Priminė „Eurovizijos“ rekordininką
Toks įrašas ketvirtadienio vakarą, prieš pat antrąjį pusfinalį, pasirodė socialiniame tinkle „Threads“. Jo vartotoja pateikė „3 niekam neįdomius vakaro faktus“.
„Iki 1998 m. „Eurovizijoje“ skambėjo gyva muzika – atlikėjams akomponavo orkestras, – rašė internautė. – Orkestrui vadovauti kiekviena šalis turėdavo atsivežti dirigentą.
Po 2004 m. laimėtos pergalės „Eurovizijoje“ atlikėja Ruslana, grįžusi į gimtąją Ukrainą, dovanų gavo vietą šalies parlamente.
Portugalijai priklauso daugiausiai taškų istorijoje finale gavusios dainos rekordas. 2017 m. Salvadoras Sobralis su daina „Amar Pelos Dois“ laimėjo surinkęs net 758 balus.“
Teiginys apie S.Sobralį teisingas – atlikėjas Kyjive vykusiame konkurse išties surinko rekordinę balų sumą, kurios iki šiol niekam nepavyko pakartoti.
Kiti du teiginiai – ne visai tikslūs.
Izraelis atsisakė orkestro
Mačiusieji pirmąsias „Eurovizijos“ transliacijas Lietuvoje pamena, kad anksčiau scenoje kartu su dainininkais pasirodydavo ir muzikantai.
„Gyva“ muzika nuo pat pradžių buvo šio konkurso dalis. Pagrindinės vokalinės partijos, siekiant autentiškumo, iki šiol turi būti atliekamos scenoje, kiti reikalavimai dėl „gyvos“ muzikos ir pritariančiųjų vokalų bėgant laikui keitėsi.
Ant scenos grojantis orkestras išties buvo svarbus pasirodymų elementas nuo pat pirmojo konkurso 1956-aisiais iki 1998-ųjų. 1973 m. buvo pirmą kartą leista panaudoti iš anksto įrašytą muziką, tačiau šie instrumentai privalėjo būti matomi ant scenos. Kitaip tariant, jei fleitos melodija buvo sugrota anksčiau, pasirodymo dalyvis ant scenos ją vis tiek turi laikyti prie lūpų.
Pirmasis Lietuvos atstovas „Eurovizijoje“ Ovidijus Vyšniauskas pasirodė su orkestru.
Taip pat skaitykite: Konkursinę dainą Ovidijus Vyšniauskas sukūrė per naktį
1997-aisiais leista dainuoti pagal įrašytą muziką, tačiau rengėjai orkestrą vis tiek turėjo parūpinti. Po poros metų taisyklės vėl pasikeitė – Izraelis taupymo sumetimais nusprendė apsieiti be orkestro, taigi pirmą kartą „Eurovizijos“ istorijoje naudotos vien fonogramos.
Vėlesnių konkursų taisyklėse (2000 m., 2001 m., 2001 m.) orkestrai buvo minimi, tačiau visą laiką buvo nurodoma, kad jie nėra privalomi. Tereikėdavo įspėti Europos transliuotojų sąjungą, kad finale orkestro nebus.
Šiuo metu „Eurovizijos“ dalyviai pasirodo tik pagal įrašytą muziką. Nors pagrindiniai atlikėjai ir toliau privalo dainuoti „gyvai“, pritariančiųjų vokalus leidžiama įrašyti. Jie gali dainuoti ir ant scenos – tai yra konkurse dalyvaujančios šalies ar paties dainininko/dainininkų pasirinkimas.
Taigi tiesa, kad iki 1998 m. konkurse skambėdavo gyva muzika, kurią atlikdavo orkestras, bet Izraelio sprendimas vėlesniais metais jo scenoje neturėti buvo padiktuotas finansinių sumetimų, ne Europos transliuotojų sąjungos. Ir po to orkestras buvo minimas taisyklėse, jei organizuojanti šalis nuspręsdavo jo ant scenos nesodinti, tereikėdavo įspėti iš anksto.
Šių metų Lietuvos atstovas Silvester Belt savo dainą „Luktelk“ yra sudainavęs ir su orkestru.
Politikoje dalyvavo ir anksčiau
Ruslana Lyžyčko pergalę 2004-aisiais parsivežė iš Stambule vykusios „Eurovizijos“. 1973 m. Lvive gimusi atlikėja su muzika draugavo nuo vaikystės, šio miesto konservatorijoje įgijo pianistės ir dirigentės specialybę.
Netrukus ji ėmė aktyviai muzikuoti, o laimėjusi konkursą ypač išgarsėjo, tačiau viena koja įžengė ir į politiką. Tiesa, niekas jai vietos parlamente nepadovanojo, greičiausiai iš pradžių šiam darbui net nebūtų turėjusi laiko. Mat po „Eurovizijos“ ji toliau aktyviai koncertavo ne vien Ukrainoje.
Tiesa, dar tais pačiais metais atlikėja prisijungė prie Viktoro Juščenkos rinkimų kampanijos, aktyviai rėmė jį per 2004-ųjų Oranžinę revoliuciją. Šį pasirinkimą Ruslana motyvavo tuo, kad kandidatas siekė suvienyti Ukrainos žmones.
Nuo 2004 m. gegužės iki 2005 m. vasario R.Lyžyčko buvo Ukrainos premjero Viktoro Janukovyčiaus visuomeninė patarėja. Paskirta į šias pareigas, atlikėja tvirtino, kad neketina užsiimti politika ir save mato tik muzikoje.
2006 m. kovą dainininkė tapo Aukščiausiosios Rados nare kaip bloko „Mūsų Ukraina“ atstovė. Ji aktyviai dalyvavo kampanijoje, kandidatų sąraše buvo įrašyta penktuoju numeriu. Įdomi detalė – Petro Porošenka, kuris vėliau tapo prezidentu, buvo tik 33-ias.
Po metų mandato ji atsisakė. Ukrainiečių žiniasklaidoje teigiama, esą Informacinės paramos Europos integracijai komiteto narė R.Lyžyčko parlamente beveik nesirodydavo.
„Manau, kad esu viena iš nedaugelio naivuolių, kurie ėjo į politiką iš ideologinių įsitikinimų, – yra sakiusi ji. – Tačiau paaiškėjo, kad daugeliui tai – tik viešųjų ryšių lozungai.
Kai supratau šią gyvenimo tiesą, siaubingai nusivyliau. Iš Aukščiausiosios Rados išėjau kaip visiškai kitas žmogus, gerokai subrendęs, žvelgiantis į pasaulį be rožinių akinių. Politika pakirto mano moralės ir gyvenimo jausmą apskritai.“
Nors atlikėja tikino visai pasitraukianti iš politikos, vis tik nuo jos neatitolo. 2010 m. prezidento rinkimuose ji aktyviai rėmė Juliją Tymošenko, kurį laiką buvo politikės patikėtinė Lvivo srityje.
2013 m. pabaigoje – 2014 m. pradžioje Ruslana aktyviai rėmė protestuotojus Euromaidane. Protestų pradžioje ji mėnesį buvo liaudies susivienijimo „Maidanas“ prezidiumo koordinatore, tačiau vėliau atsisakė tapti viena iš jo tarybos pirmininkų.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Ukrainos dainininkė Ruslana tikrai tapo Aukščiausiosios Rados nare, bet parlamentarės mandatą ji iškovojo rinkimuose, o ne gavo kaip dovaną už pergalę „Eurovizijoje“.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
