Vaikų ir paauglių psichiatrė Aida Diana Stankevičienė matė daug ir smurtaujančių, ir smurtą patyrusių vaikų. „Manau, mes visi matome, kad gatvėse, mokyklose smurto tarp vaikų yra labai daug. Žinoma, kartu su tėvais dažniau kreipiasi nukentėjusieji, nors pagalbos reikia ir tiems, kurie prieš juos smurtavo“, – „15min“ pasakojo specialistė, žmogaus smurto priežasčių ieškanti vaikystėje – namuose ir socialinėje aplinkoje.
Tačiau ranką prieš kitą pakėlusiam vaikui jos pagalba neretai tėra tik trumpa konsultacija, kurios metu su dažniausiai bet kokį savo poelgį pateisinančiu vaiku A.D.Stankevičienė mėgina rasti atsakymą, kodėl jis trenkė, spyrė ar stūmė, nors pats vaikas tokio atsakymo ilgai neieško – „nežinau“, „jis pats kaltas“, „tiesiog sunervino“.
„Normaliose šeimose į atžalų smurtą reaguojama kitaip nei asocialiose, kai smurtaujančiu vaiku ar paaugliu nelabai kas ir rūpinasi. Yra ir kitų atvejų, kai vaikai auga apskritai be tėvų, globos namuose, mokosi specialios priežiūros mokyklose. Negaliu ginčytis, kad smurto tarp tokių vaikų yra daugiau, tačiau į suaugusiųjų akiratį jie dažnai patenka tik tada, kai kas nors nuo smurtaujančio vaiko nukenčia rimčiau“, – apgailestavo vaikų ir paauglių psichiatrė.
Sumuši – litas
Kodėl taip yra, nedvejodama atsakė Viešvilės vaikų globos namų psichologė Eglė Kalninytė, pabrėžusi, kad paaugliai įgauna drąsos, išdrįsta priešintis ir suaugusiems, kurie tokio pasipriešinimo akivaizdoje į nepaklususį ima žvelgti atidžiau, atsakingiau įvertina jo elgesį.
„Drastiškų smurto formų mūsų globos namuose nepasitaiko, tačiau negaliu sakyti, kad smurto nėra. Pastebime ir fizinio, ir psichologinio smurto atvejų“, – pripažino pašnekovė ir iškart pabrėžė, kad vaikams daug skaudesnis yra psichologinis smurtas – patyčios, įžeidinėjimai, žeminimai, grasinimai.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad nuskriaudusieji kitus vaikus neretai pasiteisina gynyba – „jis pirmas man trenkė“, „ne aš pradėjau“ ir pan. Tokie vaikai save suvokia kaip konfliktinės situacijos auką. Galiausiai, E.Kalninytė akcentuoja konfliktų sprendimo įgūdžių trūkumą tarp vaikų – dažnas naudoja jėgą, o ne mėgina apginti save taikiu būdu, pasidalinti, nusileisti.
Vaikų tarpusavio santykių aiškinimaisi dažniausiai nebūna vieši, o suaugusieji ne visada mato, kas vyksta už kampo.„Vaikams būtina išmokti apginti save, savo interesus, tačiau tai pasireiškia ir įvairiomis smurto formomis, apie kurias suaugusieji net nesužino, jei nukentėjęs neateina skųstis. Tokie tarpusavio santykių aiškinimaisi dažniausiai nebūna vieši, o suaugusieji ne visada mato, kas vyksta už kampo. Deja, bet jų akiratyje kartais visa tai atsiduria tik tada, kai smurtas jau turi skaudžių pasekmių“, – dėstė Viešvilės vaikų globos namuose metus dirbanti psichologė.
Per neilgą darbo čia praktiką jai įsiminė keliskart pastebėtas atvejis, kai daugiau draugų ir įtakos grupėje turintis vaikas, siekiantis padidinti savo vertę, siūlo litą už tai, kad kas nors iš grupės sumuštų kitą vaiką.
„Kai kurie vaikai tai suvokia kaip žaidimą, kaip pramogą ir eina muštis. Be to, jie nori patekti į tą stipresniųjų grupę, todėl negalvoja nei apie skausmą, suteiktą kitam, nei apie galimas tokio smurto pasekmes“, – pabrėžė E.Kalninytė.
Vedami elgesio modelių
Neseniai publikuotame eilėraštyje poetas Benediktas Januševičius ironizuoja, kad ne tik žmogaus išvaizdą ir elgesį, bet ir visa kita jo gyvenime lemia genai. „Esate kūrybingas? – genai/ įsidarbinote kūriku? – genai/ trokštate dirbti sargu? – genai...“
Ar pratęsiant šią mintį galima teigti, kad smurto apraiškų vaiko elgesyje atsiranda ne tik dėl psichologinių ir socialinių, bet ir dėl genetinių, biologinių veiksnių?
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys pasakoja, kad mokslininkai vienareikšmiškai negali pasakyti, jog žmoguje yra smurto genas. „Buvo tiriami pavieniai vaikai, broliai ir seserys, stebėti dvyniai, analizuotos šeimos, tačiau pasakyti, jog būtent biologiniai veiksniai nulemia agresiją ir smurtą, yra sudėtinga. Tenka pripažinti, kad smurtas, ko gero, labiau susijęs su psichologiniais veiksniais ir elgesio modeliais, kuriuos sukuriame mes patys ir iš kurių mokosi vaikai“, – tvirtino pašnekovas.
Jis pateikė tokio elgesio modelio pavyzdį – vaikas tol zirzia norėdamas dar vieno saldainio, kol tėvai nusileidžia ir saldainį duoda. Vėliau, darželyje, mokykloje ar kieme susidūręs su situacija, kai antro saldainio ar bet kokio kito „noriu“ taip paprastai negauna, vaikas ima pykti, tad atsiranda konfliktas.
 |
| J.Kalinsko/15min.lt nuotr./Medicinos mokslų daktaras T.Kajokas teigia, kad mes prarandame įsijautimo į kitą jausmą. |
„Užaugęs vaikas nesuvokia, kada reikia sustoti, nesuvokia, kad egzistuoja ne tik „noriu“, bet ir kita motyvacija. Vaikui augant, jo norai keičia savo formą ir turinį, tačiau elgsenos modelis išlieka tas pats ir kartu su vaiku keliauja į paauglystę“, – dėstė psichiatras.
L.Slušnys suskubo pridurti, kad apskritai konfliktai žmogui yra natūralus dalykas. Sudėtingesnis klausimas, kaip mes juos sprendžiame. „Dažnai to nemoka tėvai, vadinasi, lygiai taip pat elgsis ir jų vaikai. Konflikto metu mes nemokame ir nemokome argumentuoti. Jeigu žmogus neturi argumentų, tačiau iš konflikto pasitraukti nenori ar nesugeba, jis patiria stresą. O streso metu labai keičiasi elgesys – jeigu nebėgi pats, tuomet puoli kitą. Tai yra fiziologinis reiškinys, dažnai pasireiškiantis būtent agresija“, – neišskirdamas vaikų ir suaugusiųjų kalbėjo L.Slušnys.
Vieno interesai – aukščiau bendrų
Nors nemanoma, kad polinkis smurtauti yra paveldimas kaip savybė, psichoanalitikas Tomas Kajokas sako, kad žmogus gali paveldėti į agresijos veiksmą atvedantį impulsyvumą, kuris pasireiškia tuo, jog pirmiau padaroma, o po to pagalvojama.
„Tačiau žmogų suvokiant kaip labai komplikuotą būtybę, turėčiau pasakyti, kad agresija yra atsakymas į tai, kaip mes suprantame, kas yra agresija. Socialinis kontekstas, kuriame mes gyvename, gali pasikeisti tik tada, jei dalis žmonių į agresiją sugebės atsakyti be agresijos“, – aiškino medicinos mokslų daktaras.
Socialinis kontekstas, kuriame mes gyvename, gali pasikeisti tik tada, jei dalis žmonių į agresiją sugebės atsakyti be agresijos.Paprašytas įvertinti Lietuvoje atliekamų tyrimų duomenis, kad apie 70 proc. vaikų patiria patyčias ir lygiai tokia pati dalis mažamečių tyčiojasi patys, T.Kajokas akcentavo ne to priežastis, o suvokimo, kas yra patyčios, skirtumus.
„Jeigu vaikas užauga terpėje, kurioje patyčių patiria daugiau nei paskatinimo ar palaikymo, gali būti, kad net ir visiškai empatišką, į jo supratimą nukreiptą, veiksmą jis suvokia kaip bandymą pasityčioti“, – apie atvejį, pasitaikantį ir kasdienio darbo praktikoje su suaugusiais, pasakojo T.Kajokas.
Grįždamas prie agresijos ir smurto priežasčių, pašnekovas atkreipia dėmesį į dabartinės visuomenės kontekstą, kai pavienio individo interesai imami kelti vis aukščiau už socialinės struktūros interesus.
„Nustojome galvoti apie kitus žmones. Paauglys, žudantis savo bendraamžį, nebeturi jokio gailesčio jausmo. Toks žmogus yra tarsi skilęs, nebejaučiantis natūralios baimės, siaubo. Juk jeigu mes matome mušamą, verkiantį ar išsigandusį žmogų, natūraliai turime pajausti tokią pačią būseną, neištverti, padėti. Tačiau, deja, taip nėra. Įsijautimo į kitą žmogų jausmą mes prarandame“, – apibendrino psichoanalitikas.
