Išplėtotas kelių tinklas
Nyderlanduose Julija Petrauskaitė gyvena jau ketvirtus metus. „Mane visuomet žavėjo visur dviračiais keliaujantys šios šalies gyventojai. Mokyklinukas su milžiniška kuprine, studentas, mama su trimis vaikais dviračio lopšyje, į darbą skubantys bankininkai ar senjoras, važiuojantis apsipirkti – visi čia renkasi dviratį. Dauguma šių transporto priemonių – senovinės, nutrintos, kartais išgražintos rankdarbiais, tačiau visos labai intensyviai kasdien naudojamos ir saugomos spynomis su rimtais užraktais“, – pasakoja Julija.
Pasak merginos, dviračių takai Nyderlanduose yra tarpusavyje susipynę į vieną didelę sistemą, dažnai turi savo atskirus šviesoforus, kelio ženklus ir nesibaigia ties miesto centru ir parkais – jie nusidriekia toli iki atokių rajonų ar užmiesčio gilumų. Taip šalis užtikrina savo dviratininkams galimybę saugiai pasiekti darbus ir namus, kad ir kur jie bebūtų.
Dviratininkai – atsakingi vairuotojai
„Nyderlanduose dviratininkas – pats svarbiausias eismo dalyvis. Kiti eismo dalyviai čia turi suteikti jiems pirmenybę, taip užtikrindami visų saugumą. Tačiau dviratininkai taip pat atsakingi vairuotojai – rodo posūkius, vakarais visada įsijungia šviesas matomumui užtikrinti ir nebijo naudoti dviračio signalo lenkdami kitus eismo dalyvius.
Nyderlanduose dviratininkas – pats svarbiausias eismo dalyvis.
Tad tiek savo atsakomybėmis, tiek galimybėmis dviratininkai Olandijoje prilygsta automobilių vairuotojams. Juolab kad automobiliai vis mažiau laukiami Amsterdamo centre – valdžia tokiu būdu nori apsaugoti ne tik aplinką, bet ir pėsčiuosius bei dviratininkus.
Beje, Nyderlanduose net ir maži miesteliai yra pritaikyti dviračių eismui, čia laikomasi nuomonės, kad ne tik didieji miestai yra nusipelnę judėti saugiai ir švariai“, – teigia pašnekovė.
Keliauti dviračiu – gerokai paprasčiau nei automobiliu
Julijai antrina jos draugė Justina Buskaitė. Pasak merginos, ne paslaptis, kad susiekimas dviračiais Amsterdame yra vienas geriausių Europoje, o gal ir pasaulyje. „Keliauti dviračiu Nyderlandų didmiestyje yra gerokai paprasčiau ir lengviau nei automobiliu – visame centre ir už jo ribų yra nutiesti dviračių takai, o didesnėse sankryžose veikia specialūs dviratininkų šviesoforai.
Biurai, universitetai ar didesnės traukos vietos dažnai turi ir požemines aikšteles, pritaikytas dviračiams statyti, todėl keliaujant Amsterdame nereikia sukti galvos, kur palikti šią dviratę priemonę. Nors tokios detalės, kaip lygūs dviračių takai ar dviračių integravimas į bendrą eismo infrastruktūrą, atrodo gana nereikšmingos, tačiau būtent jos užtikrina patogų keliavimą dviračiu Amsterdame“, – pastebi mergina.
Reikia tik laiko ir noro
Anot Justinos Buskaitės, nors dėl patogumo ir pigumo dviratis ir labai patraukli alternatyva automobiliams ar viešajam transportui, kelionė juo taip pat reikalauja tam tikrų įgūdžių įvaldant šią transporto priemonę ir suprantant eismo taisykles.
„Pavyzdžiui, pirmoji mano savaitė keliaujant dviračiu Amsterdame pareikalavo daug kantrybės – reikėjo ne tik laiko priprasti prie dviračio, tačiau ir išmokti, kaip važinėti turistų pilnomis gatvėmis, kaip teisingai pasistatyti dviratį ar jį saugiai prirakinti. Nepaisant šių nedidelių iššūkių, įsilieti į olandišką dviratinėjimo kultūrą nėra sunku, tiesiog tam reikia šiek tiek laiko.
Na, o keliavimas dviem ratais šiltą pavasario dieną per kanalus tikrai atperka visą vargą besimokant, kaip vairuoti dviratį Amsterdame“, – šypsosi studentė.
Nyderlanduose gyvenančios ir studijuojančios lietuvės įsitikinusios, kad dviračių kultūra gali prigyti ir Lietuvoje. Svarbiausia infrastruktūros dalis, žinoma, kokybiški dviračių takai, platus jų tinklas ir tvarkingai pažymėtos dviratininkų juostos. Savaime suprantama, kad infrastruktūra pasikeistų, atsinaujintų ir kad žmonės, užuot sėdę prie automobilio vairo, dažniau rinktųsi dviratį, reikia laiko ir noro.
Siekis – dviračių takų tinklas ir gatvės
Šiuo metu Vilniuje nutiesta beveik 120 kilometrų dviračių takų. Jie buvo projektuoti specialiai dviračiams, atskirai nuo pėsčiųjų zonos ar automobilių važiuojamosios dalies.
„Mūsų tikslas – iki 2023 metų sostinėje užbaigti įrengti dviračių takų tinklą. Ką tai reiškia? Dviračių takai turi būti nutiesti mieste nenutrūkstamai, kad nebeliktų atkarpų, kurios nesijungia tarpusavyje, ir žmonėms tenka važiuoti šaligatviu arba gatve, bendrame sraute su automobiliais“, – paaiškina Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ darnaus judumo specialistas J. Simutis.
Dviračių takai turi būti nutiesti mieste nenutrūkstamai.
Pasak pašnekovo, Vilnius dviračių takų infrastruktūrą strategiškai pradėjo vystyti tik nuo 2016 metų: „Kasmet nutiesiame keliolika kilometrų naujų takų. Taip pat įrengiami dviračių stovai, miestas bando naujas praktikas: remiantis užsienio šalių gerąja patirtimi buvo pastatyta multimodalinių saugyklų, kur vilniečiai gali saugiai palikti savo dvirãtį transportą: dviračius, paspirtukus, jų elektrines versijas.
Tokios saugyklos miestiečius išvaduoja nuo rūpesčio dviračius ar paspirtukus tempti į rūsius, balkonus ir pan. Tokių aikštelių artimiausiu metu planuojama įrengti dar keliolika“.
Nuo 2022 metų sausio įsigalios dalis naujų kelių eismo taisyklių. „Vilniaus miesto iniciatyva siūlomas naujas „Dviračių gatvės“ eismo organizavimo būdas. Nauji ženklai galės būti įrengiami ramaus, lėto eismo gatvėse, kuriose vyktų mišrus motorinių ir nemotorinių transporto priemonių eismas. Dviračių gatvėje bus leidžiama važiuoti iki 30 km/h greičiu, automobiliams nebus leidžiama lenkti dviratininkų, o dviračių vairuotojams nebus taikomas reikalavimas važiuoti viena eile ir kuo arčiau dešiniojo krašto. Tokios gatvės ypač pravers senamiestyje, kur nėra pakankamai vietos atskiriems dviračių takams“, – sako J. Simutis.
Viską lemia įpročiai
Pašnekovas tvirtina, kad gerosios patirties, vystant dviračių kultūrą, pirmiausia buvo semtasi iš Olandijos, tačiau domėtasi ir kitų Europos šalių – Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos – sprendimais. „Olandija, ko gero, labiausiai Europoje į dviratininkus orientuota valstybė. Tačiau retas kuris žino, kad dviračių kultūrą jie vysto jau kelias dešimtis metų ir dar nėra viskas iki galo išbaigta, nors mums, nuvykusiems, pavyzdžiui, į Amsterdamą, visa infrastruktūra gali atrodyti lyg ir be priekaištų.
Olandija, kurdama savo dviračių takų infrastruktūrą, orientavosi pirmiausia į žmonių saugumą ir patogumą, kad dviratininkai čia galėtų važinėti maksimaliai saugiai ir laisvai“, – pasakoja pašnekovas.
Vilniaus dviračių takus, pasak J. Simučio, visuomenė vertina dvejopai. Viena vertus, vilniečiai ir miesto svečiai džiaugiasi besikeičiančia situacija, kita vertus, akivaizdu, kad vien gerų dviračių takų nepakanka, jog visi pradėtų rinktis tik darnų ir tvarų transportą.
„Vis dar susidariusi tokių eismo dalyvių kritinė masė, kuriems mielesnis transportas – automobilis. Ir lemiami dalykai šiuo atveju yra tikrai ne oras ar kitos sugalvotos priežastys. Olandijoje oras labai panašus kaip pas mus, Skandinavijos – dar atšiauresnis, tačiau dviračių kultūra ten kur kas stipresnė. Kodėl pas mus kitaip?
Kartais net visa karta turi pasikeisti, kol žmonės pradeda mąstyti kitaip.
Viską lemia įpročiai, o jie juk nepasikeičia per dieną, tam reikia laiko. Kartais net visa karta turi pasikeisti, kol žmonės pradeda mąstyti kitaip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, faktas tas, kad ir pas mus vis daugėja žmonių, kurie noriai ir vis dažniau sėda ant dviračio“, – teigia darnaus judumo specialistas.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.