Bandymai užtikrinti Astravo AE saugą keičiami siekiu sustabdyti jos statybas, o raginimai įsileisti tarptautinius branduolinės saugos ekspertus – grasinimais blokuoti Astravo AE pagamintos elektros patekimą į Lietuvą ir drausti naudotis Kruonio HAE rezerviniais pajėgumais.
Įdomu tai, kad Astravo AE statybas numatoma stabdyti priemonėmis, kurios apsunkins jau pastatytos branduolinės jėgainės eksploataciją, o ne būdais, kurie sutrukdytų ją pastatyti. Ar tokios priemonės privers Minską atsisakyti Maskvos investicijų ir Astravo AE projektą nutraukti? Ar yra kitų priemonių, kurių Lietuva galėtų imtis siekiant sustabdyti branduolinės jėgainės statybas Vilniaus kaimynystėje?
Lietuvos tikslai ir priemonės
Lietuva ilgą laiką priešinosi Astravo AE statyboms netiesiogiai, reikšdama susirūpinimą branduolinės jėgainės sauga ir ragindama Minską konsultuotis su tarptautiniais ekspertais. Branduolinės saugos klausimas keltas Europos Sąjungoje, Tarptautinėje atominės energijos agentūroje ir kituose daugiašaliuose formatuose. Astravo AE sauga akcentuota ir dvišaliuose susitikimuose su Lietuvos kaimynais ir partneriais.
2016 m. pavasarį Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje išdėstytas naujas siekis – sustabdyti Astravo AE statybas. Nors dabartinės kadencijos Seimo rezoliucija dėl parlamentinės diplomatijos stiprinimo išdėstė nuosaikesnę poziciją, 2017 m. vasarį pasirašytas parlamentinių partijų susitarimas dėl Astravo AE pakartojo ankstesniojo Seimo priimtos rezoliucijos tekstą ir dar kartą paragino stabdyti branduolinės jėgainės statybas Baltarusijoje.
Parlamentinių partijų formuluojamas tikslas yra ambicingas tuo, kad bandoma paveikti už Lietuvos sienų vykstantį procesą, tačiau kokiais būdais tai siūloma padaryti? Seimo rezoliucija ir parlamentinių partijų susitarimas ragina imtis „visų reikalingų diplomatinių, teisinių ir techninių priemonių“.
Kitaip tariant, konkrečios priemonės nėra žinomos. Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane apie Astravo AE statybų stabdymą iš vis nerašoma. Plane nurodomos priemonės arba kartoja lig šiol vykdytą užsienio politiką, arba numato veiksmus po to, kai Astravo AE bus pastatyta. Pirmuoju atveju planuojama toliau kelti Astravo AE saugos klausimus ir siekti tarptautinių organizacijų palaikymo, o antruoju – įrengti perspėjimo apie branduolines avarijas sistemą ir neįsileisti Astravo AE pagamintos elektros į Lietuvos rinką.
Kaip matyti, Lietuvoje formuluojami du skirtingi prioritetai dėl Astravo AE. Parlamentinės partijos savo susitarimu ragina stabdyti Astravo AE statybas, o Vyriausybė numato tęsti ankstesnę užsienio politikos kryptį. Nepaisant išsiskiriančių prioritetų, Lietuvos vykdomoji valdžia aukščiausio lygio susitikimuose toliau akcentuoja branduolinės saugos klausimus.
Baltarusijos motyvai statyti Astravo AE
Lietuvos grasinimai neįsileisti Astravo AE pagamintos elektros energijos gali būti efektyvūs tik tuo atveju, jei Baltarusija projekto įgyvendinimą pateisintų elektros eksportu į Baltijos jūros valstybių rinkas. Tačiau elektros eksportas į Vakarus yra daugiau Rusijos, o ne Baltarusijos interesas.
Baltarusijos energetinio saugumo koncepcijoje teigiama, kad Astravo AE sustiprins energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos: apie 90 proc. elektros ir šiluminės energijos generuojama kūrenant iš Rusijos importuotas gamtines dujas. Baltarusių skaičiavimai rodo, kad Astravo AE gamtinių dujų suvartojimą šalyje galėtų sumažinti 25 proc., todėl atitinkamai sumažėtų ir jų importo apimtys.
Daugybę kartų skelbti duomenys rodo, kad Astravo AE stato Rusijos valstybinė įmonė, diegiamos rusiškos technologijos, o projektas finansuojamas Rusijos lėšomis.
Šie faktai rodo, kad Astravo AE elektrinė nesuteiks Minskui daugiau energetinės nepriklausomybės, tačiau reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. Vieno iš svarbiausių branduolinės jėgainės komponentų – branduolinio kuro rinklių – Minskas galės įsigyti tik iš Rusijos, todėl apie didesnę Minsko energetinę nepriklausomybę energetikoje kalbėti neverta.
Vieno iš svarbiausių branduolinės jėgainės komponentų – branduolinio kuro rinklių – Minskas galės įsigyti tik iš Rusijos, todėl apie didesnę Minsko energetinę nepriklausomybę energetikoje kalbėti neverta.
Nors energetinės nepriklausomybės Minskui Astravo AE ir nesuteiks, tačiau projektas svarbus ekonominiu požiūriu.
Baltarusijos BVP pernai sumažėjo 3 proc., o šiemet kredito reitingų agentūra „Moody’s“ Baltarusijai prognozuoja 1 proc. BVP prieaugį (mažiausią Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje).
Baltarusija, vystydama Astravo AE projektą, savo ekonomines problemas sprendžia už Rusijos pinigus.
Verta pasvarstyti ir dar vieną aspektą – Baltarusijos autonomijos nuo Rusijos klausimą. Kiek galimybių turi A.Lukašenka atsisakyti tokių ar panašių projektų? Jo valdžia remiasi Baltarusijos ekonominiu stabilumu, kuris tiesiogiai priklausomas nuo Maskvos teikiamų nuolaidų naftai ir gamtinėms dujoms bei eksporto į Rusiją.
A.Lukašenkai paprieštaravus esminiams Maskvos interesams šalis gali susidurti su ekonominiu nestabilumu dėl energijos išteklių kainų padidinimo, o esminis Baltarusijos vidaus ir užsienio politikos klausimas yra režimo išsaugojimas. Dėl šių priežasčių nesutarimams tarp Minsko ir Maskvos šiuo metu negalima teikti pernelyg didelės reikšmės, nes Baltarusija negali pakeisti savo geopolitinės orientacijos, tik imituoti tam tikrą užsienio politikos laisvumą nuo Rusijos. Gana paradoksalu, A.Lukašenkos išlikimas Rusijos agresijos Ukrainoje metu yra ir Vakarų interesas, tačiau esminiams Baltarusijos ekonomikos sprendimams, įskaitant ir Astravo klausimą, didžiausią įtaką turi Rusija.
Europinio lygmens atsakas
Sėkmingai apribojus baltarusiškos elektros patekimą į Lietuvą, Astravo AE pagaminta elektra vis tiek galės būti naudojama vidaus rinkoje. Naivu tikėtis, kad investavus daugiau nei dešimt milijardų dolerių į Astravo AE statybas nebus investuojama į papildomą infrastruktūrą, dėl kurios kilusias išlaidas tariamų paskolų ar kitomis formomis veikiausiai kompensuos Rusija.
Baltarusijos ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas rodo, kad Maskva dažnai nurašydavo ar sutardavo, kaip panaikinti Minsko skolas, suteikdavo nuolaidas mainais į politinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, Sąjunginės valstybės kūrimą, Muitų Sąjungą ar Eurazijos Muitų Sąjungą. Akivaizdu, kad Maskva turėtų daugiau nei pakankamai priežasčių nurašyti skolas Minskui dėl geopolitinių interesų.
Jei Baltarusijai Astravo AE šiuo metu yra ekonomiškai naudingas projektas, reikėtų įvertinti priemones, kurios paverstų jį nuostolingu. Neabejotina, kad toks finansinis poveikis turėtų apimti ne tik Lietuvos, bet ir ES sprendimus.
Jei Baltarusijai Astravo AE šiuo metu yra ekonomiškai naudingas projektas, reikėtų įvertinti priemones, kurios paverstų jį nuostolingu.
Neabejotina, kad toks finansinis poveikis turėtų apimti ne tik Lietuvos, bet ir ES sprendimus. Svarbiausias Baltarusijos prekybos partneris yra Rusija, kuriam 2016 m. teko daugiau nei 46 proc. Baltarusijos eksporto ir 55 proc. importo.
Reikšmingiausios prekybos partnerės ES yra Vokietija, Nyderlandai, Lietuva ir Lenkija, dėl kurių ekonominių sankcijų Baltarusija prarastų žymią pajamų dalį. Nutraukus importą iš Baltarusijos į šias keturias valstybes, ji prarastų apie 3,5 mlrd. JAV dolerių pajamų iš prekybos. Toks prekybos apribojimas – sunkiai įmanomas.
Baltarusijai svarbus naftos produktų eksportas per Latviją ir kalio trąšų eksportas per Klaipėdos uostą. Šios šalies kroviniai sudaro apie trečdalį Klaipėdos uoste perkraunamų krovinių kiekio, didžioji dalis krovinių ir keleivių geležinkeliu Lietuvą pasiekia per Baltarusiją.
Lietuvai vienašališkai nutraukus baltarusiškų krovinių pervežimą ne tik nukentėtų Lietuvos geležinkelių ir Klaipėdos uosto pajamos, bet ir pajamos į biudžetą. Tačiau svarbu ne tai. Baltarusija gali sustabdyti krovinių tranzitą į Lietuvą ir gabenti krovinius kitų valstybių geležinkeliais ir uostais. Minskas nebūtinai privalo naudotis ES infrastruktūra, visada yra Rusijos alternatyva.
Iškeltos idėjos dėl finansinių kompensacijų mainais į Astravo AE projekto nutraukimą taip pat kelia daug problemų. Tokiu atveju reikia nuspręsti, kiek ir kieno lėšų skirti? Tiek, kiek numatyta investuoti? Tiek, kiek išleista? Ar tiek, kiek iš elektrinės būtų uždirbta per 60 metų? Aišku, galima akcentuoti, kad nepastačius AE Baltarusija neturės uždarymo išlaidų. Net jei ES ir sutiktų šią sumą padengti, ji taptų nuolatinio šantažo objektu, nedraugiškoms valstybėms ateityje plėtojant pseudoprojektus ir tikintis gauti ES kompensacijas už jų nutraukimą.
Politinis Europos Sąjungos spaudimas galėtų būti sėkmingas, tačiau jį ribotų siekis atsverti Rusijos įtaką Baltarusijoje, todėl jis veikiausiai apsiribos spaudimu dėl Astravo AE testavimo nepalankiausiomis sąlygomis. ES sprendimas nepirkti nesaugiose atominėse elektrinėse pagamintos energijos taip pat nėra tikėtinas.
Tokius reikalavimus reikėtų taikyti ir kitoms atominėms elektrinėms Rusijoje, o galbūt ir Ukrainoje. Ne kartą yra įvykę incidentai Leningrado srityje, tiek statant atomines elektrines, tiek joms veikiant. Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas M.Šefčovičius yra teigęs, kad elektros importo ribojimas iš trečiųjų šalių nėra efektyvi poveikio priemonė, tačiau pabrėžęs, kad Astravo AE turi atitikti aukščiausius saugumo reikalavimus.
Galimybė, kad Astravo AE pradės veikti 2019 m. yra reali, tačiau Minskas yra pažeidžiamas tuo, kad Baltarusija neįvykdė Orhuso ir Espoo konvencijų reikalavimų, o Astravo AE jau būta trijų, tarptautiniu mastu pripažintų, incidentų. Nors šiuo metu tai neturi reikšmingo poveikio branduolinės jėgainės statyboms, tačiau tarptautinė aplinka yra nuolat kintanti, o pasikeitus tarptautiniam kontekstui, pastarieji aspektai gali būti įvertinti iš naujo.
Įvairūs rezonansiniai įvykiai koreguoja valstybių ir tarptautinių organizacijų politines darbotvarkes, verčia iš naujo apsvarstyti esamas politines kryptis. Verta prisiminti incidentą Fukušimos AE, kuris ne tik išprovokavo tarptautinę diskusiją dėl papildomų įsipareigojimų branduolinei saugai, bet ir paveikė Vokietijos sprendimą atsisakyti branduolinės energijos. Jei per ateinančius du metus įvyks didelio mąsto branduolinis incidentas, galima tikėtis Europos Sąjungos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu griežtėjimo, todėl Lietuva neturėtų liautis pabrėžti Astravo AE saugos problematikos visomis įmanomomis priemonėmis.
Šį tekstą dr. Giedrius Česnakas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorius, parašė kartu su dokt. Justinu Juozaičiu, kuris yra Vytauto Didžiojo universiteto Energetinio saugumo tyrimų centro mokslo darbuotojas
