Spalio 15 dieną, ketvirtadienį, 11.30-15.30 val., Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune, Akademinis politologų klubas (APK) organizuoja renginį – disputą „Misija – Lietuva. Piliečių savivertė yra demokratijos pamatas. Kaip auginti Lietuvos piliečių savivertę ir lyderystę?“.
Savanorystė kaip pilietiškumo ir demokratijos raiškos forma
Savanorystė neabejotinai yra viena iš pilietiškumo raiškos formų. Ji nusako individo pilietiškumo kokybę ir jo pasirengimą aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje. O kokia gi savanorystės nauda Lietuvai?
Ar ji veda link modernios bei pilietiškos Lietuvos visuomenės link? Asmeninėje plotmėje savanorystė skatina asmens vertės jausmą, artumo kitiems jausmą. Tokia pilietiškumo raiškos forma parodo, kad vienoje visuomenėje, valstybėje gyvenantis žmogus geba asmeninę plotmę sujungti su visuomenės interesais ir nori rūpintis šalia esančiais.
Savanorystė skatina atsakomybę už kitą – šalia esantį. Ji netgi galėtų būti laikoma tvariausia mūsų atsinaujinančios energijos forma. Ji neatsiejama ir nuo demokratijos sąvokos. O nevyriausybinių organizacijų ir savanorystės – trečiojo sektoriaus palaikymas – yra brandžios visuomenės požymis. Būti savanoriu, tai ne tik pilietiškumo, bet ir konkreti dalyvaujamosios demokratijos išraiška.
Nevyriausybinių organizacijų ir savanorystės – trečiojo sektoriaus palaikymas – yra brandžios visuomenės požymis. Būti savanoriu, tai ne tik pilietiškumo, bet ir konkreti dalyvaujamosios demokratijos išraiška.
Praeityje ir vyresniosios kartos tarpe „savanoris“ reiškė tarnaujantį kariuomenėje. Dabar savanorystės sąvoka yra labai išsiplėtusi.
Anuomet savanoriai daugiausiai buvo jauni žmonės, o dabar savanorystė skleidžiasi plačiausiomis formomis ir nusidažo ryškiausiomis jaunų žmonių altruistinių užmojų spalvomis.
Kariuomenė – jauno žmogaus ugdymo platforma
Pasak Akademinio politologų klubo nario Domanto Nausėdos, tarnystė kariuomenėje yra piliečio savimonės formavimo ir savivertės ugdymo vienas svarbiausių pamatų. Čia išskirtinė ir jauno žmogaus ugdymo platforma.
Nuo seniausių laikų kario profesija buvo ir bus viena labiausiai vertinamų ir gerbiamų, todėl nenuostabu, kad kariai būna visose gyvenimo sferose labiau savimi pasitikintys bei save gerbiantys nei civiliai. Šiais metais Lietuvoje buvo gražinta privalomoji karinė tarnyba, kuri sukėlė masines diskusijas. Žiniasklaidoje buvo gausu straipsnių, kuriuose atsisispindėjo vis kitokios nuomonės: vieni buvo šimtu procentų už tarnystę, kiti tai laikė didžiule klaida.
Liepos mėnesį atlikęs bazinius karinius mokymus, Domantas pastebėjo, kad jauni žmonės ne itin motyvuoti atlikti karinę tarnybą – dauguma vis dar stengiasi išvengti pareigos. Galime įžvelgti, kad šis ugdymas per kariuomenę prasideda nuo tam tikros baimės retorikos. Pasak vaikino, daugumai trūko motyvacijos, nes jie nematė prasmės ginti tokią mažą ir silpną valstybę. Tačiau bėgant tarnystės laikui, šauktiniai pakeitė savo nuomonę supratę, kad nuo jų priklauso valstybės saugumas.
Manau, kad kariuomenė yra vienas iš būdų padaryti lietuvius labiau patriotiškesniais, o patriotiškas žmogus yra save ir valstybę mylintis asmuo, – sakė Domantas Nausėda.
„Tikrai manau, kad kariuomenė yra vienas iš būdų padaryti lietuvius labiau patriotiškesniais, o patriotiškas žmogus yra save ir valstybę mylintis asmuo. Lietuva naujai atsikurianti valstybė, mes esame dar tik pusiaukelėje, tačiau einame gera linkme. Manau, kad greit pasieksime tai, ką Lietuva buvo pasiekusi tarpukariu bei kilsime aukščiau.“
Emigracijos nauda Lietuvai
„Kurdami tvarią ir pilietišką visuomenę, galime kliautis ir tautiečių patirtimi stipriose vakarų visuomenėse“, – teigia Akademinio politologų klubo narys Lukas Fabijonavičius.
Vaikino nuomone, lietuvių tauta „pasibarsčiusi“ po pasaulį, o didžioji dalis mūsų tėvynainių gyvena vakarietiškomis vertybėmis besivadovaujančiose visuomenėse, kur susipažino su demokratijos ir pilietiškumo sąvokomis.
„Protų nutekėjimas“ – Lietuvai būdinga sąvoka: daug išsilavinusių, didelių tikslų siekiančių lietuvių būtent Vakarų visuomenėse pažino lyderystės modelį, todėl galėtų savo patirtimi paskatinti Lietuvoje gyvenančius piliečius skleisti pilietiškumą.
Tačiau, kad sukurtume dialogą, reikia susigrąžinti emigravusius tautiečius. Dispute „Misija – Lietuva“ bus stengiamasi aptarti, kaip susigrąžinti savo išvykusią visuomenės dalį ir kaip būtų galima skatinti lyderystės tradicijas Lietuvoje.
Nenuostabu, kad valstybės ateitis priklauso ir nuo jaunų žmonių, kuriems būdingas pilietiškumo jausmas: jie lipdo tvarų, savimi pasitikinčios ir aukštą moralinį pagrindą turinčios tautinės visuomenės pamatą.
Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos „Neo – Lithuania“ pirmininkė Rūta Reifonaitė mano, kad pilietiškumas neįsisavinamas tiesiog iš vadovėlių. Iš knygų įgauname teorinių žinių, šiokį tokį pradinį suvokimą apie pilietiškumą. Tačiau, pasak Rūtos, svarbiausia yra jausmas, kuris skatina ieškoti bendro siekio kurti tvirtą demokratinę, savimi pasitikinčią ir lyderiaujančią visuomenę Lietuvoje.
Pilietiškumas, kurio neišmoksi vadovėliuose
Svarbu suvokti, kad tikroji pilietiškumo mokykla yra ir realios situacijos, kurios mus įtraukia ir suteikia kur kas reikšmingesnes pamokas.
„Tai, kad jaunam žmogui įteigsime, jog balsuoti yra madinga ar privalu, dar nepavers jo pilietišku, nes tai turėtų būti vidinio sąmoningumo iššauktas rezultatas“, – teigia mergina.
Vienas iš tikrų pilietiškumo pamokų pavyzdžių – nevyriausybinis jaunimo organizacijų sektorius. Būtent jaunimo organizacijos įdeda didžiausią indėlį į pilietiškumą, kuriuo nori sekti vis daugiau jaunų žmonių. Pilietiškumo formų sutinkame begalę: pilietinės akcijos, prevencinės priemonės auginant ateities lyderius, kurie įkvepia vis daugiau žmonių. Tokios organizacijos, pasak Rūtos, nėra vedamos vien tik patriotinių siekių.
Vienas iš tikrų pilietiškumo pamokų pavyzdžių – nevyriausybinis jaunimo organizacijų sektorius. Būtent jaunimo organizacijos įdeda didžiausią indėlį į pilietiškumą, kuriuo nori sekti vis daugiau jaunų žmonių.
„Pilietiškumo, neišmokto iš vadovėlio, ir trūksta jauniesiems lyderiams, kurie kurs savo ateitį Lietuvoje. Ir net jei kurs ateitį svetur, jie turėtų nebijoti garsiai pasakyti, kad yra nors ir mažos, bet stiprios, sunkius ir skaudžius istorijos vingius atlaikiusios valstybės piliečiai“, – teigia Rūta.
Tvari, darni, demokratiška visuomenė be aukšto pilietiškumo pagrindo po kojomis, pilietiškumo jausmo tiesiog sunkiai įsivaizduojama. Negalima tikėtis, kad valstybė veiks kaip tobulas mechanizmas, kuriuo individams nereikės rūpintis. Tačiau aukštas pilietiškumo lygmuo galėtų padėti sukurti tokią pilietinę visuomenę, kuri šios priežiūros neapleistų.
Tikėjimas, pasitikėjimas ir konkrečių veiksmų atlikimas skatina pilietinės visuomenės kūrimą ir gali tapti lietuvių bruožais, tačiau šis kelias modernios bei pilietiškos Lietuvos link – ilgas ir vingiuotas, o kelionė iki šio tikslo – tikrai ne vienadienė.
Šį tekstą parengė nevyriausybinė organizacija Akademinis politologų klubas
