– Ekologijos apibrėžimų yra nemažai, požiūrių į minėtą kryptį – taip pat. Kokia ekologijos sąvoka vadovaujatės jūs?
– Visų pirma, reikia atskirti du dalykus. Pirma, kai daiktai ar dalykai yra vadinami tikraisiais savo vardais, antra, kai jie pavadinami madingu pavadinimu reklamos ar kitais tikslais. Taigi, kai kalbame apie ekologiją, galime atrasti ir vienų, ir kitų pavyzdžių.
Tokie teiginiai, kad žmonės iš tiesų „giliai viduje“ yra ekologiški, prieštarauja logikai. Žmogaus susirūpinimą gamta galima būtų palyginti su obuolį graužiančiu kirminu. Įsivaizduokime, kad tas kirminas griaužia obuolį ir galvoja, kaip padaryti taip, kad tas obuolys „nenumirtų“. Toks pats santykis ir žmogaus su gamta, žmogus ir yra vienintelis padaras, kuris ją perdirba savaip. Taigi tas iš tiesų ekologiškas mąstymas ir būtų, kaip to kirmino – šiuo atveju žmogaus – veiklą sujungti su gamtišku ciklu. Iš tiesų Kinijoje pagamintas ir į Lietuvą atvežtas elektromobilis nėra ekologiška, juk jam atvežti buvo sunaudota tiek daug degalų.
Taigi tas iš tiesų ekologiškas mąstymas ir būtų, kaip to kirmino – šiuo atveju žmogaus – veiklą sujungti su gamtišku ciklu.
Kalbant apie ekologija, kas iš tiesų yra ekologiškas gyvenimas? Pavyzdžiui, galėtume kalbėti apie XIX a. Lietuvos kaimą, kuris buvo labai ekologiškas. Kas yra ekologiškas? Tai, kai viskas, ką žmogus imdavo iš gamtos, į ją atgal ir sugrįždavo. Turiu minty, visų pirma, tai, kad namai buvo statomi iš to, ką galiam rasti vietoje – medžio, molio, o ne vežėsi kinišką granitą. Valgė tai, ką pasigamindavo vietoje. Būtent tai ir yra ekologiška. Utilizavimas irgi beveik 100 proc., sulūžo medinis padargas – sudegino, sulūžo metalinis – perdirbo. Mėšlas buvo naudojamas kaip trąša, ir pan. Tai yra kone 100 proc. ekologiškas gyvenimas, tačiau niekas į tokį sugrįžti nenori. Gyvenimo sąlygos yra pakitusios, todėl, natūralu, kad mes norime gyventi kitaip.
Taigi, kai mes kalbame apie ekologiją dabar, turime minty, kaip išlaikant tokį patį komforto lygį ar net jį pakeliant, gamtos resursus naudoti taupiau.
– Ekologiškas miestas, tai vizija ar realybė? Kas yra ekomiestas?
– Iš tiesų, 100 proc. ekologiškas miestas neturėtų naudoti metalo, betono, nes jam pagaminti sunaudojama itin daug visokių energijos rūšių. Yra keletas tokių eksperimentatorių pasaulyje, kurie dirba šia kryptimi. Jie dirba su vietinėmis bendruomenėmis, statosi namus iš vietinių medžiagų ir visokių sprendimų taip pat ieško vietinėje gamtoje. Pavyzdžiui, kilus potvyniui, kai reikia padaryti užtvanką, daro ją iš to, ko turi daugiausia – pripila vandens į maišus ir iš jų padaro užtvanką. Vėdinimą ir klimatą bando sureguliuoti be elektros, tam naudojami šešėliai, atspindžiai ar vandens šaltiniai. Tai ir yra ekologiškas mąstymas.
Tačiau šiais laikais labiau populiarinama yra technologinė ekologijos sąvoka. Tai nėra blogai – tai yra modernaus, pilno technologijų ekokūno sukūrimo idėja. Toks miestas turi funkcionuoti kaip gamtinis organizmas. Siekiama, kad būtų ir oro, ir vandens antrinis panaudojimas. Ekomiestas kaupia vandenį, kad sausrai atėjus būtų išvengta vandens stygiaus. Taigi toks miestas potvynio metu, susikaupus per daug vandens, jį surenka. Su šiluma taip pat turėtų būti panašiai – kai jos per daug, ji kaupiama, kai jos reikia – išskiriama. Yra daugybė sistemų, kurios viena kitą papildo. Tokiu būdu mes galime gyventi mieste, kuris atitinka komforto kriterijus, bet išeikvoja mažiau energijos eksploatacijai. Tačiau tik eksploatacijai, nes tokių miestų sukūrimui išteklių reikia tikrai daug.
Anksčiau tokie miestai neatsipirkdavo, tačiau dabar viskas tobulėja. Taigi – greitu metu jau atsipirks. Šiuo metu technologijos yra labai brangios, todėl tokius dalykus gali sau leisti tik turtingiausios pasaulio šalys. Tačiau sprendimai labai įdomūs, pavyzdžiui, pastatas pats iš oro gali paimti vandenį, turiu mintį garų pavertimą vandeniu ir pan. Aišku, tokie miestai yra statomi nuo nulio.
Tokiu būdu mes galime gyventi mieste, kuris atitinka komforto kriterijus, bet išeikvoja mažiau energijos eksploatacijai.
Europoje, aišku, tokių nėra, tačiau čia valstybės ieško kitokių – racionalesnių energijos taupymo būdų, kurie atsipirktų. Kartais šituo klausimu išsiskiria skandinavai, jie kai kur naudoja technologijas, kurios neatsiperka. Kalbant apie technologijas, reikėtų pridurti, kad vis dėlto jas būtina vystyti. Kai kurie dalykai, kurie dar prieš dešimt metų, atrodė visiškai neįmanomi, šiandien yra mūsų buities dalis.
– Koks pagrindinis kriterijus, pagal kurį galėtume sakyti, kad miestas yra ekologiškas ar juda ta kryptimi?
– Aš visų pirma įvardinčiau visuomenės mentalitetą. Jeigu visuomenę verti rūšiuoti šiukšles, yra viena, o jei ji tai daro pati – visai kas kita. Jeigu žmogus numetė šiukšlę, jis niekada negyvens ekologiškame mieste, jei pakėlė – jau padarė jį ekologiškesnį. Kalbant apie Lietuvą, galima pasidžiaugti, kad padangų ir akumuliatorių miškuose mažėja. Lietuviai vystosi ta linkme, bet dar nepasiekė skandinavų ar šveicarų lygio. Tačiau šiam procesui reikia laiko.
– Aplinkos ministerija su Teritorijų planavimo ir rengiamu naujuoju Infrastruktūros įstatymais siekia stabdyti neracionalią plėtrą į priemiesčius, o naujus statybos objektus jungti prie jau sukurtos infrastruktūros. Ar toks modelis sutampa su ekologiškumo principais?
Be abejo, miesto plėtimasis į išorę yra negatyvus reiškinys, o tankinimas, turiu minty mieste esamų išteklių išnaudojimą, – teigiamas.
– Taip, bet koks taupumas, kompaktiškumas ir racionalumas yra ekologiški. Jei kalbame apie miestus, sakykime, Vilnių – jame yra labai retai gyvenama. Tokiu būdu joks viešasis transportas negali atsipirkti. Jei gyventojų tankis būtų didesnis, išloštų visi. Jei visi gyvena šalia, tai reiškia, mažiau spūsčių, mažiau degalų sunaudojimo. O tai ir yra ekologiška.
Be abejo, miesto plėtimasis į išorę yra negatyvus reiškinys, o tankinimas, turiu minty mieste esamų išteklių išnaudojimą, – teigiamas. Šių laikų urbanistai stengiasi sukurti tokią žmogaus gyvenimo erdvę, kad viskas būtų šalia – darbas, poilsio vieta, darželis ir kt. Jei viename miesto gale žmogus dirba, o kitame ilsisi – tai jis ir važinėja nuolatos pirmyn ir atgal su automobiliu.
Užsienyje tampa populiaru net ir daržus įsirengti čia pat – name. Ir Niujorke, ir Paryžiuje žmonės po truputį įkuria daržus ant stogo, aišku, kol kas tai mados reikalas. Tačiau idėja graži. Pagaliau juk malonu suvalgyti savo paties balkone užaugintą pomidorą.
– Ar galima Lietuvos miestus vadinti judančiais ekologiškumo kryptimi?
– Sprendimai paprasti – visų pirma reikia skatinti žmonių ekologišką mąstymą, svarbu, kad jie tenkintų savo poreikius, darydami kuo mažiau žalos aplinkai ir kuo mažiau pažeisdami kitų visuomenės grupių interesus.
Antra, tiek Vilnius, tiek Kaunas ar kiti Lietuvos miestai turi didžiulį potencialą. Turime daug gamtos, turime neblogą infrastruktūrą ir kad pranoktume ekologiškiausius Europos miestus nedaug trūksta.
Parengta bendradarbiaujant su LR aplinkos ministerija
