimas yra bene objektyviausias, nes ir mokyklos vadovas nežino, kas vyksta kiekvienoje pamokoje. O mokiniai tą mato kiekvieną dieną. Bet visa tai jau remiasi į visuomenės brandumą.
R.Veromėjienė. Nemanau, kad mokytoją 100 proc. galima vertinti tik pagal tai, kaip jis veda pamokas ar pagal jo profesinius įgūdžius. Labai didelė dalis mokytojo bendravimo su mokiniais ar jų tėvais, ypač kai pedagogas yra klasės auklėtojas, vyksta ne pamokų metu, per neformalųjį ugdymą. Renginiai, žiburėliai, kai galima bendrauti su vaikais ar jų tėveliais, priklauso nuo to, kaip mokytojas moka pritraukti. Kartais mokytojas daugiau laiko ir širdies palieka mokykloje kaip klasės auklėtojas, negu vesdamas pamoką.
A.Medalinskas. Klasės auklėtojo darbą taip pat būtų galima vertinti balais. Būna, kad negali sutelkti mokinių, sudominti veikla už klasės ribų, net nesugeba suorganizuoti išvykos.
S.Jurkevičius. Taip. Tai – skirtingi mokytojo darbo barai. Gal vienas yra geresnis organizatorius, o kitas geresnis mokytojas. Ypač geri specialistai nelabai nori imtis auklėjamojo darbo ir labiau rūpinasi, kaip užtikrinti savo dėstymo kokybę.
J.Klimaševska. Turime auklėtoją, kuri mums atiduoda visą širdį. Ji rūpinasi net mūsų asmeniniu gyvenimu. Jeigu mato, kad kuris nors liūdime, ji būtinai prieis. Bet yra ir priešingų pavyzdžių. Kai auklėtoja mokykloje būna tik tris dienas per savaitę ir nėra suinteresuota mokiniams surengti net ekskursijos, o per tėvų susirinkimą pareiškia, jog ši klasė yra žiauri ir gėda su ja kur nors eiti.
A.Gaižutis. Mokytojo veikla įvairiaplanė. Kad ir socialinis pedagogas – tarpinė grandis tarp mokyklos ir kitų institucijų. Jis neturi pamokų, bet jo veikla labai sudėtinga. Kaip tokį pedagogą gali įvertinti, pagal kokią pamoką? Jo darbas edukacinis, visai nesusijęs su konkretaus dalyko mokymu. Arba darbas su neįgaliaisiais? Pagaliau su ikimokyklinukais. Viskas labai svarbu. Ne vien tik paskutinės gimnazijos klasės. Mokytojo modelis realybėje yra žymiai sudėtingesnis, negu iš pirmojo žvilgsnio atrodo.
Visuomenė ir geras mokytojas
A.Medalinskas. Ko visuomenė tikisi iš mokytojo? Lietuvoje mokslai vyksta ir taip, kaip pavaizduota garsiojoje Petro Rimšos skulptūroje: prie vaiko sėdi palinkusi motina ir jį moko. Bet dabar jau lyg ir nėra būtinybės tokiai vargo mokyklai. Ar mokinys, atsėdėjęs pamokoje, vėliau turėtų eiti pas tėvus ir klausti, kaip čia viską atlikti? Ir dabar dažnai tėtis ar mama sėdi prie knygos, nes vaikas dreba prieš kontrolinį darbą.
R.Veromėjienė. Tėvai, aišku, privalo prisidėti prie vaiko auklėjimo, ugdymo ir kontrolės.
J.Klimaševska. Mokinys pats gali prieiti prie mokytojo ir paklausti, paprašyti, kad šis dar kartą paaiškintų. Bet mokytojas neturėtų būti priešiškai nusistatęs prieš klausiantį mokinį. Ketverius metus turėjau matematikos mokytoją, kurio būdavo baisu ko nors klausti. Dabar turime mokytoją, kuri nerėkia, o išklauso ir į visus klausimus atsako. Štai koks turėtų būti mokytojas. Jo turėtų klausyti mokiniai, pamokoje turi būti tvarka.
S.Jurkevičius. Pagrindinė mokyklos paskirtis – kad joje vaikas išmoktų kažko naujo. Tai ir valstybės interesas, kad žmogus baigęs mokyklą save surastų ir galėtų prasmingai gyventi. Mokykla turi perduoti tam tikrą elgesio, kultūros standartą. Ir nėra taip svarbu, kai tėvai kartais labai mažai reikalauja iš savo vaikų. Svarbu, kad mokykla turėtų savas taisykles ir elgesio nuostatas. Mokinys mokykloje turi atitinkamai elgtis ir negali sau leisti savivaliauti. O jei mokykla nepatinka, yra sudarytos visos sąlygos pereiti į kitą. Mokykla – rimta institucija, o ne laisvalaikio praleidimo forma. Ji turi būti patraukli, bet kartu privalo turėti tam tikrus reikalavimus ir jų laikytis. Jeigu mokyklose griežtai būtų laikomasi priimtų „žaidimo taisyklių“, sistema labai gerai veiktų ir kiltų mažiau elgesio problemų. Tada ir mokykla labiau padėtų šeimai. Tai turėtų tapti valstybiniu standartu.
Mokinys pats gali prieiti prie mokytojo ir paklausti, paprašyti, kad šis dar kartą paaiškintų. Bet mokytojas neturėtų būti priešiškai nusistatęs prieš klausiantį mokinį.
A.Medalinskas. Ir jame turėtų atsirasti vietos geram mokytojui?
R.Veromėjienė. Visi turbūt iš vaikystės atsinešame idealaus „savo“ mokytojo pavyzdį. Dažnai net profesijos pasirinkimą lemia tas idealus mokytojas. Nebūtinai tai pedagoginis darbas, bet dažnai lemia tavo būsimos specialybės specifiką. Nes vaikas susidomi sritimi, kurią dėstė tas idealusis mokytojas.
S.Jurkevičius. Labai svarbi sąvoka „tavo mokytojas“. Kiekvienas turi turėti savo mokytoją, kad prisiminęs mokyklos laikus, visuomet prisimintų ir jį. Dažnai sakau, kad jei turėjai savo mokytoją, daug turėjai gyvenime. Kai kam galbūt taip ir nepavyko sutikti mokytojo, kuris buvo tarsi gyvenimo pavyzdys. Tačiau jaunam žmogui autoritetas ypač svarbus elementas jo raidai.
R.Veromėjienė. Kai sesers paklausiau, kas yra geras mokytojas, ji labai greitai atsakė, kad geras mokytojas yra tas, pas kurį norisi ateiti ir praėjus 20 metų po mokyklos baigimo.
A.Gaižutis. Džiaugiuosi, kad turėjau puikių mokytojų, bet ypač didelį poveikį man darė literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis. Esame išleidę garsių jo mokinių prisiminimų knygą „Plačiašakis ąžuolas“. O jo mokinių tarpe daug įvairias aukštumas pasiekusių žmonių. Man visada imponavo šio mokytojo profesinė kultūra ir žmoniškumas, socialinis atsakingumas bei kūrybiškumas. Visa tai nuostabiai derėjo viename šiame žmoguje. Ne veltui dabar ta mokykla Utenoje pavadinta jo vardu. Jau užsakytas ir paminklas, kuris vaizduos į mokyklą skubantį mokytoją, nešiną rašto darbų prikimštu portfeliu. Labai svarbu, kad galų gale lietuviai suprastų, jog ne vien rašytojai ir poetai garsina šalį, bet kad ir mokytojo profesijos žmogus gali būti pagerbtas savo valstybėje.
A.Medalinskas. Ar žinome dar nors vieną paminklą mokytojui Lietuvoje? Ar nebus šitas pirmas?
S.Jurkevičius. Yra paminklas Gabrielei Petkevičaitei–Bitei.
A.Medalinskas. Šis paminklas jai pastatytas labiau kaip rašytojai.
A.Gaižutis. Bet ji buvo ir pedagogė.
S.Jurkevičius. Ar pedagogas Lietuvoje gali būti tam tikru simboliu? Prie šio klausimo priėjome natūraliai. Kol kas Lietuvoje mokytojo simbolis yra „Vargo mokykla“, t. y. P.Rimšos skulptūra, vaizduojanti motiną, kuri nuoširdžiai moko savo vaiką. Klasikinis mokytojo įprasminimas mamos asmenyje ir tame laikmetyje. Tai ne tik paminklas, bet ir labai įsimenantis simbolis. Kito mokytojo simbolio iki šiol nėra.
